Nacionalinės premijos laureatas kompozitorius Algirdas Martinaitis gegužės 17 dieną minėjo 70 metų jubiliejų. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje debiutavusio „muzikos sodininko“ kūryboje visada buvo svarbus gamtiškasis pasaulis.
A. Martinaičio kompozicijos, prisodrintos gamtiškųjų inspiracijų, išsiskyrė nepaprastu poetiškumu ir giliu emociniu poveikiu. 1982 metais sukurta kamerinė kantata-koncertas „Cantus ad futurum“ tapo savotišku naujos kompozitorių kartos manifestu.
Pokalbis su jubiliatu laidoje „Ryto allegro“:
Kūrėjas iki šiol jaučiasi gyvenąs išvien su gamta. „Ta jausena – buvimas gamtoje ir jos buvimas manyje – santykis su medžiais, paukščiais yra nepanašus į kitų. Visą savo gyvenimą čia ieškojau prasmės. Žmogui nevalia nutolti nuo gamtos. Ir tas nutolimas jau dabar atsiskleidžia įvairiais ženklais. Gamta su juo jau ne gražiuoju šneka, o truputį supykusi. Tai jaučiu“, – sako jubiliatas.
Kiekvieną pavasarį kūrėjas sodina augalus, prižiūri, stebi. Anot jo, žmogus privalo kiekvienam auginamam augalėliui ar gyvulėliui duoti meilės. „Matydamas, kad jie yra linksmi ir gražūs, pats tampi normaliu šio pasaulio žmogumi“, – teigia A. Martinaitis.
Jo tėvų pavyzdys, prisimenamas iš vaikystės ir jaunystės, liudija, kaip žmonių gyvenimo prasmė atsiskleisdavusi per rūpestį aplinkiniais. Mylėti kitus – žmogaus paskirtis. Dabar tas santykis, anot kompozitoriaus, labai pasikeitė: žmogus grožį mato tik savyje ir save kuria pagal tai.
Dešimtuoju 20 amžiaus dešimtmečiu kurtame kamerinių kūrinių cikle „Pradžios ir pabaigos knyga“ liūdną džiūstančių medžių, senkančių upių ir nykstančių paukščių grožį pakeitė blogio, gyvuliškumo ir Paskutiniojo teismo motyvai. Svarbi kompozitoriaus dabartinės kūrybos sritis – religinė muzika.
Kūryboje A. Martinaitis sako esąs „palaidas žmogus“, rašąs palaidai. „Nusibrėžiu lenteles, surašau jose muzikines schemas – sudėlioju formalumus. Paskui, kūrybos metą, jas išardau, iš to nieko nelieka. Labai daug vargstu, kol susikuriu tokius statinius. Ilgainiui supratau, kad tas griovimas ir yra mano išvargta teisybė“, – aiškina jubiliatas.
Garsiausi 20 amžiaus kompozitoriai Arnoldas Schoenbergas, Iannisas Xenakisas, Olivier Messiaenas, pasak A. Martinaičio, buvo susikūrę savas muzikos teorijas, milžiniškus statinius. Jas vėliau plėtoja pasekėjai, tačiau vertingiausias vis dėlto išlieka tai, ką paliko patys meistrai.
Kompozicijos A. Martinaitis mokėsi prof. Eduardo Balsio klasėje (baigė – 1978 metais). 1987–1990 metais dirbo Lietuvos rusų dramos teatre, nuo 1995 iki 1998-ųjų buvo Lietuvos akademinio dramos teatro muzikinės dalies vedėjas.
1989-aisiais kompozitorius pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. Už muziką teatrui apdovanotas Kristoforo premija (1997) ir dviem „Auksiniais scenos kryžiais. 2010 m. kompozitorius apdovanotas Vilniaus savivaldybės premija už nuopelnus Vilniaus kultūrai. 2011 m. kompozitorius apdovanotas Lietuvos kompozitorių sąjungos M. K. Čiurlionio premija.
Parengė Mindaugas Klusas
Išskamiau – laidos įraše:
