Kultūra

2020.05.17 09:30

Nepatogūs istorijos puslapiai ir meninė vertė: kaip sovietmečiu gyveno ir kūrė Lietuvos dailininkai?

LRT PLIUS laida „Stop juosta“, LRT.lt2020.05.17 09:30

Sovietmečiu menininkams, tarp kurių – ir dalininkai, Vilniuje buvo statomi atskiri gyvenamieji kvartalai. Tiesa, tik ne tokie prabangūs kaip rašytojų. Apie sovietinės santvarkos požiūrį į meną, dailininkų kurtą ideologinį turinį ir „nepatogius“ šalies istorijos puslapius pasakoja LRT PLIUS laida „Stop juosta“.

Dailininkų sąjungos namai Antakalnyje: čia gimė skulptūra „Jūratė ir Kastytis“ bei daug kitų ideologinių kūrinių

Laidos „Stop juosta“ komanda keliaus į Vinco Grybo gatvę Antakalnyje. „1958 metų pradžioje „Vakarinės naujienos“ parašė tokį straipsnį: „Antakalnio rajone, Grybo gatvėje, yra dailininkų sąjungos namai. Ir dienomis, ir ilgais vakarais čia verda įdomus kūrybinis darbas. Dailininkai, skulptoriai, grafikai šio pastato laboratorijose kuria naujus kūrinius, ieško naujų formų, temų, stengiasi jomis pavaizduoti mūsų gyvenimą“, – archyviniais skaitiniais dalinasi Vilniaus miesto tyrinėtojas Darius Pocevičius.

Įdomu tai, kad čia gyveno ir kūrė skulptorė, Vilniaus dailės instituto auklėtinė Nijolė Gaigalaitė. Savo kūriniais ji ne kartą džiugino meno gerbėjus. Vienas žymiausių Nijolės darbų – skulptūra „Jūratė ir Kastytis“. Ši dviejų su puse metrų aukščio skulptūra, aplieta bronza, įprasmino gražią lietuvių tautos legendą. Manoma, kad būtent šis kūrinys buvo vienas pirmųjų, sukurtų dailininkų dirbtuvėje Vinco Grybo gatvėje.

Pirmojo tokio namo su dirbtuvėmis projekto autorius – architektas Algirdas Jasinskas, kuris taip pat yra ir neseniai nugriautų Profsąjungų rūmų autorius. Dailininkų ir skulptorių butai nebuvo dideli, bet kokybiški. Jiems priklausė ir dirbtuvės po 30 kvadratinių metrų. Taip pat skulptoriai turėjo ir vadinamas didinimo dirbtuves, kuriose gimdavo nemažai ideologinių kūrinių: „Keturi komunarai“, „Kryžkalnio motina“, „Kapsuko“ paminklas, Konstantino Bogdano „leninai“ ir kitos, šiandien Grūto parke atsidūrusios skulptūros. Šiandien didžioji dirbtuvių salė privatizuota.

Dirbtuvių idėjos autorius – Juozas Mikėnas, šią mintį parsivežęs iš studijų Paryžiuje. J. Mikėnas taip pat dalyvavo ir arsininkų veikloje – kūrė nacionalinį dailės stilių. Jam turėtų būti dėkinga visa skulptorių ir dailininkų karta, nes sovietmečiu nusprendus vaizduojamųjų menų studijas perkelti į Rygą, profesorius J. Mikėnas nuvyko į Maskvą ir išsireikalavo, kad būsimieji dailininkai ir skulptoriai grįžtų į Vilnių. Pasak jo: „Prieškariu mūsų vaikai važiuodavo studijuoti į Paryžių, o kur dabar mokysis mūsų talentingi vaikai?“

Prie maršruto jungsis skulptorė prof. Dalia Matulaitė – Vilniaus dailės akademijos profesorė, kilusi iš Kelmės. Po studijų beveik 40 metų Dalia dirbo su mokiniais ir studentais. Nuo 1972 metų dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Anot D. Matulaitės, ji visą gyvenimą darė tai, ką norėjo. Ir iš tiesų, menininkės darbuose nėra nei vienos propagandinės skulptūros.

