Kultūra

2020.05.20 09:10

Oksfordo tyrime dalyvavusi Mickūnaitė – apie Jogailaičių dinastijos moteris ir medžioklę Žvėryne

Monika Petrulienė, LRT TV naujienų tarnyba2020.05.20 09:10

Oksfordo universiteto mokslininkai inicijavo tarptautinį tyrimą apie Jogailaičių dinastiją. Tyrime dalyvavo ir Lietuvos dailėtyrininkė Giedrė Mickūnaitė.

Penkių šalių mokslininkai atkreipė dėmesį į lietuviškosios kilmės dinastijos moterų vaidmenį. Būtent jos, mirus paskutiniam tiesioginiam Jogailos palikuoniui Žygimantui Augustui, ėmėsi Jogailaičių įamžinimo ir išplėtė giminės reikšmę.

Vilniaus dailės akademijos profesorė, dailėtyrininkė Giedrė Mickūnaitė duoti interviu pasiūlė Žvėryne, ant Neries kranto. Pasak jos, čia esantis didžiulis akmuo su Gediminaičių stulpais – gyvas Jogailaičių dinastijos liudininkas. Žvėrynas buvo Gediminaičių, vėliau Jogailaičių medžioklės plotai. Todėl ir išliko Žvėryno pavadinimas.

– Penkerius metus dirbote tarptautinėje grupėje, kurią inicijavo Oksfordo universiteto mokslininkė, profesorė Natalija Novakovska. Ar galima rasti ką nors naujo, tyrinėjant Lietuvos didžiosios kunigaikštystės giminę, tapusią ir karališkaisiais Lenkijos valdovais, kuri du šimtus metų buvo vieni įtakingiausių valdovų Vidurio, Šiaurės ir Rytų Europoje?

– Bandėme pasižiūrėti į Jogailaičius to meto, 15–16 amžių, amžininkų akimis, kokia Jogailaičių įtaka buvo tuo metu, kai jie karaliavo. Jogailaičiai valdė ne tik Lietuvos ir Lenkijos žemes. Jų palikuonys ar giminės moterys buvo ir Čekijos, Vengrijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos žemių valdovais. Giminės moterys, Jogailaičių žmonos bei į svetimus kraštus ištekintos dukterys, keitė Europos istoriją, tapo kitų tautų kultūriniu identitetu. Pavyzdžiui, Bavarijos kunigaikščio Jurgio Turtingojo vestuvės su Lenkijos princese Jadvyga Jogailaite buvo viena prašmatniausių viduramžių švenčių. Iki šių dienų Landshute vyksta šių karališkų vedybų festivalis. Ir tai viena didžiausių Europos istorinių švenčių, pripažinta kaip nematerialusis pasaulio kultūros paveldas.

– Ar kitos valstybės, kurios iki šių dienų puoselėja žymiųjų Jogailaičių moterų atminimą, identifikuoja, kad jų kilmė – Lietuvos didžioji kunigaikštystė?

– Deja, tos moterys yra tapusios tautos kultūrinio identiteto dalimi. Anuomet valdovams buvo priskiriamos pergalės mūšiuose, valdymo pokyčiai, o į moteris tauta „sudėdavo“ minkštąją galią. Pamatėme, kad tuose nacionalinių istorijų pasakojimuose atsiranda lemtinga moteris. Tiesa, Lietuvoje ir Lenkijoje tai nebūtinai būdavo Jogailaitė. Lietuvai ta pagrindinė moteris – Barbora Radvilaitė. Lenkams – pirmoji Jogailos žmona Jadvyga Anžujietė. Baltarusiams – paskutinė Jogailos sutuoktinė Sofija Alšėniškė. Vengrams – Marija Habsburgaitė, Liudviko Jogailaičio žmona, po sutuoktinio mirties išgarsinusi jo atminimą. Austrams ir čekams labai svarbi Ona Jogailaitė, imperatoriaus Ferdinando žmona. Suomiams, neabejotinai, – Kotryna.

– Oksfordo universiteto suburtos mokslininkų grupės medžiagos pagrindu išleista knyga. Kokia jos tikslinė auditorija?

