Kultūra

2020.05.21 19:26

Sostinės senamiesčio rūmų tvoros jau nebėra, tačiau diskusijos dėl jos remonto netyla

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2020.05.21 19:26

Jau nuo balandžio pabaigos informatikas, politinis bei visuomenės veikėjas Romualdas Krukauskas kovoja dėl Vilniuje esančių Šuazelių (De Reusų) rūmų tvoros išsaugojimo. Tačiau ši rūmų dalis nėra saugoma kultūros paveldo vertybė, saugomas tik pats tvoros vaizdas. Ekspertai tvoros būklę įvertino kaip avarinę. Šiuo metu statinys visai nugriautas, bet diskusijos dėl tvoros likimo ir nugriovimo pagrįstumo netyla.

„Aš gyvenu 37 metus šiame name. Prieš 6 metus susikūrė gyvenamojo namo bendrija. Pirmame aukšte parduotuvės, ofisas, o antrame aukšte – gyvenamieji butai. Jų savininkai nusprendė, kad reikia nugriauti tvorą“, – LRT.lt pasakojo R. Krukauskas.

R. Krukauskas atvirą laišką siuntė Lietuvos prezidentui ir Valstybinei kultūros paveldo komisijai. Pagrindinius raštus jis siuntė Kultūros paveldo departamento (KPD) direktoriui Vidmantui Bezarui, Vilniaus skyriaus vedėjai Gerdai Ožiūnaitei, laišką-prašymą užregistravo Kultūros paveldo departamento karštojoje linijoje. Laiškas siųstas ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos bei Vilniaus merui. Aplinkos ministerija R. Krukauskui atsakė, kad viskas daroma pagal įstatymus.

Ekspertai, vertinę tvoros būklę, pateikė išvadą, kad tvora pasvirusi į kiemo pusę ir nestabili. Pasak R. Krukausko, tai, kad visai gera tvora pavadinta avariniu statiniu – „pats sukčiausias dalykas“.

Vilniaus miesto Daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrijos „Daukantas“ narys Edmundas Kulikauskas LRT.lt kalbėjo: „Mes neradome kito ilgaamžiško sprendimo. Pradėjo atšokinėti tinkas, svarstėme, ką daryti. Kalta buvo drėgmė, keliaujanti iš pamatų. Beje, tvora buvo pasvirusi.“

Pasak pašnekovo, „2018 metais buvo paruoštas projektas su medžiagomis, kurios hidroizoliaciją užtikrintų, bet tai labai būtų brangu, kainuotų apie 25 tūkstančius eurų. Toks būdas išsaugotų autentišką mūrą, bet tai ilgaamžiškumo neužtikrintų. Drėgmė tokiu atveju lieka, ji tik sulaikoma.“

Pašnekovas pasakojo, kad bendrija ieškojo kito sprendimo.

„Kilo mintis, kad geriausia apsaugoti tvoros apačią nuo drėgmės ir sumūryti, naudojant keramines plytas, išlaikant tą patį vaizdą. Be to, toks sprendimas kainuos gal perpus mažiau“, – teigė jis.

Kitas klausimas – tvoros autentika. „Tvoros, kurios 2/3 dalys yra mūrinės ir 1/3 dalis ažūrinė, vaizdas užfiksuotas 1941 metais. Tokios, kokia tvora buvo matoma dabar – 2/3 ažūrinės ir 1/3 mūrinė – vaizdas užfiksuotas 1982 metais“, – LRT.lt kalbėjo Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus vedėja G. Ožiūnaitė. „Kultūros paveldo aktų ta tvora nėra saugoma. Ji fiksuota tik kaip kito paveldo objekto – ne rūmų, bet senamiesčio – dalis, todėl yra saugomas pats tvoros vaizdas.“

R. Krukauskas tvorą datuoja ankstyvesne data: „Aš spėju, kad tvora gali būti statyta anksčiau nei 1845 metais, nes ji matoma Kanuto Rusecko paveiksle „Dievo Kūno procesija Vilniuje 1845 metais“. Atnaujinta tvora, su didesne ažūro dalimi matoma Jano Bulhako nuotraukoje, darytoje apie 1912 metus.“ Pasak R. Krukausko, tvoroje naudoti ankstyvesnis renesansinis grandininis ir vėlyvesnis renesansinis kryžminis mūrijimo būdai.

