Kultūros bei meno darbuotojai, turintys visus įrankius reklamai ir žiniasklaidai, nesugeba jais konstruktyviai naudotis, siekdami savo tikslų, todėl dažnu atveju tampa patogiais žaisliukais verslo bei politikos jėgoms, sugebančioms puikiai jais manipuliuoti, LRT KLASIKAI sako laidos „Refleksijos“ pašnekovai.
Akcija „Tyli daina prie Katedros“ ir sambūris „Kultūros statybos“ – tai praėjusią savaitę sostinėje vykę protestai, inspiruoti sudėtingos kultūros sektoriaus situacijos karantino metu.
Prie katedros vykstančių kasdienių akcijų metu 12 val. susirinkę kultūros atstovai garsiai atlieka iš anksto sutartą dainą, palydėdami improvizuotais šokio judesiais.
Praėjusį antradienį fotomenininkas Saulius Paukštys prie Lietuvos kultūros tarybos kartu su dviem bičiuliais surengęs muzikos instrumentų ir įvairių aparatų triukšmo performansą išreiškė požiūrį į Kultūros tarybos įsigytą visuomenės nuomonių tyrimų paslaugą. Parengė peticiją, kurioje vienas iš reikalavimų – Kultūro tarybos išformavimas bei jos pirmininkės atstatydinimas.
Prie Vyriausybės vykusios akcijos „Kultūros statybų“ organizatoriai įsivardijo tik prieš pat akciją. Po sambūrio visa informacija iš feisbuko buvo ištrinta.
Šios pasirinktos minėtų protestų formos atskleidė organizatorių negebėjimą formuluoti politinius reikalavimus, nenorą solidarizuotis vieniems su kitais bei pasirinktas nekonstruktyvias protestų formas, sako laidos pašnekovai.
Nepatraukli protesto forma
Pasak filosofo Gintauto Mažeikio, kultūros atstovai nesinaudoja radikalaus streiko forma.
„Kultūros dabuotojai nesupranta savo galios, kad internetas, žiniasklaida, žodis, gebėjimas suformuoti reklamą – visa tai yra jų įrankiai ir jie valdo šį medijų pasaulį, bet nesinaudoja šiomis priemonėmis, kaip vairuotojai, kurie uždaro kelius. Jie (kultūros atstovai – LRT.lt) nesinaudoja radikalaus streiko forma arba ta jėga, kurią galėtų turėti“, – pabrėžia G. Mažeikis.
Anot teatrologo Andriaus Jevsejevo, nė vienas šiomis dienomis vykusių protestų neturi konkretaus objekto ir tikslo.
„Gyvenant socialinių medijų ar žiniasklaidos antraščių burbule kartais sunku susigaudyti, kas ką organizuoja, kas prieš ką protestuoja, [...] tačiau labai svarbūs du baziniai dalykai: turinys ir forma. Iš to, kas dabar vyksta, [...] nepritarčiau nė vienai iš tų akcijų nei formos, nei turinio prasme“, – pažymi A. Jevsejevas.
„Man atrodo, kad yra labai sudėtinga apsibrėžti tą turinio objektą. Dabartinė situacija turbūt yra tokia trapi ir taip sunkiai apčiuopiama, kad net sunku suformuluoti, ko tu sieki. [...] Lietuvoje žmonės ne itin mėgsta protestuoti, todėl protesto kultūra atrodo gana nebrandi“, – kelbėjo teatrologas.
Kultūros dabuotojai nesupranta savo galios.
Pasak teatrologo, pasirinkta kultūros atstovų ir menininkų protesto forma – nepatraukli.
„Man keista, kai menininkai dedasi šalmus, vaikšto su plaktukais ir pjūklais. Man atrodo, kad galima į šį dalyką pažiūrėti kūrybingiau – mes juk vis dėlto iš meno pasaulio. Kodėl mums būtinai skolintis priemones iš statybininkų? Man atrodo, kad pačios formos yra labai nepatrauklios ir neįdomios“, – teigia A. Jevsejevas.
Piketas sulaukė didesnio žiniasklaidos atstovų skaičiaus nei pačių menininkų. Pasak dailininko ir muzikanto Artūro Šlipavičiaus-Šlipo, vargu, ar dėl šios akcijos įvyks kokie nors pokyčiai.
