Kultūra

2020.05.24 19:14

„Pasaulio pabaigos“ fotosesijoje – poetas Navakas, RoRa su sutana ir Venera iš striptizo klubo

Raima Zander2020.05.24 19:14

Pasaulinis gyvųjų paveikslų fenomenas, paskatintas karantino, priminė vieną tūkstantmečių sandūros įvykį, kai Šančių kareivinėse Kaune prieš pat 2000-uosius menininkai Danielius Sodeika ir Gintautas Kažemėkas sukvietė Kauno ir visos Lietuvos kūrėjus į beprotiškai bohemišką fotosesiją „Laimingas atsitikimas“. Jos dalyviai, pasipuošę iškilmingais kostiumais, imituodami religinių paveikslų scenas, taip ryžosi sutikti „pasaulio pabaigą“.

Meninio vyksmo nuotraukų buvo šimtai, tačiau jas nusinešė laiko tėkmė. Liko tik kalendorius. Jo vaizduose, pateikiamuose šioje publikacijoje, skaitytojai atpažins poetus Rolandą Rastauską, šviesaus atminimo Kęstutį Navaką, aktorę Reditą Dominaitytę, skulptorių Robertą Antinį, grafikę Aistę Ramūnaitę, grupės „Rebelheart“ muškietininkus ir daugelį kitų menininkų, daugiausia kauniečių.

Man pasirodė svarbu apie tai pranešti kultūrinei bendruomenei, fiksuoti ir palikti prisiminimą apie jį būsimoms kartoms, kai mūsų gal jau nebebus... Todėl kalbamės su vienu iš „Laimingo atsitikimo“ sumanytojų – skulptoriumi Danieliumi Sodeika.

– Danieliau, išvydusi tavo dirbtuvėse „Laimingo atsitikimo“ nuotraukas kiek apstulbau. Papasakok, kaip kilo mintis įgyvendinti šį teatrališką sumanymą. MO muziejuje radau ir daugiau to meto „priepuolių“ gyvųjų paveikslų tema: Paukštys, Balsiukaitė, Puipa... Tarsi atgavus nepriklausomybę visus pagavo įkvėpimas prabilti ir tokia forma. Priežastys, kaip suprantu, buvo skirtingos? Ar jums ši forma pasirodė tinkamiausia, personažai turėjo būti tik menininkai?

– Mes kvietėme autoritetus.

– Norėjosi „pasitūsinti“, pakvailioti, o gal tiksliai apsvarstėte planą, kad tai liktų kaip atminties monumentas?

– Turėjome tikslą pasveikinti ateinantį šimtmetį ir naują tūkstantmetį. Šis lūžis turėjo būti įamžintas. Kilo klausimas „kas yra laimė, kaip būti laimingam?“ Mudu su Gintu, tarsi stovėdami ant to slenksčio, kalbėjome ir kūrėme planą-programėlę:

a) 2000-ieji kaip data;
b) tautos žiedas sveikina tautą (tuos, kuriuos pažinojome);
c) atgimimo tūkstantmetis (nes ne visi sulaukia 2000-ųjų, daug žmonių to nepamato).

– … tarp jų ir Kampas.

– Tai ne tik… Ir Kampas, ir Kantas – labai daug žmonių… Per pirmąjį tūkstantmetį buvo tas pats: jis pagimdė gotiką. Ir tada visi laukė pasaulio pabaigos, daugybė žmonių išpardavė turtus, išdalino vargšams ir išėjo į dykrą. Žmonės tikrąja to žodžio prasme laukė pasaulio pabaigos. Tik 1000-aisiais buvo žymiai rimčiau, žmonės labiau tikėjo, laukė Kristaus atėjimo.

Tačiau atėjo 1000-ieji ir niekas nepasikeitė. Visiems buvo didžiulis konfūzas. Lūžis. Vadinasi, kažkas buvo neteisinga, pasaulis ne taip gyveno. Ir iš romanikos buvo sukurta gotika – kitoks būdas kontaktuoti su Viešpačiu ir aukščiausiomis vertybėmis.

Susirinko 10–15 žmonių ir sumanė gotiką, naują stilių. Va, su ta nauja koncepcija ir įžengė į naują erą. Nes romaninės bažnyčios idėja buvo pereiti Jėzaus kančių kelią. Gotika nubrėžė kitokį vektorių: žengi prie altoriaus ir gauni su ponu Viešpačiu kontaktą. Susiformavo kitokia struktūra.

2000-aisiais vėl kilo baisi isterija, jei pameni: ruošėsi įkapes, ketindami palikti šią ašarų pakalnę, planetos rikiavosi į vieną liniją… Taigi mes privalėjome kokia nors forma pasveikinti 2000-uosius metus.

– Pasveikinti ir atsisveikinti, kad jau ateina galas! (Juokiamės.)

– Na, ne visai taip… Data, kaip byloja 1000-ųjų atvejis, nėra niekaip susijusi su pabaigos geduliniais maršais. Tik va, aš gi jau daugiau nebešvęsiu 2000-ųjų, nepavyks niekaip, tokios gražios datos jau nebus, ir man tiesiog pasisekė. (Juokiamės.) Tad pasveikinti ją privalėjome.

