2020 metais Brodskio plunksnos užrašyta eilutė „Neišeik iš kambario, nepadaryk klaidos“ skamba itin aktualiai, todėl internete buvo cituojama ne kartą. Mes, kaip ir Brodskio eilėraščio lyrinis subjektas, buvome iš visų pusių raginami likti tarp savo sienų ir stengtis neperžengti rubikoniškojo namų slenksčio.
Šiemet Josifui Brodskiui būtų sukakę aštuoniasdešimt ir jis, aštrialiežuvis, tikrai turėtų ką pakomentuoti apie pasaulį užgriuvusias negandas ir žmogaus vaidmenį jose.
J. Brodskio antkapio užrašas skelbia: „Letum non omnia finit“, mirtimi ne viskas baigiasi. Jo atmintis ir kūryba tebegyvuoja, ir tikrai ne tik gimtojoje Rusijoje. To priežastis, mano galva, yra iš Brodskio eilių (rimuotų ir ne) trykštantis nepriklausomumas. Jis nesiekia įsirašyti į jokios šalies, ideologijos ar tautos kanoną, bet renkasi alsuoti tuo, kas universalu, universaliu žmogiškumu. Prieš kelerius metus iki jo mirties nufilmuotame filme-interviu Venecijoje – ten, kur poetas ir bus palaidotas, – Brodskis sakys: „Pirmiausia žmogus turi apibrėžti save konkrečiose kategorijose – esu bailys ar ne? Aš geras žmogus ar aš godus žmogus? Ir tik vėliau ieškotis tautinės, kultūrinės, geografinės, filosofinės tapatybės...“ Dabar, kai linkstama ieškotis tapatybių ir lyg kiautuose jose užsislėpti, savo pirminio universalumo – žmogiškumo – apmąstymas atrodo komplikuotas, bet būtinas.
Ko gero, Brodskis, gimęs Leningrado žydų šeimoje ir, kaip manė, pavadintas diktatoriaus Stalino vardu, sugebėjo pakilti virš nacionalinių, politinių ir visų kitų įmanomų skirtumų todėl, kad niekada ir niekur iki galo nebuvo savas: Sovietų Sąjungoje persekiojamas žydas, klasikinę tradiciją tęsiantis poetas-veltėdis (1964 metais buvo sovietų valdžios apkaltintas veltėdžiavimu, už tai nuteistas ir ištremtas į Norinskajos kaimą Archangelsko srityje), vėliau – rusas emigrantas Vakarų pasaulyje, bijantis prarasti savo ryšį su kalba. „Poetas yra kalbos įrankis“, – tars Brodskis ir atsiduos jos valiai taip stipriai ir sėkmingai, kad 1987 metais gaus Nobelio literatūros premiją „už visapusišką autorystę, alsuojančią minties aiškumu ir poetiniu intensyvumu“.
Be leningradiškų, venecijietiškų ar amerikietiškų, Brodskis parašė ir lietuviškų eilių. Jo „Lietuviškas divertismentas“ žymi svarbų poeto biografijoje metą, kai, išsekintas neramaus gyvenimo Maskvoje ir Leningrade, atvažiuodavo pas draugus į Vilnių, ką pats laikė ištrūkimu į Europą. Brodskio žvilgsnis į Lietuvą, ir būtent į Vilnių, kitoks nei Milošo ar Venclovos dėl to, kad absoliučiai pašalinis, jis ne tik papildo vilnietiškos literatūros biblioteką, bet ir bando kiek paskubomis apglėbti visą šių kraštų įvairovę: tiek istorinę, tiek kultūrinę ir tautinę – nuo pagonio Vytauto „Herbe“, žydiškų geto gatvelių ir lenkaitės bajoraitės „Liejyklos gatvėje“ iki sovietinių atributų „Įžangoje“ ir „Kavinėje Neringa“. Vilnius jam rodosi kaip istorinių epochų išklotinė ant europinio viduramžiško ar barokinio antstato, ir jam, kaip poetui žydui klajūnui, jis artimas. Čia atmintyje iššoka Milošo Vilnius „kaip normalumo galimybė“. Ko gero, Brodskiui taip pat Vilnius atrodė kaip paprasto, laimingo gyvenimo šansas, būdas pasislėpti nuo 20 amžiaus vėjų.
Jo kontekstas kartu yra ir nėra viso 20 a. kontekstas – priverstas trauktis į Vakarus Brodskis, pripažindamas Sovietų Sąjungos, savo gimtinės, vykdomus žiaurumus, vis dėlto priešinosi aukos vaidmeniui. Savo keturiasdešimtmečiui skirtą eilėraštį jis baigia tokiomis eilutėmis: „Ir kol mano gerklės neužpildys moliu / iš jos sklis vien dėkingumo žodžiai“ [vert. aut.]. Tai, kaip Brodskis sugebėjo nugalėti į jo orumą besikėsinančias istorines ir politines jėgas, jų nesumenkindamas ir nepamiršdamas, kitaip tariant, jas priimdamas, bet neleisdamas joms savęs apibrėžti, yra veik nepastebėta jo asmenybės stiprybė. Brodskis kalba ne vien apie kultūrinius kontekstus (kurių gausa išsiskiria jo eilėraščiai) ar gyvenimą „tarp dviejų salų“, Vasilevsko ir Manhatano. Brodskis, kaip ir jo poetiniai bendrakeleiviai Česlovas Milošas ir Tomas Venclova, kalba apie gebėjimą perprasti Istoriją ir joje išlikti Žmogumi.
80 metų po Poeto gimimo ir 24 po jo mirties pasaulis nėra nei geresnis, nei blogesnis – „tai nėra miela vietelė pasisėdėti“, Brodskio žodžiais, pasakytais Mičigano universiteto absolventams 1988 metais. Tačiau sunkumai nėra bloga gyvenimo dalis, jie lygiomis teisėmis šoka valsą su šviesiomis biografijos akimirkomis. Tai parabolė, kylanti ne vien iš Brodskio kūrybos, bet ir iš biografijos prirašytų puslapių, kurie lyg testamentas skelbia: negandos tave lauš, bandys ir puls, tačiau privalai tam nepasiduoti ir išlikti. „Kiekvieną sykį, kai esate nevilty ar ties jos riba, kai turite nemalonumų ar rūpesčių, atsiminkite: tai gyvenimas kalbasi su jumis ta vienintele kalba, kurią jis puikiai moka.“ Šie metai, atrodo, yra ištisas koncertas ta vienintele kalba, bet ir jame bus antraktas, per kurį skambtelėsime Brodskiui, kaip jis ir prašė:
„Kai pavargsi nuo nesibaigiančios savianalizės, paskambink. Pašoksim.“
