Šį sykį – dvi knygos, susijusios su muzika. Justino Žilinsko knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.
Inga Liutkevičienė „Bravo Estradai“!
Ingos Liutkevičienės „Mažoji leidykla“ – įdomus reiškinys Lietuvoje, mat ir autorė, ir jos leidykla specializuojasi pokalbių, keliančių prisiminimus, knygose.
Skaitėme ir pokalbius su sovietmečio Vilniaus vadovu, skaitėme atsiminimus apie legendinę „Neringos“ kavinę, Samo Yossmano gyvenimo kelią, ir kita. Dabar gi prieš mūsų akis – estrada ir jos portretai. Kaip rašo autorė įžangoje – estrada buvo tai, kas žmogui sovietinėje nykynėje leido „laisviau kvėpuoti, drąsiau juoktis ir gana laisvai jaustis – bent jau širdyje“. Galima būtų ginčytis, kiek toji laisvė buvo tikra ir verta laisvės vardo, bet tam neužtektų trumpo apžvalgos laiko.
Knygos struktūra – nesudėtinga. Autorė pakalbino ir mūsų dienų sulaukusius estrados atlikėjus (Aleksą Lemaną, Simoną Donskovą, Laimą Žemaitytę, Nijolę Talat-Kelpšaitę, Birutę Petrikytę) kompozitorius (Algimantą Raudonikį, Teisutį Makačiną, Mikalojų Noviką), ir atidavė garbę jau išėjusiems (tarp jų Stasiui Povilaičiui, Benediktui Gadeikiui, Romualdui Bieliauskui), tad knyga – tai vardų, pavardžių ir ansamblių pavadinimų (na, kaip gi be „Nerijos“, „Vilniaus aidų“, „Oktavos“) mozaika.
Kai kurios apybraižos – labiau vykusios ir įdomios, o apie Benjaminą Gorbulskį – isteriškai juokinga, nes ir asmenybė buvo nepaprasta (vien ko vertas komunizmo paskelbimas Nidoje!), kitos – gana tradicinių interviu pavertimas į tekstą. Kartais aplanko įspūdis, jog ne visos žvaigždės norėjo atsiverti ir dalintis pikantiškomis detalėmis, kurių, norom nenorom, tikiesi: juk jiems plojo tūkstančiai, juk jos turėtų būti charizmatiškos, žavingos, ypatingos. Smagių momentų knygoje netrūksta – juk sceną visada lydi nesusipratimai, improvizacijos, gudrybės ir kaukės, bet už jų slepiasi gyvi žmonės – ir su savo ydomis, ir vargais, ir norais – tad liūdnų akimirkų irgi yra. Bet spektaklis turi tęstis bet kokiomis aplinkybėmis!
Vis dėlto, kai skaičiau, pro visą tos kartos jaunystės blizesio ilgesį skverbte skverbėsi supratimas, koks buvo skurdus tas sovietinis šou verslas ir kokie absurdai jį lydėjo (pradedant nuo to, kad pats atlikėjas turėjo rūpintis savo apranga, o apsirengti tai tikrai galimybių trūko, apgailėtinais honorarais, baigiant privalomuoju repertuaru (dainuoji tik tai, kas leidžiama) bei koncertais nešildomose kolūkių daržinėse, užtat su daug degtinės). Skaitydami ilgai neužtruksite – lapai verčiasi greitai, galbūt stabtelėsite prie gausių istorinių nuotraukų, už kurių surinkimą tikrai galima padėkoti.
Manyčiau, kad labiausiai šia knyga turėtų džiaugtis „Legendų“ žurnalo skaitytojai ir karta, kuri gerai mena tą sovietinės okupacijos laikotarpį, kuris vadinamas „brandžiu“ arba bent jau tuo metu laksčiusi po stalu, nenutylant radijo taškui. Juk tik mažuma tuomet mūvėjo džinsus ir galėjo iš po skverno nusipirkti per vargus įvežtą „The Rolling Stones“ vinilą. O kitiems teko mėgautis ir Smokie dainos „Oh, Carol“ perdirbiniu „Šoka basos raganaitės“ ir galvoti – kokia puiki lietuviška daina!
