Kultūra

2020.05.26 08:45

Eglė Baliutavičiūtė. Vaikams apie pabėgėlių krizę, liūdesys dėl vertimo ir odė pelkėms

knygų apžvalga
Eglė Baliutavičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“2020.05.26 08:45

Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristatė dvi knygas – Onjali Q. Raúf „Berniukas klasės gale“ ir Delia Owens „Ten, kur gieda vėžiai“.

Onjali Q. Raúf „Berniukas klasės gale“ (Alma littera, 2020. Iš anglų k. vertė Eugenijus Ališanka)


Pagaliau sulaukėme knygos apie pabėgėlius vaikus lietuvių kalba. Kai naujienų portalai ir televizijų žinios ūžte ūžė apie pabėgėlių krizę, vaikai turėjo mažai progų iš knygų daugiau sužinoti apie tai. O juk vaikų literatūra visada buvo ir tebėra ir menas, ir pedagoginis, ir ideologinis įrankis, ir pažinimo šaltinis. Ji padeda patirti ir pažinti ką nors nauja, iki tol nesuprasta, neapmąstyta, moko empatijos, jautrumo, atjautos, kaip elgtis susidūrus su tam tikrais iššūkiais. Todėl nepaprastai svarbu, kad knygos būtų ne tik meniškai vertingos, bet ir siūlytų platų temų ir problemų spektrą, kalbėtų apie šių dienų aktualijas, apie tai, kas jaudina šių dienų vaikus.

„Berniukas klasės gale“ – debiutinė bangladešiečių kilmės anglų rašytojos, vaikų ir moterų teisių aktyvistės Onjali Q. Raúf knyga, skirta vaikams nuo 9–10 m. Tai nuotykinė mokyklinė istorija apie kelis draugus, į kurių klasę ateina keistas, liūdnas, su niekuo nebendraujantis devynmetis. Pagrindinis knygos veikėjas ir pasakotojas vos pamatęs naujoką užsimano susipažinti.

Vėliau paaiškėja, kad naujokas yra kurdas, pabėgėlis iš Sirijos, o nesikalba, nes anglų kalbos dar tik pradeda mokytis. Tačiau kalbos barjeras ne kliūtis draugystei, ypač vaikų. Naujieji draugai saugo naujoką nuo mokyklos mušeikų, vis siekia kaip nors jį pralinksminti ir pamaloninti, o išgirdę, kad Didžioji Britanija užveria sienas pabėgėliams ir Achmetas liks be tėvų, ryžtasi nutrūktgalviškam planui.

Knygoje kalbama apie labai svarbius dalykus: apie stereotipus ir jų žalą, ksenofobiją, kaip reikėtų elgtis su tokiais stipriai likimo nuskriaustais, daug praradusiais ir siaubingų dalykų regėjusiais vaikais kaip pabėgėliai, labai paprastai, nesileidžiant į sudėtingus išvedžiojimus vaikams papasakojama apie pabėgėlių krizę, karą, pabėgėlių vaikų patirtis ir t. t.

Pagrindiniai knygos veikėjai – it nužengę iš idealistinių, vaiko nekaltybę ir gerumą aukštinusių 19 a. pabaigos – 20 a. pradžios kūrinių. Tokių, kaip Johannos Spyri „Heida“, Eleonoros Porter „Poliana“, Frances Hodgson Burnett „Mažoji princesė“ ir kt. Gražu, miela, bet besąlygiškas nesofistikuotas gerumas ir perdėtas naivumas 21 a. pasaulyje vargu ar ką įtikins, tuo labiau realistiniame kūrinyje. Nepaisant to, tai įkvepianti istorija, skatinanti jaunuosius skaitytojus džiaugtis gyvenimu tokiu, kokį turi, nelikti abejingiems matant skriaudą, priimti kitokius žmones ir dauginti gėrį pasaulyje.

Tik vienas liūdesys dėl šios knygos vertimo – knygos originale iki pat pabaigos išlaikoma paslaptis, kas yra pagrindinis veikėjas, vengiama bet kokių nuorodų į jo kilmę ar lytį, skaitytojas žino tik tiek, kad jis beveik dešimtmetis vaikas. Ir tik paskutiniame skyriuje paaiškėja, kad tai mergaitė vardu Aleksa. Deja, lietuviškame leidime nuo pat pradžių nevengta vyriškosios giminės formų, o Aleksa paversta tiesiog Aleksu (p. 293). Taigi nebelieka tos žinutės, kurią greičiausiai autorė siekė perduoti skaitytojui užmaskuodama šio veikėjo tapatybę.

