Kultūra

2020.05.24 21:23

Jurga Tumasonytė: remonto reikia visoms sergančioms sieloms

knygos „Remontas“ ištrauka
LRT.lt2020.05.24 21:23

Romane „Remontas“ nemažai laikmečio ženklų ir situacijų, artimų šiuolaikinių trisdešimtmečių kartai. Tai ir vietomis tragikomiška pagrindinės bevardės veikėjos gyvenimo istorija, ir detektyvo elementų turintis pasakojimas, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Rašytojos Jurgos Tumasonytės apsakymų rinkinys „Undinės“ (2019) pateko į akcijos „Metų knygos rinkimai“ penketuką suaugusiesiems, buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto paskelbtą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, įvertintas Jurgos Ivanauskaitės premija. Po trumpos kūrybinės pertraukėlės autorė savo skaitytojams pristato naujausią knygą – pirmąjį romaną – „Remontas“. Išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, viršelio dailininkė Lina Sasnauskaitė, nuotraukos autorė – Laura Vansevičienė.

Romano pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai – veikėjai po sudėtingų šeiminių išgyvenimų atlieka namų remontą, taip tarsi paslėpdami skaudulius po baltu dažų sluoksniu. Kita vertus, remonto reikia ir sergančioms sieloms, kurios, net ir užgriuvus sunkumams, mėgina atsitiesti.

Kviečiame skaityti romano ištraukas:

***

– Sakyk Babai, kad greit grįšiu, – paprašydavo Diedukas, kai išgerdavo. Paprastai jo girtuoklystės maršrutas prasi­dėdavo garaže: prisipūsdavo dviračio padangas ir, šlumš­telėjęs ant vilnone skarele aprištos sėdynės, greitosiomis nurūkdavo pro vartelius į gatvę. Jeigu Baba spėdavo pama­tyti, išlėkdavo į kiemą ir rėkdavo Diedukui pavymui, kad nudobs, jeigu tas grįš girtas. Paskui jį skuosdavo ir trum­pakojis Tobikas, pareigingai visur sekdavęs šeimininką ir laukdavęs prie baro, į kurį šunims įeiti buvo draudžiama. Alubaryje, be trijų plastmasinių stalų, buvo ir prekystalis su įvairaus maisto ir buitinių prekių lentynomis. Jeigu Die­dukas negrįždavo po kelių valandų, Baba liepdavo man eiti jo parsivesti. Išgėręs jis būdavo dosnus, tad nuėjusi pas Žvaigždienę (taip neoficialiai kaimiečiai vadindavo aluba­rį, kuriame nuo seno dirbo ta pati pardavėja) gaudavau nuo alaus atlikusių monetų ir galėdavau nusipirkti kramtomosios gumos arba sausainių. Sugrįždavome pėsti: Diedukas stumdavosi dviratį, aš su Tobiku tursendavau paskui. Jei­gu imdavo pasakoti apie tai, kaip partizanavo, reiškė, kad senelis gėrė alų, o jeigu apie tai, kaip tarnavo Raudonojoje armijoje, – maišė alų su degtine. Nesuprasdavau jo istorijų, tačiau klausytis Dieduko būdavo juokinga – išgėręs jis pri­mindavo man didelę, sunkią lėlę.

Užaugusi sužinojau, kad antrą kartą užėjus Sovietams, buožė (senelis iš tėvo pusės) dardėjo gyvuliniame vagone į tremtį, o mažažemis Diedukas pasivogė iš tėvų namų arklį ir išjojo naktį į mišką. Beveik visi jo draugai – vieni bėgo nuo tremties, kiti nuo prievolės tarnauti okupantų armijoje, treti jautė pareigą gintį tėvynę – nusprendė dėtis prie par­tizaninio judėjimo tikėdami, kad prie jų greitai prisijungs Amerika. Diedukas buvo kompanijos žmogus, tačiau, nukakęs į mišką, didvyriu jautėsi tik vieną savaitę – kol aptarinėjo pasipriešinimo planą bunkeryje, valgė iš namų atsivežtus rūkytus lašinius ir aiškinosi šautuvo mechani­ką. Diedukui teko užduotis pasirūpinti vandens atsargo­mis, tad sutemus jis ėjo iki šaltinėlio, jo laimei, buvusio už kilometro nuo stovyklavietės. Kol pylėsi vandens – išgirdo šūvius, ir slapstydamasis pakrūmėm parbėgo namo. Dalis draugų pakliuvo į pasalą, paskui jų lavonai kelias savaites gulėjo miestelio aikštėje.

