Kultūra

2020.05.17 10:13

Libertas Klimka. Istorinės atminties dieną pasitinkant

Libertas Klimka,etnologas2020.05.17 10:13

Gražiausiojo metų mėnesio – gegužės – vidurys pasižymi ne tik sodų žydėjimu, bet ir kultūros renginiais. Štai rytojaus diena ypatingai sureikšminta tarptautiniais minėjimais: ji pažymima ir kaip Muziejų, ir kaip Žavėjimosi augalais diena. Kultūra ir gamta, – puikus, o kartu ir labai subtilus derinys!

Mūsų muziejai kviečia visus besidominčius Lietuvos istorija ir kultūros vertybėmis kartu paminėti šią svarbią datą. Naujų parodų neabejotinai bus paruošta. O gamtos muziejai, botanikos sodai, nacionaliniai ir regioniniai parkai siūlo pasigrožėti ir giliau susipažinti su žaliuoju planetos rūbu. Sakoma, kad Žemėje – apie 250 tūkstančių augalų!

Gegužės 18-oji yra reikšminga kaip šimtosios šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II gimimo sukaktuvės. Pontifiko veikla labai smarkiai pakeitė pasaulį. Esmingai tai pajuto ir Lietuva; jo parama padėjo mūsų tautai atgauti dvasinę ir fizinę laisvę. Štai kodėl šie metai mūsų istorinėje atmintyje pažymėti pontifiko vardu.

Svarbios kultūrai dienos išvakarėse prisiminkime istorinės atminties saugyklų – muziejų istoriją bei jų reikšmę žmonijos kultūros panoramoje. Antikos graikai šias ypatingas paveldo įstaigas pavadino museion – mūzų buveinėmis. Tad kūrybinio įkvėpimo deivės globoja muziejus. Dabartinės jų funkcijos – rinkti, saugoti, moksliškai tyrinėti ir pateikti visuomenei materialinės bei dvasinės kultūros vertybes. Ypač tas, kurios sukurtos visos tautos ar atspindi krašto valstybingumo kelią. Muziejai šiandien aktyviai įsijungia ir į švietėjišką veiklą; čia jų galimybės išties yra didžiulės.

XVI a. meno ir knygų rinkiniais jau garsėjo Valdovų rūmai Vilniuje.

Žmogaus veikla tokia daugialypė, kad ir kultūros vertybės sąvoka turi begalę aspektų. Štai iš kur tokia muziejų įvairovė! Pagal visuomeninę paskirtį jie yra viešieji, mokslo tiriamieji ir mokomieji. O pagal kaupiamų vertybių pobūdį – istorijos, gamtos mokslų, technikos, meno, kraštotyros, iškilių asmenybių arba memorialiniai. Antikos laikais garsėjo meno saugyklos Atėnų akropolyje, Pergame, Aleksandrijoje. Renesanso laikais radosi gamtos kolekcijos, rodančios posūkį į mokslinį pasaulio pažinimą. Apšvietos epochoje valdovų ir didikų rūmuose būdavo steigiami retenybių kabinetai, vadinamosios kunstkameros, mokslinių prietaisų salonai. Nuo XVIII amžiaus vidurio Europos šalyse imta steigti valstybinius muziejus, skirtus tautų istorijai. Pirmasis – tai Britų muziejus Londone, įsteigtas 1753 m.

Ne kitaip muziejai radosi ir Lietuvoje. XVI a. meno ir knygų rinkiniais jau garsėjo Valdovų rūmai Vilniuje. Čia buvo sukaupti įspūdingi senovinių ginklų ir šarvų, juvelyrinių dirbinių rinkiniai, meniniai baldai, taip pat to meto moksliniai instrumentai, laikrodžiai. Turtingais istorinių vertybių rinkiniais vėliau galėjo pasididžiuoti daugelis Lietuvos didikų dvarų. Pavyzdžiui, amžininkus stebino Mikalojaus Kristupo Radvilos, praminto Našlaitėliu, ginklų, dailės, monetų kolekcijos Nesvyžiuje.

Edukacine ir moksline veikla neatsilieka ir kiti respublikos muziejai; jų reikšmę visuomenės tautiškumo ir pilietiškumo ugdymui sunku pervertinti.

Kunigaikštis Konstantinas Tyzenhauzas Pastovių dvare turėjo litografijų ir ornitologinį – savo sumedžiotų paukščių iškamšų bei jų piešinių – kabinetą. Siesikų pilaitėje Dominykas Daugėla visą bokštą buvo paskyręs senovinių ginklų kolekcijai. Pirmąjį visuomenei skirtą muziejų 1812 m. įkūrė rašytojas Dionyzas Poška. Tai garsusis Baublys, išskobtas iš tūkstantmečio ąžuolo kamieno. Kilnų muziejininkystės darbą pratęsė grafas Eustachijus Tiškevičius, įkurdamas su bendraminčiais 1855 m. gegužės 11 dieną pirmąjį valstybinį, vadinamą Senienų, muziejų. Kad tokia įstaiga esmingai formuoja visuomenės istorinę sąmonę, rodo permaininga jos istorija.

Po 1863 m. sukilimo carinė krašto administracija vedėją E.Tiškevičių atstatydino, o ekspozicijai pasistengė suteikti rusofilišką pobūdį. Naujas pavojus muziejui buvo iškilęs I pasaulinio karo metais, tąkart jį išgelbėjo dr. Jonas Basanavičius. Žymiam kultūros istorikui Vincui Žilėnui pavyko užbaigti J. Basanavičiaus darbą – 1952 m. įkurti Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejų, kuris po 40 metų buvo pavadintas Lietuvos nacionaliniu. Jo filialuose – Signatarų namuose, Jono Basanavičiaus tėviškėje, dailininko Kazio Varnelio namuose ir kituose – nuolat vyksta reikšmingi renginiai. Edukacine ir moksline veikla neatsilieka ir kiti respublikos muziejai; jų reikšmę visuomenės tautiškumo ir pilietiškumo ugdymui sunku pervertinti. Tad visus klausytojus raginu tapti muziejų bičiuliais.