„Mes esame menininkai, ne popsistai. Menininkai labai retai išeina į tokius protestus. [...] Mūsų, menininkų, gavusių menininko statusą, yra virš 5 tūkst. Kodėl atėjo tiek mažai? Nes visi individualistai“, – atkreipia dėmesį A. Šlipavičius.
Reikalavimai – politiškai nebrandūs
G. Mažeikio nuomone, kūrėjų reikalavimai dažnai būna politiškai nebrandūs.
Mes esame menininkai, ne popsistai.
„Tie reikalavimai dažniausiai būna labai siauro pobūdžio, neaprėpia didesnių politinių pokyčių, nesiskverbia į visą kultūros politiką, o paprastai apsiriboja prašymu pakeisti vieną arba kitą valdininką. [...]
Jų politiniai reikalavimai būna nebrandūs, daugiau instrumentinio reikalavimo nežengia. Ši nebranda, negebėjimas kolaboruotis bendroje kultūros sferoje ir mažas solidarumas – tai, kas charakterizuoja kultūros protestus“, – vardija G. Mažeikis.
Filosofo aiškinimu, kultūros darbuotojų protestai parodė bendro diskurso nebuvimą ir jų spontaniškumą.
Pasak jo, „viskas pasikeistų, jeigu kultūros darbuotojai naudotųsi didesne savo įtaka ar gebėtų formuluoti ne tik savo instrumentinius reikalavimus dėl projekto ar tam tikro valdininko, bet ir dėl bendros kultūros politikos, prioritetų ar sugebėtų suburti platesnį solidarumo tinklą.“
„Tačiau šis kultūros sferos veikėjų ir darbuotojų susiskaldymas yra grandiozinis, o bendro diskurso nebuvimas stebina, skirtingai nei mokytojai ar sveikatos darbuotojai“, – akcentuoja G. Mažeikis.
Neturi visuomenės palaikymo
Anot rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus, pastarieji protestai atskleidė visuomenės požiūrį į kultūros bei meno veikėjus.
„Nėra visuomenės palaikymo. Kai išeina mokytojai ar medikai, mes visi suvokiame jų darbą, misiją ir skurdą, kuriame jie yra, todėl yra empatija palaikyti tuos žmones. Tuo metu į menininkus yra toks požiūris: „ar jūs išvis reikalingi, ar Lietuvai apskritai tokių žmonių reikia, kam jus palaikyti, kam švaistyti pinigus“. Labai liūdna dėl tokio požiūrio, kuris yra labai provincialus“, – pažymi M. Ivaškevičius.
Menininės akcijos ir performansai, kuriais siekiama atkreipti Lietuvos politikų dėmesį į kultūros sektoriaus išgyvenamą krizę, atskleidė ir pačios kultūros bendruomenės susikaldymą bei nesėkmingą bandymą žaisti politiniame lauke. Susidariusi situacija tapo palanki manipuliacijoms, kai įvairios suinteresuotos politinės ar verslo jėgos siekė įgyvendinti savus tikslus.
Labai liūdna dėl tokio požiūrio, kuris yra labai provincialus.
„Aš manau, kad visada yra žmonės, kurie turi idėjų ir siekia kokios nors naudos. [...] Reikia nepamiršti, kad esame krizėje ir artėja rinkimai, todėl ir skiriamos lėšos kelia daug klausimų ir debatų, todėl bandoma į tai žiūrėti kritiškai. Manau, kad dažnai yra kas nors, kas galvoja apie naudą sau, tačiau prisidengia pilietine misija“, – komentuoja Nevyriausybinių profesionaliųjų scenos menų sektoriaus organizacijų atstovė ir įvairių meninių iniciatyvų vadovė Gintarė Masteikaitė.
Pašnekovės manymu, Lietuvoje suplakami pramogų ir profesionalios kultūros sektoriai sunkiai atskiriami.
„Netgi mūsų politikai, vartodami žodį „pramoga“, turi omenyje profesionalų teatrą ar dailę. Tai yra sąvokų vartojimo problema. Aš manau, kad, prisidengiant ir neidentifikuojant savęs, yra lengviau pritraukti didesnes mases, todėl žmonės nesupranta, ką tiksliai organizuoja, kas ko prašo. Aš nesu prieš akcijas – esu už viešumą ir skaidrumą“, – LRT KLASIKAI sako G. Masteikaitė.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