Grįžęs namo, įstojo į Raudonąją armiją. Tarnavo ten ketverius metus, maždaug kas pusmetį gaudamas į kailį. Tardymuose buvo tikrinama, ar jis sėkmingai reabilitavo­si ir tapo padoriu komunistu. Manau, kad Diedukui teko išduoti visus draugus (po daugelio metų vis dar rėkdavo per miegus, tikriausiai sapnuodamas praeities šmėklas, pilančias jam į ausis nuodų). Baigęs tarnybą armijoje, pradėjo dirbti kolūkyje, susipažino su Baba, kilusia iš gretimo kai­mo. Baba buvo nepavojinga. Labai vikri – sparčiai dirbo, mokėjo groti armonika ir kartais rūkydavo stipriausias cigaretes be filtro. Jie įsikūrė naujoje gyvenvietėje prie upės, įsigijo gyvulių ir susilaukė dviejų vaikų.

Gyveno gražiai, kol Diedukui neprasidėjo vidurio am­žiaus krizė – bent jau taip man aiškindavo Baba. Toji krizė tęsėsi kone visą laiką, kol senelius pažinojau. Pamenu, kaip Baba, pasikabinusi ant kaklo žiūronus, tam reikalui pirktus miestelio turguje, įlipdavo į obelį, iš kurios gerai matydavo­si kaimynų kiemas. Stebėdavo, ar tik nepamatys tame kie­me Dieduko, kai tas neva išeidavo į malūną sumalti grūdų arba išvažiuodavo dviračiu į laukus perkelti bei pagirdyti gyvulių. Būtent iš Babos aš išmokau laipioti medžiais. Ji tvirtai įsispirdavo kojomis į kamieną ir laikydamasi ranko­mis vikriai užkopdavo į pačią viršūnę, saugodamasi, kad sijonas neužsikabintų už smulkesnių šakelių. Senelių kai­mynė buvo našlė Kazakevičienė: Baba turėjo įtarimų, kad toji naudojasi Dieduko padėtimi, kai tam norisi lakstyti po mergas. Tiesa, jai buvo per septyniasdešimt ir atrodė pa­naši į paprasčiausią senutę su marga suknele ir prijuoste. Solidarizuodamasi su Baba, aš jos iš anksto nekenčiau ir, jeigu tupėdavau medyje, kai ji išeidavo į kiemą, pavymui visada rėkdavau:

– Garni, garni, ga ga ga, tavo pati ragana!

Taip ir nežinau, ar Babai pavyko bent kartą pagauti Die­duką nusikaltimo vietoje.

***

Dar devyniasdešimt trečiaisiais mamos brolis nusipirko trijų aukštų namą netoli reto, pušų sakais kvepiančio miš­ko. Priemiestyje, į kurį jis atsikraustė, per keletą metų vie­toje suklypusių kaimo gryčių išdygo daug didelių namų aukštomis tvoromis, su užrašais „Jus stebi vaizdo kame­ra“ arba „Piktas šuo“. Kitoje miško pusėje Vytautas turėjo kelias dideles nutrijų ir šinšilų veisyklas, samdė pusšimtį darbuotojų, o didžiąją kailių dalį parduodavo užsienyje ir uždirbdavo daug gražaus pinigo. Nors važinėjo praban­giu automobiliu ir segėjo auksinį laikrodį ant riešo, nieka­da nesipūsdavo – buvo dosnus. Skirtingai negu brolienė. Nilka turėjo kailinių parduotuvę miesto centre, į kurią ateidavo politikų ir mafijozų žmonos. Ji dažnai važinėda­vo į egzotiškas šalis ir tempdavo į namus suvenyrų. Sve­tainėje riogsojo didžiulis indiškas dramblys, kieme medinė pilvoto Budhos statula, o svetainėje – Egipto mumijų paly­dovus primenantys suvenyrai. Ir rengdavosi ji vien vardi­niais drabužiais. Pamenu, kad kartais ji atrodydavo stora, o kartais liekna kaip paauglė. Nilka laikydavosi Atkinso­no dietos – kelis mėnesius valgydavo tik mėsą, kiaušinius, sūrį ir žuvis, kol sudžiūdavo. Buvo siūliusi mamai savo „išaugtus“ drabužius, bet mama atsisakė. Nepakenčiamoji dažnai keliaudavo, tad mama stengdavosi susitikti su bro­liu tada, kai jos nebūdavo.