Šiose dirbtuvėse gimė ir D. Matulaitės diplominis darbas – Kauno ąžuolyne stovintis „Stumbras“, pastatytas 1979-aisias. „Ši skulptūra ir noras padaryti ją kuo geriau man kainavo dešimt metų ir devynis pragarus. Per tą laiką įvyko Kalantos žūtis, uždrausta heraldika, kelis kartus pakeista vieta, architektai. Ir galų gale, baiginėjant darbą buvo duotas įsakymas: griauti, apmokėti ir išmesti“, – prisiminimais dalinasi skulptorė.

Dailininkų name Krivių gatvėje gimė Vilniaus dramos teatro „Mūzų“ eskizai ir Šiaulių „Auksinis berniukas“

Antrasis dailininkų namas buvo pastatytas Krivių gatvėje. Šio namo butai buvo skirti Dailininkų sąjungos nariams, Dailės fondo, Dailės kombinato vadovams, akademijos profesūrai. „Jaunajai kartai, turbūt, nelabai aišku, iš kokių lėšų buvo statomi rašytojų, kompozitorių, dailininkų namai. Rašytojai turėjo tokį literatūros fondą – jis buvo sąjunginis. Nuo kiekvienos parduotos knygos buvo atskaičiuojamas tam tikras leidybos procentas ir iš jo kaupiamos lėšos, statomi namai. Dailininkai taip pat turėjo savo fondą, labai turtingą. Jie namams lėšas kaupė nuo parodų, kūrinių pardavimų. Krivio gatvėje atsirado 1975 metais pastatytas 40 butų namas dailininkams, o po kelerių metų šalia jo iškilo 30 vietų dailininkų dirbtuvėms“, – apie tai, kaip sovietmečiu dailininkai ir rašytojai gaudavo butus, aiškina D. Pocevičius.

Prie maršruto jungsis skulptoriaus Stanislovo Kuzmos sūnus, taip pat skulptorius Algimantas. Šiose dirbtuvėse jis praleido savo vaikystę. Erdvios, aukštos dirbtuvės buvo pastatytos iškirtus čia augusį sodą. Algimantas prisimena, kaip tėvai gavo 2 kambarių butą be telefono. Šiame bute buvo sukurti Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Mūzų“ eskizai. Čia buvo sukurtas ir „Miesto sargybinis“, stovintis Pylimo ir Trakų gatvės kampe bei Šiaulių miesto simbolis „Šaulys“, kuriam skulptorius Bronius Vyšniauskas pasiūlė „uždėti“ plaukus.

Fotomenininkas Rimantas Dichavičius: esate laisvi, bet ką su ta laisve darote?

Kita stotelė – dailininkų namas Filaretų ir Rudens gatvių sankirtoje. Dėl nestabilios politinės ir ekonominės situacijos namo statyba užtruko dešimtmetį ir baigta tik 1995-aisiais. Butai buvo erdvūs, nuo 3 iki 5 kambarių, su pirmame aukšte įrengtomis dirbtuvėmis.

1962 metais Vilniuje buvo uždrausta auginti naminius gyvulius. Taip pat uždrausta ir privačių namų statyba, o to meto žmonės galėjo gyventi tik daugiabučiuose. Tačiau valdiškų daugiabučių trūko, tad buvo leista pusiau privati butų nuosavybė – vadinamieji kooperatyvai. Daugeliui žmonių tai buvo vienintelė galimybė ištrūkti iš bendrabučių ir „komunalkių“. „1965 metais susikūrė dailininkų kooperatyvas „Menas“. Po metų jam buvo skirtas dviejų hektarų sklypas, jame tilpo 28 kotedžai, o projekto autorius buvo architektas Algimantas Mačiulis“, – pasakoja Vilniaus miesto tyrinėtojas D. Pocevičius.

