Gegužės 13 d. prekyboje pasirodė jau trečiasis, paskutinis, dienoraščių tomas. Joje veriasi rašytojo tuometinių šeimos santykių drama, nomenklatūrinės veiklos, pažiūrų į tam tikrus įvykius Sovietų Sąjungoje ir užsienyje trajektorijos, kasdienybės liudijimai, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Juozo Baltušio (1909–1991) literatūriniai veikalai turėjo ir turi neginčijamą vertę – dėl to jis buvo ir skaitytojų labai mėgstamas, ir tuometinės valdžios peikiamas, tačiau kūrėjo visuomeninė veikla, ypač Atgimimo metais išsakytos mintys, vertinamos nevienareikšmiškai.
Praėjus 25 metams nuo J. Baltušio mirties, pagal jo paties testamentinę valią atsirado galimybė peržiūrėti rašytojo paveldą, saugomą archyvuose. Paaiškėjo, kad J. Baltušis nuo 1970 m. beveik be pertraukos kone iki pat savo mirties rašė labai įdomius kasdienybei skirtus fragmentus, pastabas. 2019 m. pasirodę pirmieji du šių dienoraščių tomai sulaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo ir tapo bene skaitomiausios Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygos.
Trečioji, paskutinė dienoraščių dalis apima 1984–1990 m. Išskirtinis dėmesys kreipiamas į Lietuvos laisvėjimo procesus, nemažai svarstoma apie bręstančius pokyčius, atsiskleidžia rašytojo laikysenos šių pervartų fone aplinkybės. Šioje dalyje skaitytojai ras ir išsamią visus tris tomus apimančią asmenvardžių rodyklę.
Kviečiame skaityti Juozo Baltušio „Vietoj dienoraščio. III tomas. 1984–1990“ knygos ištrauką:
1988 M.
RUGPJŪČIO 11. KETVIRTADIENIS.
Butą užplūdo tarakonai. Iškviečiau nuodytojus. Visi namai – aukštyn kojom.
Buvo numatytas kūrybinės inteligentijos atstovų susitikimas su TSKP Politinio Biuro nariu, CK sekretorium Jakovlevu, nūnai atvykusiu į respubliką mūsų (iš Latvijos) šiandien 15 valandą. Vėliau pranešė, kad įvyks Meno darbuotojų rūmuose Baltojoje salėje 15 val. 30 minučių. Išklausėme Jakovlevo pasisakymo apie dabartinę padėtį šalyje. Nieko naujo jis nepasakė, atvirai kalbant, užtat pabrėžė, kad būtų labai negerai, jeigu rašytojai, kitų meno šakų kūrėjai praleistų šituos reikšmingus persitvarkymo metus, neatspindėję jų savo romanuose, poemose, teatrų spektakliuose, meniniuose filmuose (dokumentiniuose jau esą šis bei tas padaryta), dailės ir muzikos kūriniuose...
Tai ką gi? Sena giesmelė, kaip sako žmonės: mums vėl nurodinėjama, apie ką reikia rašyti. Labai mandagia forma, bet juk nuo šito esmė nesikeičia. Kam šitiek visur šaukti apie atsivėrusias visiškai laisvos kūrybos perspektyvas, visišką kūrybinės inteligentijos sąžinės laisvę, atpalaiduotą nuo bet kokių nurodymų? Taigi. Vėliau Jakovlevas atsakinėjo į klausimus. Ne į visus. Nieko netarė apie lietuvių masinę deportaciją į Sibirą 1941 metais, kurią mes laikome neteisėta, nelegalia ir baustina. Atsakymus išgirdome tik į lengvesnius klausimus.
Kai kas susižavėjęs šituo Jakovlevu. Yra, žinoma, kuo: mandagus, paprastas, kultūringas, pats nukentėjęs Stalino kulto laikais. O visa kita, ką?
RUGPJŪČIO 12. PENKTADIENIS.
Susuko radikulitas. Žinoma, šito man dar trūko.
Paštu gavau prancūzišką albumą „Paryžius“, labai gerą, nuostabių nuotraukų kupiną. Atsiuntė mano „Sakmės“ vertėja Neugnot iš Paryžiaus. Kas gerai, tai gerai.