– Radosi įdomi paralelė: 1000-aisiais kažkas sukūrė gotiką, o jūs su Gintu sukūrėte „Laimingą atsitikimą“.

– Tai tik dabar taip atrodo. Tada apie tai negalvojome, norėjome sukviesti gražius žmones ir padaryti fotosesiją.

– Pamaniau, štai Vilpišausko jau nėra, Kęsto Navako, Aurio Radzevičiaus. Bet jie liko „Laimingame atsitikime“… Kiek buvo nuotraukų? Kalendoriui atrinkta tik dvylika, bet jų buvo daugiau?

– O taip, jų buvo begalė. Daugiau kaip du šimtai kadrų… Tik viską praradom, pradanginom visą archyvą. Gintas tada įsigijo puikų fotoaparatą, darė skaidres, labai mėgo fotografuoti… Liko tik kalendorius, vienintelis daiktas iš „Laimingo atsitikimo“. Gaila, nes iš tų nuotraukų norėjome padaryti parodą. Užtat visi dalyviai gavo po kalendorių.

– Ar visi kviestieji pateko į kalendorių? Sakei, siuntėte labai daug laiškų?

– Na, sąrašas ne toks jau ir didelis, patikrinau. Kai kurie neatvažiavo, paskui atvyko kitų, viskas susipynė, žmonių ratas stipriai prasiplėtė. Iš Kauno muzikinio, Dramos teatro, Mažojo teatro gavome pasiskolinti drabužių. Turėjome ir Jono Arčikausko nuostabiausių projektuotų kostiumų, labai gražių… Žmonės ateina, pasirenka reikiamą kostiumą, per tą laiką bendraujame, būname, pasišnekame, rengiame šventes…

– Kiek laiko tas truko, kiek buvo seansų, ar kaip tai pavadinti?

– Sesijos buvo suplanuotos gruodžiui, padarėme gal keturias. Vėliau jos rengtos ne tik savaitgaliais, bet ir šiokiomis dienomis. Buvo ir daugiau norėtojų, tas, kas sužinojo apie sesiją, irgi užsigeidė dalyvauti. Iki šv. Kalėdų buvo ištisinis veiksmas…

– Ar dalyvavo tik kauniečiai?

– Ne, buvo ir vilniečių, klaipėdiečių – Rolandas Rastauskas, pavyzdžiui…

– Vis dėlto dauguma – kauniečiai?

– Ko gero... Buvo juk ir Šančiams fotosesija, Juozapavičiaus gatvės 31G gyventojams. Jiems padarėme atskirą sesiją. Kalendoriuje, regis, jie yra.

– Beje, apie Šančius... Klausyk, Danieliau, tas studijas menininkams Juozapavičiaus g. 31G išrūpino skulptorius Juozas Šlivinskas?

– Taip, kai 1993 metais išėjo tarybinė armija, jis tai padarė: išprašė iš savivaldybės vieną pastatą dailininkų dirbtuvėms, Dailininkų ir tautodailininkų sąjungos nariams. Bet aš tada kažkodėl neėmiau, kai dalino – nenorėjau. Tad 1998 metais teko nusipirkti. Taip ten atsidūriau. Ir ten radosi „Laimingas atsitikimas“.

„Laimingame atsitikime“ viskas makalavosi, košėsi: vieni ateina, kiti išeina, susipina, vyko cirkuliacija, kaip pavasario upėj. Labai gražus veiksmas: žmonės pasipuošia kostiumais, laukia savo kadro, sustatomi į jį, visi sustingsta... Stebuklinga!

Ir žiūrovų, ir dalyvių buvo pilna. Žiūrovai buvo dalyviai, o dalyviai – žiūrovai... Kiekvienas kadras režisuojamas kaip mizanscena. Tai nebuvo sesija „patiems sau“, kai kitų nėra. Nieko panašaus! Tai buvo bendras vyksmas, lyg hepeningas ar kas… Vieni sustoja, kiti žiūri, ruošiasi, grimuojasi, taisosi plaukus… Tikrai nuostabus vyksmas.

– Tokie dalykai turi savybę po kurio laiko nustebinti: pats pagalvoji – kaip čia taip tau šovė į galvą, tiesa?

– Tai, kas ten įvyko, sugeneravo mūsų kūrybinė komanda: aš, Gintas ir Jūratė sugalvojome kūrybinius siužetus. Pagrindinė idėja buvo Užupio angelo pasveikinimas, o prie šio dalyko ėmė klijuotis kiti.

Viskas daryta iš mūsų lėšų ir nesitikint uždirbti. Tai nebuvo verslo projektas. O pavadinimas „Laimingas atsitikimas“ buvo pagrindinė ašis – šitas veiksmas turi džiuginti. Nebuvo vadinamojo mūtno juodulio, nebuvo nuostatos, kad negali neišeiti, nepavykti, kad bus trikdžiai.