Tą kartą mano tėvai atvežė Vickai silkę pataluose – tokią, kokios brolienė niekada negamindavo. Buvo šeštadienio vakaras, jis pasitiko mus šiek tiek įkaušęs, kažkoks minkš­tas ir geras. Dėdė vaikystėje man primindavo brangų odinį fotelį, kvepiantį aitriais medžio aromato kvepalais. Jis nu­ramino aptvare lojantį rotveilerį ir, išnešęs į lauką lėkštes su užkanda ir konjaku, kibo į silkę.

Nepaisant visos prabangos, dėdės namuose man greitai atsibosdavo. Pusbrolis A ir pusbrolis B buvo už mane vy­resni. A jau mokėsi paskutinėje klasėje ir neturėjo apie ką su manimi kalbėtis – kai atvažiuodavome, įjungdavo man kompiuterį ir leisdavo pažaisti ralį arba šaudyti ekrane iš­lendančius paukščius. Pusbrolis B gyveno sostinėje: buvo įsipainiojęs į kažkokius neaiškius reikalus, kurie kėlė neri­mą jo tėvams, – po devynerių metų suaugęs B prisiteisė iš valstybės pinigų, nes kalėjo blogomis sąlygomis.

Norėjau pažaisti kompiuteriu, bet pusbrolių nebuvo na­muose, o dėdė nemokėjo „tais dalykais“ naudotis. Kol tė­vai derino su Vytu reikalus, aš vaikštinėjau po kiemą ieško­dama, kuo užsiimti. Stovėjau prie šuns narvo, jis suburzgė žiūrėdamas į mane, tarsi duslus variklis. Gintarinėse šuns akyse blykstelėjo nuostaba, kai įkišau į aptvarą pirštą.

– Sėsk, Puma, sėsk! – riktelėjau mėgindama atkartoti dėdės komandą. O tada įvyko neplanuotas dalykas ir kai atsipeikėjau, pamačiau prie manęs skubančią mamą. Man per alkūnę tekėjo toks raudonas, kad net pykino, kraujas. Jie sėdo į galingą dėdės mašiną – mama su manimi galinėje sėdynėje, o dėdė rodė tėčiui kelią, retkarčiais atsisukdamas į mane ir pasakydamas ką nors guodžiamo. Kai tik pate­kome į ligoninę – nualpau. Iki šiol ant dešiniojo smiliaus neturiu nago ir pirštas kiek trumpesnis negu kiti – dėl to netapau chirurge, – taip sakydavo mama, nors ja būti nie­kada ir nesiekiau.

Taigi tėvų sandoris su dėde, sutvirtintas riebia silke majonezo pataluose ir nekaltos mergaitės krauju, įvyko. Vicka neribotam laikui paskolino mano tėvams pinigų remontui. Mūsų bute prasidėjo pertvarka – visų pirma ėmėsi mano kambario, todėl laikinai turėjau apsigyven­ti virtuvėje. Per skelbimus rado samanų žalumo kilimą ir iš baldų salono užsakė tamsiai rudas lentynas su sunkiu, gremėzdišku stalu.

***

Kai atėjo vakaras, mudu su Adomu buvome jau girti. Jis netgi įsigudrino užmigti pintame krėsle, ramiai švilpčiodamas pro užgulusią nosį. O man norėjosi kalbėtis, jeigu prieš tai gėdijausi savo anglų kalbos, išgėrusi norėjau ne­sustodama čiaukšti, mėgdžiodama britišką akcentą. Man patiko tie du Eglės draugai – atrodė linksmi, atsipalaida­vę. Eglė sėdėjo su nealkoholiniu kokteiliu, man atrodo šiek tiek šaipėsi, kad taip prisigėriau.

– Nieko, tuoj sutems, atvės ir išblaivėsi, – sakė Kesis. Man atrodo, kad Kesis toje gėjiškoje bendrystėje užėmė moters vaidmenį. Toks plastiškų judesių, švelnių veido bruožų, smulkus, rūpestingas. Nors Benas taip pat atrodė visas žydras ir mielas. Kesis pasakė, jog jie norėtų vaikų. Eglė prapliupo juos sveikinti, sakydama, jog sesuo neseniai susilaukė nuostabaus angelėlio. Kesis atviravo, jog jie pasisamdys surogatinę motiną tailandietę. Nenorėtų žino­ti, kurio tiksliai tas vaikas, nes ją apvaisintų paeiliui.