Vakare žiūrėjome Jakovlevą. Kalbėjo gerokai virš valandos, o naujo veik nieko virš.
RUGPJŪČIO 15. PIRMADIENIS.
Skambinau LKP Anykščių RK pirmajam sekretoriui Peseckui, pranešiau, kad šio mėnesio 19 dieną atvyksime į Žaliąją, atvešime naujai atliedintus Vaižganto bareljefus, kad prašau jo sutikimo ir dalyvavimo tilto atidarymo šventėje – Vaižganto tilto, kuris 1949 metais pagal komandą iš Maskvos buvo išniekintas, nulupant nuo jo Vaižganto bareljefus. Ir labai nustebau, kad dėl šitos žinios gerokai pasimetė pirmasis sekretorius: kaip? kas? kur? O ar žinos apie tai LKP Centro komitetas? Su kuo buvo viskas derinta? Ir kodėl tik dabar jam pranešu, kai nebeliko laiko pasiruošti „tokiam dalykui“? Iš kur mes galime būti tikri, kad iškilmių metu neįvyks kokių Sąjūdžio padiktuotų ekscesų? Ir taip toliau.
Supratau, kaip žiauriai yra įsibauginę dabar visi rajonų vadovai to, kas vyksta respublikoje, pirmiausia Lietuvos atgimimo sąjūdžio veiksmų, jo išpuolių prieš juos, kurių, žinoma, nesigailima kiekviena proga. Apraminau. Pasiteisinau: kol bareljefai neatliedinti, kam reklamuotis iš anksto? Be to, apie viską pranešėme Anykščių muziejaus darbuotojams, prašėme juos jau prieš pusantro mėnesio informuoti rajono vadovybę, suderinti. Aprimo Peseckas, tik paprašė poros valandų „pasiderinti“. Po poros valandų tikrai paskambino, padėkojo už iniciatyvą, pažadėjo dalyvauti. Taigi.
RUGPJŪČIO 19. PENKTADIENIS.
Ankstų rytą iškakome su Budriu ir Jonynu į Anykščių rajoną, prie Žaliosios gyvenvietės, prie Vaižganto vardo tilto, išniekinto veik prieš 40 metų (1949 m.). Atvyko tenai ir technikai-menininkai sutikę privirinti Vaižganto bareljefus prie tilto atramų iš vienos ir kitos pusės. Čionai radome jau laukiančias LKP Anykščių RK sekretorę Leonavičiūtę, rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją, kultūros skyriaus vedėją, kelis kitus žmones iš Anykščių. Apžiūrėjome apylinkes, pasitarėme dėl „priemonės“ pravedimo, tada, kol bareljefai privirinami, nuvykome (Budrys, Jonynas ir aš) į Jono Biliūno gimtinę, kurioje V. Jonynas dar nebuvo buvęs, čia apžiūrėjome viską. Budrys su kitais vyrais surado kluone pamestą Jono Biliūno paminklinį kapo akmenį su rašytojo vardu ir jo gimimo bei mirties datų įrašais – tą patį akmenį, kurį mes su A. Venclova 1953 metais pargabenome kartu su rašytojo palaikais iš Zakopanės. Dabar tą akmenį atridenome visi prie Jono Biliūno gimtojo namo ir pastatėme tarp žydinčių gėlių: tegu visi, kas lanko šią vietą, mato.
Nuvykome ir į Anykščius, kur buvome pavaišinti sočiais pietumis, moderniškai, taigi be stipresnio užsigėrimo. Po to grįžome vėl į Žaliąją, čia jau radome nemažai žmonių susirinkusių, Svėdasų kultūros namų moterų chorą, kaimo kapelą, nemažai jaunimo, linksmo ir žvalaus. Lygiai 17-tą valandą prasidėjo viskas. Moterų choras sudainavo liaudies dainų, sena kolūkietė Juzė Gudonienė perskaitė savo pačios sukurtą eilėraštį „Žalioji“, smarkiai susijaudinusi dėkojo už plojimus. Tariau žodį ir aš, po manęs V. K. Jonynas, Česlovas Kudaba (profesorius, Lietuvos Kultūros fondo pirmininkas), pasisakė dar „Lenino keliu“ kolūkio, kurio teritorijoje – Vaižganto gimtinė Maleišiai, pirmininko pavaduotojas-partinis sekretorius V. Bagdonas. Suėjome visi ant tilto, čia moterų choras sugiedojo „Lietuva, tėvyne mūsų“, paskui ir „Graži tu mano, brangi tėvyne“. Atidengėme, muzikai skambant, bareljefus. Mačiau daug sujaudintų veidų, mačiau ir apsiašarojusių. Taigi.