Kadangi darome „Laimingą atsitikimą“, jame viskas turi gerai ir laimingai baigtis. Daug žmonių, kurie įsijungė į šį veiksmą, kaip štai Arvydas Lebeliūnas, kiti teatralai, padėjo fotosesijai.

Mano dirbtuvėje nuolat šurmuliavo minia, reikėjo juos pavaišinti kava, užkandžiais, vynu... Tai organizacija iš esmės. Tačiau iš kažkur atsirado pinigų, galinčiųjų padėti tą reikalą sutvarkyti taip, kad mažas stebuklas įvyktų.

– Kiek ši atrakcija kainavo, dabar banaliai paklausiu?

– Apie 15 tūkst. litų su apšvietimu ir fototechnika, didžiausios išlaidos teko tam. Be to, reikėjo sukurti interjerą, ištapyti sienas, fototapetinius kalnų peizažus sumontuoti, pripilti ežerą vandens, gauti medžių, šieno ir dar daug visko.

Turėjau nulipdyti kalnus, padaryti Venerai kriauklę, pagaliau pasamdyti Venerą iš „Veneros“ naktinio striptizo klubo, nuostabaus grožio striptizo šokėją... Gintas nuėjo specialiai į „Veneros“ klubą, tarėsi su vadovais, kad leistų jai dalyvauti...

– Kaip simboliška: Venera, pasirodo, iš tikro „Veneros“ striptizo klubo, ak!

– O, taip, viskas ėjosi sunkiai, bet buvo verta pasikankinti. Langus teko uždengti, ant jų dėti plokštes, ant plokščių klijuoti fototapetus, padaryti peizažą, ežerą, gėles, kabinti angeliukus.

Angeliukus padėjo kabinti alpinistai, nes prisijungė ir jie. Angeliukams dėjo alpinistinius diržus, lubose buvo kabliai, ir specialūs darbuotojai entuziastai, kai kadras buvo nustatomas, pakeldavo angeliukus palubėn. Štai, angeliukai skrenda! Lebeliūnas duodavo komandą: „Angeliukai į viršų!“ – angeliukai pakyla per visą kablių sistemą, kad nesimatytų juos keliančių darbuotojų. Vaikams gi sunku kabėti.

– Tokie dalykai per laiko nuotolį tampa ypatingi ir svarbūs, nors tuo metu nesureikšmini jų, tiesa, Danieliau?

– Matai, iš to yra nuotraukos, kažkiek jose kvepia ta atmosfera, kuri buvo dirbtuvėje. Bet bendrą tvyrojusią dvasią perteikti ir suvokti ją gali tik dalyvis.

„Laimingo atsitikimo“ dvasią perteikti sunkiau. Tarsi visi susitiko ir sutarė kažką daryti, bet bendros atmosferos sutalpinti, ko gero, neįmanoma. Atmintis yra sielos savybė. Beje, kuo geresnė atmintis, tuo „aukštesnio išsilavinimo“ siela. Tad gebantysis prisiminti, meistriškai aprašyti ir dar palikti tai ateisiantiesiems duoda jiems raktą nuo tam tikrų durų, slaptosios kalbos šifrą. Įrankius epochai ir kartai pažinti.

– Mūsų paruošiamajame „Laimingo atsitikimo“ pokalbyje yra vienas klausimas: ar būtų Gediminas, jei nebūtų jo metraštininko?

– Apie tai verta pagalvoti. Nes jei visa, kur ir dėl ko mes gyvenome, ištirps nebūtyje be aprašo, niekas nebegalės suprasti, kodėl Kaune, Juozapavičiaus g. 31G, sklandė palubėje angeliukai...

Idėjos autoriai: Danielius Sodeika, Gintautas Kažemėkas.
Bendraautoriai: režisierius Arvydas Lebeliūnas, architektė Jūratė Birgelytė.
Fotografas – Gintautas Kažemėkas.
Dalyviai: Daiva Stubraitė, Daiva Lebeliūnaitė, Redita Dominaitytė, Aistė Ramūnaitė, Kristina Gedminaitė, Kristina Maselskytė, Ieva Buinevičiūtė, Simona Buinevičiūtė, Violeta Rudzinskaitė-Juodzevičienė, Venera, Danielius Sodeika, Naglis Rytis Baltušnikas, Sergejus Bocullo, Robertas Antinis, Česlovas Lukenskas, Vytautas Narutis, Antanas Obcarskas, Gražvydas Kardokas, Arvydas Brazdžiūnas-Dusė, Antanas Vilpišauskas, Vytautas Balsys, Kęstutis Navakas, Rolandas Rastauskas, Linas Tuleikis, Gintaras Balčytis, Darius Kurauskas, Auris Radzevičius, Kęstas Mikšys, Gitis Bertulis, Dainius Urbanavičius, Darius Mickus, Regimantas Tarūta, Kęstutis Jurkšaitis, Martynas Kažemėkas, Audrius Kažemėkas, Romas Jarmalavičius, Žilvinas Pabrinkis.