– Jogailaičių dinastijos tyrimą finansavo Europos mokslo taryba. Šį pavasarį turėjo pasirodyti ir antroji knyga, tačiau koronaviruso pandemija tam sutrukdė. Išleisime kiek vėliau. Tyrimo vadovė, lenkų kilmės profesorė Natalija Novakovska šios temos ėmėsi, nes angliakalbėje sferoje Jogailaičių dinastiją retai iškeliama į dienos šviesą, net kai kalbama apie Rytų ir Vidurio Europos istoriją.

Pirmoji knyga – apie jogailaičių atmintį nacionaliniuose pasakojimuose. Kadangi Vidurio Europa save indentifikuoja per skirtumus, pateikėme, kaip kiekviena šalis, kurioje valdė Jogailaičiai, vertino dinastiją. Žinoma, mes nesitikime, kad angliakalbiai išmoks teisingai tarti Jogailaičius (Jagelonian), jie ir toliau turbūt sakys „džagelonian“. Gyvename informacijos pertekliaus amžiuje ir nesame tiek egzotiški, kad būtų verta kažką išmokti. Tačiau dabartinis mokslas funkcionuoja pasakojimų ir modelių varžybose, todėl pabandėme pasižiūrėti per savivokos prizmę, kaip valstybės konstruoja tapatybes, kaip jos pasislenka.

– Būta ne vieno bandymo Jogailaičių dinastijos atminimą įamžinti „Jogailaičių keliu“, parodomis, tačiau iki šiol idėjos liko neįgyvendintos, ar šią istorijos dalį matome tik fragmentiškai, kaip 2009 metais Lietuvoje eksponuotus, Vavelio pilyje saugomus Žygimanto Augusto gobelenus ir vėliau rodytą Jadvygos Jogailaitės ir Žygimanto Senojo skrynutę?

– Oksfordo universiteto tyrime buvau atsakinga už LDK ir vaizdinę kultūrą Jogailaičių aplinkoje. Medžiagos teko ieškoti Europos archyvuose, muziejų rinkiniuose. Didžiausia išlikusio paveldo dalis – pastatai, antkapiai. Piečiausia į vakarus atminties vieta reikėtų laikyti tą patį Landshutą Vokietijoje, į pietus – Barį Italijoje, kuris yra Bonos Sforcos ir kilmės, ir palaidojimo vieta. Į šiaurę – Upsala, kur palaidota Kotryna. Prahoje išlikęs Onos ir Ferdinando antkapis. Dar viena, dažnai pamirštama vieta – Alba Julija, nedidelis Rumunijos miestas, kurio Katedroje palaidota Žygimanto Augusto sesuo Izabelė.

Yra tų išlikusių ženklų. Patys daiktai yra trapūs ir plačiai pasklidę. Čia vėl reikėtų prisiminti Jogailaičių dinastijos moteris, princeses. Jų paliktų heraldikos ženklų galima aptikti visoje Europoje. Pavyzdžiui, našle likusi Marija po Vengrijos karaliaus Liudviko Jogailaičio mirties grįžta į dabartinę Belgiją ir nuosekliai puoselėja Liudviko atminimą: užsakinėja paminklus, medalius ir kitus atminimo ženklus. Braunšveigo-Liuneburgo kunigaikštiene tapusi Sofija Jogailaitė visus daiktus, nuo stalo indų iki papuošalų, žymėjo savo monogramomis.

– Tikrieji Jogailos palikuoniai, sūnūs, miršta 16 amžiuje. Ar kartu su jais baigiasi ir dinastija?

– Oi ne. Įdomu tai, kad, kol Jogailos tiesioginiai įpėdiniai valdė LDK ir Lenkijos karalystę, dinastija buvo priimama kaip duotybė. Mums pavyko suabejoti tų laikų dinastijos sąvoka ir argumentuoti, kad Jogailaičių dinastija – tai vėlesnio laiko projekcija. Jogailaičiai savęs jogailaičiais nevadino. Tik kai miršta visi karūnuoti vyrai, giminės moterys bando surasti vardą, kuris pakeistų prarastąją karūną. 17 amžiuje kitų šalių valdovai, siekdami tapti ir Lietuvos bei Lenkijos valdovais, jau žaidė giminystės korta. Jogailaičių kraujas tampa valiuta, kuri padeda gauti karūną.

Plačiau – reportaže:

Panorama. Asmik Grigorian toliau kopia į operos olimpą: Italijoje pripažinta geriausia soliste (su vertimu į gestų k.)