Po visko aplankėme Svėdasų bažnyčią, kurios klebonas buvo ir tilto atidengimo šventėje, prieš tai, beje, padėję gėles prie Vaižganto paminklo Svėdasuose. Pati bažnyčia apstulbino mane savo atjaunėjimu: nuo grindų ligi skliautų iškalta lakuotomis lentelėmis, švarutėlė, iškrištolinta, išpuošta. Klebonas nuvedė mus į zakristiją, čia parodė Vaižganto portretą su parašu, kad Vaižgantas pakrikštytas šioje bažnyčioje ir kad joje laikė savo pirmąsias mišias. O sugrįžus į bažnyčią, klebonas davė ženklą vargonininkui, ir tas užgrojo giesmę „Marija, Marija, švenčiausia lelija...“, o moterų choras, giedojęs ant tilto, ir daug žmonių, prigužėjusių į bažnyčią, taip užtraukė šią giesmę, kad iš karto pajutau grožio sukeltus šiurpulius nugaroje. Taigi.
Iš čia nukakome į Maleišius ir į Kunigiškius, kur lankė pradžios mokyklą Vaižgantas, kartu su dailininku Kajetonu Šklėrium apžiūrėjome viską, plačiai išsikalbėjome su žmonėmis, gerokai susirūpinusiais „persitvarkymu“, kuris atnešė nemažai sąmaiščio į visų reikalus, bet gal atneš ir gerų dalykų, jau, beje, yra ir atnešęs.
Grįžome atgal per Svėdasus, čia Svėdasų kolūkio pirmininkas Vytautas Kovas pakvietė į naująją kavinę vakarienės, kurią ir pavalgėme, vėl be ko nors stipresnio. Puiku.
Nevėlai sugrįžome namo visi keturi: Č. Kudaba, R. Budrys, V. K. Jonynas ir aš.
Gerai!
RUGPJŪČIO 22. PIRMADIENIS.
Kelinta jau diena sprendžiu mintį: imtis man dabar rašyti „Su kuo valgyta druska“ trečiojo tomo ar ne, net visai nebe. Daug ko yra už, bet yra ir prieš. Laikai palengvėjo, nors nežinia ar ilgam. Dabar jeigu imčiausi, daug ką parašyčiau, ko anksčiau nebūčiau „pramušęs “ per visokias „instancijas“, tačiau truputį gėda, kad tylėjau visus trejus pastaruosius metus, kai jau galima buvo rašyti atviriau, bent jau tikėti, kad bus galima, tai kaip dabar bepradėsi? Vėlgi nesmagu pulti prie temos, kurią kai kurie rašytojai slapta vystė, o nūnai jau išleido knygas. Keistas tai jausmas. Niekad nelindau į priekį, niekad neišnaudojau „progos“ pasirodyti. Šitokie reikalai.
Iš kitos pusės traukia pradėtas romanas „Krito rasa“. Ypač traukia todėl, kad nesiseka jį man rašyti. Kaip dabar mesti jį, griebtis, kaip kai kas jau kalbino mane, „aktualesnių temų demaskavimo“? Neišeina man šitaip.
Atsiverčiau juodraščius jau pradėto rašyti „Druskos“ III-jo tomo, pavadinto „Ugnies metai“. Traukia po truputį. Gal ir imsiuos jį rašyti. Tik dar reikia man pasiruošti „psichologiškai“. Ne taip juk lengva, metus vieną nebaigtą kūrinį, griebtis kito. Taigi.
Dar pažiūrėsim.
RUGPJŪČIO 23. ANTRADIENIS.