Aušra Žičkienė „Savaiminė daina“
Ir šis sakinys mane veda prie kitos knygos apie muziką, bet šįsyk – visiškai kitokios. Kalbu apie etnomuzikologės Aušros Žičkienės studiją, kurią išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, „Savaiminė daina“ sudėtinga paantrašte: „Nežymus būvis, tradicinės struktūros, vietinės reikšmės, globali raiška.“
Dar neišsigandote? Ir nesupratote, apie ką tai? Ogi apie tas dainas, kurias dainuojame, kurias dainavo mūsų tėvai ir netgi seneliai. Apie tas dainas, kurias kuria kaimo, miestelio ir miesto dainiai, nerenkantys arenų, bet išspaudžiantys mamos ar močiutės ašarą, apie dainas, kurios keliauja laike ir erdvėje, skolinasi viena iš kitos, keičiasi iki neatpažįstamumo, ir sugrįžta per langą išprašytos pro duris.
Ir dar nieko nesupratote? Niekas ir nežadėjo, kad bus lengva, kadangi knyga – mokslinio stiliaus, ir jai skaityti reikia pasiryžimo nerti į sritį, kur prireiks ir trupučio sociologijos, ir muzikos teorijos, bet svarbiausia – smalsumo. Ir tada jums bus atlyginta. Pavyzdžiui, ar kada nors esate susimąstę, kodėl žmonėms taip svarbu susikurti savo miestelio, miesto ar net kaimelio himną (vadinamasis „įsivietinimo reiškinys“)? Iš kokių šaknų kyla ši kūryba, ką ji atspindi, pagaliau, kas yra tie kūrėjai – ne vardais, pavardėmis – o savo prigimtimi?
Ar galėjote įtarti, kad viena iš labiausiai paplitusių dabartinių laidotuvių giesmių Lietuvoje kažkada savo kelią pradėjo kaip lengvosios operos dainelė Londone, tais laikais, kai net radijo aparato nebuvo, ir neturėjusi nieko bendro su laidotuvėmis? Ar žinote, kokį ilgą kelią nuėjo studentų himnas „Gaudeamus“, ir kokia apkarpyta versija giedama dabar, taip pat – kokia kilmė studentiškų dainų, kurias dainavo tarpukario Lietuvos (ir vėliau) studentai? Ar žinote, kad Vytauto Kernagio dainos kurį laiką buvo pametusios „autorių“ (tas pats yra nutikę ir Romo Lileikio dainoms), ir ką dainai reiškia šis „pametimas“?
Taigi, šalia etnomuzikologinės teorijos ir sudėtingų samprotavimų bei dėsningumų atskleidimo, mes matome gausius dainos kelionės ir transformacijos pavyzdžius, kurie kartais pritrenkia savo paradoksalumu. Dar giliau norintys kapstytis, gali įsijungti interneto nuorodas ir klausyti melodijas, pradėti ar tęsti savarankiškus tyrimus. Ir vėliau, kai išgirsite dainas, kurios dainuojamos prie stalų per giminės pokylius, klausysitės „Duokim garo!“ kapelijų, rymosite per giesmes, kurios giedamos laidotuvėse, ar mąstysit apie gimtojo miestelio himną, jūs matysite ne tik pačią dainą – jūs matysite jos kelią, jos istoriją, jūs suprasite, kodėl daina yra neatsiejamas mūsų gyvenimo palydovas nuo lopšio iki grabo lentos. Tik dar kartą įspėju – lengva nebus. Bet verta.
Knygų apžvalga transliuota penktadienį, gegužės 15 dieną, „Ryto allegro“ laidoje per LRT KLASIKĄ:
