Kultūra

2020.05.24 14:51

Libertas Klimka. Šeštinės – pavasario sėjos pabaiga

Libertas Klimka,etnologas2020.05.24 14:51

Mūsų gamta šiemet kažkaip keistai skuba vasarop: tai šuoliais, tai mažais žingsneliais.  Keletas labai šiltų dienelių, tada staiga – žvarbūs šiaurinio vėjo šuorai. Todėl ir gamtos reiškiniai nebesilaiko įprastos tvarkos; pavyzdžiui, sodai daug kur pražydo kartu su ievomis ir kaštonais. 

40 dienų skaičiuojant nuo šv.Velykų, prabėgusios savaitės ketvirtadienį turėtų būti pažymima bažnytinė Kristaus žengimo į dangų šventė. Tačiau mūsų laikais nutarta ją perkėlinėti į artimiausią sekmadienį, taigi šiemet ji yra gegužės 24 dieną. Kaimo bendruomenėse trys dienos prieš Šeštines skiriamos bendroms maldoms dėl taikos, sveikatos ir derliaus. Vadindavo jas Kryžių dienomis ar tiesiog „kryžiavomis”. Tai graži liaudiškojo pamaldumo tradicija.

Pavakarėmis susirinkę žmonės apeidavo paeiliui visus kaimo ir pakelių kryžius, išvakarėse išpuoštus gėlių vainikais, pagiedodavo prie jų, sukalbėdavo maldas. Mat kaime iki šios svarbios šventės būdavo stengiamasi užbaigti pavasario sėjos darbus. Todėl daug ir tradicinių papročių nuo seno yra susijusių su šia švente. Juose galima įžvelgti pasėlių apsaugos apeigų, perimtų iš prosenovinės pavasario sambarių šventės, reliktus. Pirmiausia tai draudimai: per „kryžiavas“ dienas niekas nesėdavo javų, nes manyta, kad jie „susikryžiuos”. Tik agurkai ir žirniai, tuo metu pasodinti, sakoma, labai gerai mezga. Audeklo kaimo moterys nemesdavo, - manyta, kad siūlai raizgysis. Į mišką šakų prakuroms vyrai nevažiuodavo – dar įsisukusią gyvatę galima namo parsigabenti. Kas šiandien bepaisys tų senoviškų tikėjimų, tačiau juos prisiminti įdomu...

O štai Šeštinių dieną ūkininko šeima, sugrįžusi iš bažnyčios, būtinai aplankydavo rugių lauką. Apeinant jį aplinkui, jaunimas dainuodavo skambiąsias „parugines“. Ten tokie žodžiai: „Aisiu į laukelį / Pažiūrėt rugelių. / Gražūs, žali rugeliai/ Dėl mūsų brolalių...“ Iki pat rugiapjūtės tokios dainos dažnai skambėdavo ten, kur žaliuoja, vėliau plaukėja ir noksta būsimoji duonelė. Aplankę pasėlius, šeimynykščiai paukščiams, o gal ir piktosioms dvasioms nubaidyti šalia lauko ant baslio pamaudavo raguočio kaukolę. Bet tai galima pamatyti tik mūsų įžymiojo etnografo Balio Buračo nuotraukose, darytose prieš gerą šimtmetį.

Kokia gi šventė be vaišių? Kaimynai seniau sutardavo pasidaryti sudėtinį, vadinamą subertiniu, alų ir virdavo šešias kiaulės kojas su žirniais. Vaišės vykdavusios prie pasėlių lauko. Beje, kiauliena – visų agrarinių švenčių valgis, o daug kojų kauliukų simbolizuoja būsimo derliaus gausą. Gal šis paprotys ateina iš proistorės, kai nusižiūrėjęs į šerno „veiklą” žmogus išmoko velėną plėšti ir žemę purenti. Jau romėnų istorikas P. K. Tacitas apie 98 m. savo raštuose pažymėjo, kad aisčiai (vakarų baltai) yra geri žemdirbiai, o kaip tikėjimo ir apsaugos ženklą nešioja šernų atvaizdus.

Šeštinių šventiniai pietūs ir dabartiniais laikais ypatingi: šeimininkė kiekvienam namiškiui į dubenį įverčia po šešis virtinius – „šeštinaičius“. Skirtinguose etnografiniuose regionuose jie įvairūs: ir bulviniai, ir miltiniai su varške, paskaninta aguonomis ar mėtomis, ir su mėsa, užpilti spirgučiais. O juk galėtų ir miesto kavinės ar restoranai, išsiilgę lankytojų, pakviesti juos skaniųjų „šeštinaičių“...

Šeštinės kaime dar vadinamos Kregždžių diena. Ir ne tik todėl, kad šie mieli įnamiai vėliausiai sugrįžta iš šiltųjų kraštų...Esama sakmės apie paukštelio pagurklio spalvą. Joje sakoma, kad kregždė snapeliu nubraukė kraujo lašą nuo Nukryžiuotojo žaizdos. Toliau jai lekiant, tas lašelis nutiško į derlingą dirvą. Tenai iš jo išaugo rūta, kurios lapeliai savo forma labai panašūs į lašą. Todėl rūtomis ir apsodinami kaimo kryžiai.

O juk gražu, kad į Lietuvos kraštovaizdį vėl sugrįžta tradiciniai kryžiai, koplytėlės, stogastulpiai. Tik labai daugelyje vietų, deja, jie ženklina jau išnykusius kaimus… Kiekvieno regiono kryžiai seniau buvo gana skirtingi, tačiau visur nuostabiai derantys su supančia gamta. Todėl norint statyti kryžių, žymintį išnykusį kaimą, vienkiemį ar kokį atmintiną įvykį, būtina į tai atsižvelgti. Geriausia pakartoti tokį, kokie nuo senovės toje vietoje stovėjo. Būtina pasirūpinti ir senaisiais kryžiais: juos sutvirtinti, paremontuoti. Tebūnie jie ir toliau mūsų krašto išskirtine puošmena, išreiškiančia tautos kūrybinę dvasią, grožio ir dermės su gamta pajautą.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.