Įvyko Lietuvos atgimimo iniciatyvinės grupės suorganizuotas mitingas Vingio parke, skirtas Molotovo–Ribentropo sutarties 39 metų sukakties proga (1939 m.). Žmonių, apytikriais duomenimis, virš 120 000. Daug jaunimo. Daug trispalvių vėliavų. Daug lozungų, smerkiančių tą sutartį. Daug kalbėtojų. Vedė mitingą Landsbergis. Geriausiai kalbėjo Justinas Marcinkevičius, beveik vienintelis rimtai, argumentuotai, emocionaliai. Kalbėjo ir daug kitų: mokslininkai, istorikai, tarp jų ir LKP CK sekretorius L. Šepetys. Dar pasisakė rašytojai V. Petkevičius, K. Saja. Tarė žodį, gana nevykusiai, kažkoks kunigas. Vėliau sužinojau, atėjęs jis niekieno nekviestas, pralindęs prie mikrofono. Mitingas praėjo visiškai ramiai, be jokių nesusipratimų. Tiktai po mitingo dalis dalyvių, apie 300 žmonių, nuėjo į Gedimino aikštę, kur pasistatę palapines badavo šeši aktyvistai, reikalaudami paleisti iš kalėjimų visus politinius kalinius. Milicija aikštėje juos paprašė išsiskirstyti, šitai jie ir padarė.
Buvo pas mane tokia Kalibatienė iš Panevėžio rajono, Skaistgirių kolūkio. Vyro palikta, augina du vaikus, dukrą ir sūnų, pastarasis invalidas, reikalingas nuolatinės priežiūros. Gyvena Panevėžyje, bet dirba kolūkyje, yra kolūkietė, namudininkė: savo pačios nusipirktomis staklelėmis klijavo polietileno maišelius. Viskas buvo gerai, bet atėjo naujas kolūkio pirmininkas (Lisas), tuoj ėmė gainioti namudininkus, statyti jų vieton savo brolį, kitus giminaičius, atleido ir ją. Liepė eiti dirbti į laukus, o ji – be sveikatos. Buvo nukakusi pas LKP Panevėžio RK pirmąjį sekretorių Zablockį, tas išvarė, nieko nepadėdamas. Taigi. Žiūrėsiu, ką galima padaryti, nors vilčių daug nededu. Ne tokie dabar laikai. Sumaterialėjo, suniekšėjo žmonės. Dauguma jų šitaip.
RUGPJŪČIO 25. KETVIRTADIENIS.
Šalia kitų žinių, išgirdau ir tokią; 1941 metų birželio 14-tą masiškai deportuojant lietuvius į Sibirą, buvo suimta ir išvežta tikra Maironio sesuo Pranciška. Nebylė. Žmonės, pas kuriuos ji gyveno, karštai maldavo palikti ją, nes sesuo juk šitokio žmogaus, Maironio, be to – nebylė, nepajėgi moteris. Kagėbistas, kuris vykdė tos šeimos deportaciją, Dapkus, nieko nenorėjo nei girdėti, nei žinoti (dabar jis ramiai gyvenąs Lenkijoje), o Maironio sesuo mirė badu prie Laptevų jūros, buvo palaidota vienoje tos jūros salų, kurią vėliau nuplovė jūros audros bangos. Taigi šitaip.
Užsisakiau spaudą 1989 metams, nors nesu tikras, ar dar būsiu gyvas, ar jau grabe tajemnyčias skaitysiu. Na, spaudą paskaitys Monika su Roku.
Atidaviau versti V. Čepaičiui naująją „Sakmės apie Juzą“ pabaigą, prašiau atlikti darbą iki vertėjų konferencijos (rugsėjo 24), tvirtai prižadėjo, bet nelabai tvirtai tikiu: išlepęs tai žmogus, nebepareigingas. Žiūrėsim.
„Literatūros ir meno“ redaktorius A. Drilinga, išgirdęs apie tą naują pabaigą, staiga ėmė prašyti jo redaguojamam laikraščiui: būtinai būtinai atspausdinsiąs. Atidaviau. Tegu. Žiūrėsime.
Taip pat įteikiau tą pabaigą „Vagos“ leidyklai: jau visiškai išbaigtą, manau, nebetaisytiną.