Delia Owens „Ten, kur gieda vėžiai“ (Balto, 2020. Iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė, eilėraščius vertė Vidas Morkūnas)

Debiutinė amerikiečių mokslininkės zoologės Delios Owens (g. 1949) grožinė knyga gūžtelėti priverčiančiu pavadinimu „Ten, kur gieda vėžiai“ buvo pastebėta skaitytojų ir tapo ne šiaip bestseleriu, bet perkamiausia 2019 m. knyga JAV.

Rašytoja kartu su vyru daugiau nei du dešimtmečius praleido Afrikoje tyrinėdami ir besirūpindami laukine gyvūnija. O ir grįžusi į gimtąją šalį ji išliko ištikima laukinei gamtai – ėmėsi rūpintis grizlių, vilkų ir pelkių išsaugojimu. Ir jos knyga „Ten, kur gieda vėžiai“, kurią išleido jau būdama brandaus amžiaus, beveik 70-ies, yra kiek daugiau nei 400 puslapių odė gamtai – Šiaurės Karolinos valstijos pakrantės pelkėms.

Romanas skleidžiasi kaip detektyvinė istorija. Jo centre – pelkių dukra pramintos Kajos išlikimo istorija, pradedama pasakoti nuo tada, kai šešto 20 a. dešimtmečio pradžioje ją, vos šešerių metukų vaiką, palieka visi. Pirmoji nė neatsisveikinusi iš pelkynuose pastatytos pirkelės neištvėrusi vyro smurto išvinguriuoja Kajos motina. Netrukus ją palieka keturi gerokai vyresni broliai ir seserys. Galiausiai dingsta gyvenimą butelio dugne skandinęs jos tėvas. Pelkių gyventojų likimai nedidelei kaimiškai apygardai nelabai rūpi, jie laikomi antrarūšiais žmonėmis, visai kaip juodaodžiai. Tad mažai mergaitei tenka išmokti išgyventi pačiai, tik retkarčiais sulaukiant vienos kitos nedidelės gerumo apraiškos.

Kaja gyvena su gamta, gamtoje ir iš gamtos. Iš jos ji mokosi suprasti pasaulį, iš jos pelno sau maistą ir kitus reikalingus daiktus, šerdama kirus užsitikrina draugiją, o stebėdama gyvūniją atranda vaisingą hobį. Vienatvės jos gyvenime be galo daug, o kone kiekvienas užmegztas santykis su kitais žmonėmis galiausiai baigiasi nusivylimu ir skausmu. Visi ją palieka, tik ne pelkės.

Antrojoje laiko linijoje šokama beveik du dešimtmečius į priekį, kai randamas Kajos, jau dvidešimt kelerių metų merginos, miręs meilužis, kurio nužudymu ji ir apkaltinama. Visažinis pasakatojas, pindamas šias dvi laiko linijas, atskleidžia pelkių dukros istoriją – įkvepiančią ir empatiją keliančią istoriją apie pamestą vaiką, kurio gyvenimas po gausybės neteisybės, skausmo ir išbandymų galiausiai virsta jaukia idile gamtos apsuptyje.

Apie šios knygos milžinišką populiarumo fenomeną už Atlanto diskutuojama nemažai – to tikrai nebuvo tikėtasi. Pirmasis tiražas siekė beveik 30000, bet dabar parduota daugiau nei 7 mln popierinių, garsinių ir elektroninių šios knygos egzempliorių, o teises versti įsigijo per šešiasdešimt šalių. Akivaizdu, kad šis itin paprastas, aiškus ir lėtokas romanas, apimantis kelis žanrus (tokius kaip detektyvą, meilės romaną, išlikimo ir tapsmo istoriją), svyruojantis nuo itin poetiškų gamtos aprašymų iki vietomis graudulingų ir sentimentalių scenų, užkabino skaitytojų nervą ir patenkino kažkokį poreikį.

Gal pasiūlė kone pirmykštės, civilizacijos mažai paliesto gyvenimo ramybės? Gal paguodė, kad galiausiai viskas bus gerai, širdis ras širdį, kaltieji bus nubausti, kad moteris yra be galo stipri ir gali kone viską, o gamtos grožis išliks. Knyga tiems, kurie vaikosi ne intelektualinės pramogos, bet trokšta į istoriją nerti visa atlapa širdimi ir visai nenori kabinėtis prie stiliaus ar kitokius knygos trūkumų.

Eglės Baliutavičiūtės knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“:


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba, – jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.