Prieš maždaug 10 metų Rūmų dokumentus ruošusi Kultūros paveldo centro Vyresnioji paminklotvarkininkė Laima Lysiukienė LRT.lt pasakojo: „Tvora nebuvo įtraukta į saugomų objektų sąrašą, nes pritrūko žinių, ar ji nėra atstatyta ir užtinkuota naujai. Mes mūrų tyrimų neatliekame. Vizualiai spręsti iš nuotraukų buvo sudėtinga. Todėl nesiūlėme paskelbti kaip saugomo objekto.“

Pasak pašnekovės, pačiam rūmų pastatui buvo atlikti mūro tyrimai: „Toje statinio dalyje, kur planuojami statybos darbai, paprastai ir atliekami medžiagos tyrimai.“

Kalbėdama apie K. Rusecko paveikslą kaip ikonografinį įrodymą L. Lysiukaitė LRT.lt sakė: „Romantizmo dailėje mėgta vaizdą idealizuoti, pagražinti, retai vien dailės kūriniais remiamasi, ieškome papildomų duomenų.“

Apie situaciją feisbuke komentavo ir Vilniaus miesto savivaldybės vicemeras Vytautas Mitalas.

„Mano kolegos sako, kad čia yra suderintas sovietmečiu statytos tvoros, iškilotos medžių šaknų rekonstrukcijos projektas. Išardys, pastatys ant polinių pamatų ir atstatys tokią, kokia yra dabar. Tik medžių šaknim nebekenks ir negrasins nugriūti“, – feisbuke komentavo V. Mitalas.

Tačiau, kaip pastebi R. Krukauskas, šaknų saugoti nebereikės, nes du medžiai nukirsti. „Tai yra vertybių konfliktas. Vieniems svarbiau vaizdas į prezidentūrą, naujiesiems lietuviams – vieta automobiliui, o man – išsaugoti paveldą“, – kalbėjo Atkuriamojo Seimo darbuotojas R. Krukauskas.

E. Kulikauskas LRT.lt teigė: „Atrinkome 20 plytų ir planuojame jas įmūryti, nufotografuoti ir užtinkuoti. Taip parodyti, koks mūras buvo anksčiau. Jei kas ateityje norės, galės atidengti. Mes gerbiame senamiestį, bet esame atsakingi už tvarkymo darbus. Savivaldybė mus informavo, kad mes privalome prižiūrėti tvorą, galime būti nubausti už neprižiūrėjimą.“

Pašnekovo teigimu, didžioji dalis plytų išlikusios iš 20 a. pradžios: „Gal siekia šimtą metų tvora. Kažkada buvo stipriai remontuota ir ne pačiomis tinkamiausiomis medžiagomis.“

Pasak KPD Vilniaus skyriaus vedėjos, metalinė tvoros dalis numontuota ir bus panaudota naujai tvorai, mūrinė dalis taip pat išmontuota. Nesuirusių plytų buvo labai mažai, bet tos, tinkamos, bus panaudotos, tikino ji.

R. Krukauskas netiki, kad, statant tvorą, bus panaudotos autentiškos medžiagos. Jis stebėjosi, kad „kapitalinį remontą pavadino paprastuoju tvoros remontu“.

„Aš manau, kad tai yra tipinis atvejis visam Vilniui. Nuo 2016 metų kiek buvo tų neva paprastų remontų, kurie buvo nepaprasti“, – platesnę problemą įžvelgė pašnekovas.

Situaciją dėl rūmų tvoros sekantis Seimo narys Mantas Adomėnas LRT.lt portalui teigė, kad jį gąsdina „miesto surogatizacija“.

„Tvora – tarsi nereikšmingas paminklas, tačiau tai yra ansamblis ir sudaro organišką senamiesčio visumą. Mane gąsdina miesto surogatizacija. Autentiški statiniai pakeičiami surogatais. Jei tvora bus atstatyta, tai jau mūsų žmonių rankomis. Tai nėra tas pats“, – sakė jis.

M. Adomėnas kaip bloguosius pavyzdžius minėjo Misionierių sodus ir Jono Meko skersgatvį.

„Gal ir negražu klausti, kas kaltas, bet kitaip nepavyks išsaugoti paveldo“, – kalbėjo Seimo narys.