Čia gyvena grafikas ir fotografas Rimantas Dichavičius, išleidęs 300 iliustruotų leidinių bei sukūręs aktus, kurie dar sovietmečiu sugebėjo apkeliauti aplink pasaulį. R. Dichavičius gimė Kelmės rajone, o į Sibirą buvo ištremtas vaikystėje su šeima, kurioje jos ir neteko. 12-metis berniukas į Lietuvą grįžo tik atsitiktinumo dėka.

Fotografo kaimynystėje gyvena 9 forto memorialo kūrėjas, skulptorius Alfonsas Ambraziūnas, tekstilininkų šeima Juozas ir Regina Balčikoniai, Tarabildų dinastijos atstovai, „Žmogaus“ skulptūros, stovinčios prie Mykolo Žilinsko dailės galerijos Kaune, autorius prof. Petras Mazūras. Taip pat kol neišvažiavo į Kanadą, čia gyveno Laimutis Ločeris ir skulptorius Rimantas Daugintis. Savo kaimynus menininkas vadina laisvės paženklintais ir sako, kad jei jų nebūtų, šiandien Lietuva būtų kitokia.

„Man skauda širdį dėl to, kad laikas viską greitai ištrina – vienus nuneša, kiti ateina, o nuėjusiais mažai besidomima. Mūsų karta patyrė cenzūros priespaudą. Mes esame mušti, apšaudyti, apspjaudyti, aptrinti ir kokie jūs: laisvi, naivūs bei gražūs. Bet tą reikia išnaudoti – jūs turite laisvę, bet ką jūs su ta laisve darote?“, – klausia R. Dichavičius.

Didžiausios dailininkų dirbtuvės Lietuvoje: čia gimė ir paminklas rašytojai Ievai Simonaitytei

Dailininkų sąjungai priklausantis Skulptūros ir vitražo centras Dariaus ir Girėno gatvėje atsirado 1984 metais skulptoriaus prof. Gedimino Jokūbonio rūpesčiu. Dirbtuvėse gimdavo tik idėjos, o čia – tų idėjų realizacijos. Čia buvo didinta Rimanto Dauginčio „Lakštingala“, Juozo Mikėno „Kregždutės“ ir Dalios Matulaitės paminklas, skirtas rašytojai Ievai Simonaitytei atminti. Tai buvo didžiausios dirbtuvės Lietuvoje, kurių aukštis siekė 15 metrų. Čia vienu metu galima buvo dirbti prie 8 didelių skulptūrų.

Šiandien gigantiškų skulptūrų, regis, niekam nebereikia, tad pastatas tarsi įstrigo laike. Kyla klausimas, ar šiandien reikia kalbėti apie sovietmetį ir tuo laikotarpiu sukurtus meno kūrinius? „Mes negalime užkasti, įkišti į pasąmonę savo patirčių, traumų. Jas reikia išviešinti, aptarti ir taip reabilituoti. Dalykai niekada nėra vienpusiški, jie yra tūriniai, juos galima matyti iš daugybės perspektyvų. Labai didžiuojuosi mūsų lietuviška menininkų bendruomene, kuri tarptautiškai pripažinta, stipri, įdomi“, – pasakoja šiose dirbtuvėse kuriantis jaunasis skulptorius Žilvinas Landzbergas.

Sovietinė santvarka į meną žiūrėjo kaip į ideologijos skleidimo įrankį. Tačiau, nepaisant ideologinio turinio, tuo metu buvo sukurta ir aukštos meninės vertės kūrinių. Vienas tokių – nukeltos J. Mikėno Žaliojo tilto skulptūros, kuriose, pasak prof. Dalios Matulaitės, matyti labai ryški prancūziškoji skulptūros mokykla. Taip pat menui svarbios ir žymiausių skulptorių: Juozo Kėdainio, Kazio Švažo ir Roberto Antinio sukurtos modernistinės stelos, stovėjusios Kaune, Vienybės aikštėje.

Tokie pavyzdžiai leidžia įtarti, kad „nepatogius“ šalies istorijos puslapius stengiamasi ištrinti, sykiu ištrinant ir meninę miesto atmintį. Ne taip seniai būtent taip su Lietuvos kultūrine atmintimi buvo elgiamasi net 50 metų, tačiau istorija klaidų neatleidžia.