– Bet kam... – pradėjau aš. – Kodėl žmonės staiga užsi­nori užsidaryti su vaiku? Net tada, kai tai praktiškai neįmanoma, kai galėtų džiaugtis teisėta bevaikyste? Galbūt nesupranta atsakomybės, kuri jų laukia? Juk reikės keltis naktimis, raminti rėkiantį vaiką, kurį vis kamuos dar ir įvai­rios ligos, nebus kam jo palikti, stigs asmeninės erdvės... Ir viskas vardan to, kad paskui užaugęs tave dėl kažko kal­tintų, o tu pyktum, jog atidavei jam visa, kas geriausia, bet tavo pastangos nuėjo veltui. Šiais laikais ekologiška tiesiog neturėti vaikų, jeigu jau kalbam apie ekologiją, – dėsčiau jiems. Eglė atlaidžiai nusišypsojo savo nustebusiems drau­gams ir pasiūlė man išgerti vandens.

– Jūs tokie tolerantiški, kad net nesupykot, – nusikva­tojau. Nežinau, kas man užėjo. Pakilau nuo stalo ir nuė­jau paplūdimio link. Sutemdavo ten staiga. Kol nuėjau iki jūros, viską gaubė tamsa. Atsisėdau prie kranto, smėliui jaukiai šildant užpakalį užsirūkiau. Barsčiau pelenus ant savo nuogų kojų, jusdama, kad malonus girtumas pereina į sunkų, tarsi ligos sukeltą svaigulį. Bangos į mane pluk­dė virvę. Ji priartėdavo ir vėl nutoldavo. Taip kai kurioms moterims gimsta vaikai – jau beveik išlenda galvutė, tada vėl pasislepia. Rezidentūroj esu dalyvavusi keliuose gimdymuose. Nors pirmasis kartas, kai pamačiau užgimimo stebuklą, įvyko dar paauglystėje. Chirurgų dukra turėjo nesterilizuotą katę, kuri iššoko pro balkoną ir savaitę trai­niojosi su kiemo katinais. Sugrįžo namo apdraskyta, su parazitais kailyje ir mažais katinukais pilve, apie kuriuos šeimininkai sužinojo tik tada, kai tapo jau visiškai akivaiz­du, jog gyvūnas laukiasi. Taip jau išėjo, kad tą dieną, kai buvau pas ją svečiuose, katei prasidėjo gimdymas. Chirur­gų dukra paskambino mamai į darbą, tad elgėmės pagal jos nurodymus. Iš pradžių paguldėme katę tuščioje cinko vonioje. Katė gulėjo sunkiai alsuodama, paskui pradėjo is­teriškai kniaukti. Ėmė visaip vartytis, raivytis ir jai iš pauodegio išlindo kačiukas, apvilktas apsaugine plėvele, kurią prakandusi katė ėmė laižyti pirmąjį mažylį. Išpraususi cypsintį gumuliuką vėl pradėjo rėkti. Vos iškritusį antrąjį kačiuką Chirurgų dukra, užsimovusi guminę pirštinę, pa­ėmė ir nušuoliavusi iki unitazo nuleido į skylę.

– Mama sakė, kad kol plėvelė nepraplėšta, tiems kačiu­kams neskauda, – kartojo. Laukėme, kol katė pagimdė dar tris, kuriuos taip pat nuleidome į tualetą. Katė, užsiėmusi pirmuoju mažyliu, rodos, nepastebėjo, kad kažkur dingo kiti pagimdytieji. Kai pirmasis kačiukas paaugo, Chirurgai atidavė jį vienuolikto aukšto kaimynams ir tą pačią vasarą, drauge su kate po sterilizacijos dar neužgijusiais randais, išsikraustė į naujai pastatytą namą.

Dar nebaigusi cigaretės pastebėjau, kad virvė jūroje ran­gosi lyg gyva. Visai man prie pat kojų plaukė gyvatė. Pašo­kau ir nuklibikščiavau per pustuštį paplūdimį. Nesinorėjo grįžti į gėjų barą, eiti namo taip pat dar nepajėgiau, tad stovėjau atsirėmusi į palmę, galvodama, kad be reikalo at­sitrenkėme į šią salą. Svetimą, pavojingą vietą, su nukirptą nagą primenančiu mėnuliu danguje, į kurį žvelgiant svai­go galva.