Kultūra

2020.05.15 14:30

Jonas Dagys. Knygos, kurias pamėgau, nė neketindamas galvoti apie naudingumą

knygų apžvalga

Kalbėti apie mėgiamas knygas sunkiau nei gali pasirodyti iš pradžių. Skaityti yra lengviau nei kalbėti apie tai, kas skaitoma ar perskaityta. Vilniaus universiteto Filosofijos instituto direktoriaus Jono Dagio knygų apžvalga skambėjo rubrikoje „Mano skaitiniai“, LRT KLASIKOS laidoje „Rytoj allegro“.

Ką gali paprastas skaitytojas mėgėjas, nepretenduojantis užimti žinovo pozicijos, pasakyti tokiu abstrakčiu klausimu, nenorėdamas apsijuokti, išvengdamas banalybių, netapdamas viskuo nepatenkintų ekspertų ir specialistų priekaištų objektu?


„Knygų nereikia skaityti, jomis reikia naudotis“, – mintyse nuskamba garbaus profesoriaus patarimas universiteto auditorijoje susėdusiems humanitarinių mokslų doktorantams. Instrumentinis požiūris į tekstus, ypač į vadinamąją techninę literatūrą, būdingas daugeliui tų, kurie skaito iš profesinės būtinybės. Jie jau seniai pajuto ir elektroninio formato vertę – skaitmeniniu tekstu naudotis daug patogiau. Galima ieškoti reikalingų citatų, kopijuoti atskiras dalis, įveiklinti naujoviškus, mažiau įprastus įrankis.

Mintis, kad knygomis reikia naudotis, o ne jas skaityti, atskleidžia ir dar vieną aspektą – paklausa sulaukia pasiūlos, tad neretai knygos yra rašomos ir leidžiamos tam, kad būtų ne skaitomos, bet naudojamos. O jei ir skaitomos, tai tik tam, kad būtų naudojamos. Tokios knygos visada skaitomos turint daugiau ar mažiau konkretų tikslą – pasiruošti egzaminui, įgyti žinių, kaip iškepti veganišką kotletą, užauginti orchidėją, išspręsti organizacinio pobūdžio problemą, prisirinkti įdomių faktų paskaitoms ar pokalbiams darbovietės vakaronėje...

Apie knygas, sukurtas naudai, kalbėti paprasčiau. Jų paskirtis gali būti netgi labai aiški. Dėl to ir vertinamos kitaip. Kai knyga skaitoma tikslingai, kai ji naudojama – ji turi ar jai priskiriami vienaip ar kitaip suformuluoti ar bent numatomi panaudojimo tikslai, paskirtis ar funkcija, o šiais galima pateisinti ir savo sprendimą ją imti į rankas. Bet kaip pateisinti pasirinkimą, kai knygą tiesiog skaitai, nė neketindamas galvoti apie naudingumą?

Štai ant mano rašomojo stalo guli mano vaikystės „Vilniaus miesto telefonų tinklo abonentų sąrašas“, antrasis tomas – Butai (Vilnius: Lietuvos TSR ryšių ministerija, 1979). Kitaip sakant, miesto gyventojų telefonų knyga. Kadaise tokios gulėdavo kone kiekviename Vilniaus bute, greta laidinio telefono aparato. Knyga, kuri, tiesą sakant, nebuvo parašyta. Ir todėl, galbūt, net negali būti perskaityta. Šiandien tokia knyga tiesioginės savo funkcijos nebeturi. Bet ją malonu kartas nuo karto pavartyti be jokio apibrėžto tikslo. Tiesiog. Kaip prisiminimų katalogą ar albumą. Pažįstamos pavardės, seni adresai ir šešiaženkliai telefono numeriai. Knyga, kurioje sudėta dalis buvusio miesto, kelia atpažinimo džiaugsmą, be jokio įpareigojimo.

Britų filosofas Davidas Papineau knygoje „Knowing the Score“ (New York: Basic Books, 2017) – laisvuose filosofiniuose pasvarstymuose apie sportą, be kita ko apmąsto aistruolių fenomeną. Daugelis turi mėgstamą, karštai ir ištikimai palaikomą komandą, vienur dažniausiai futbolo, kitur – beisbolo, krepšinio, kriketo ar ledo ritulio. Paklauskite aistruolio – kodėl šią, o ne kitą? Žmogus juk visai ne juokais palaiko Madrido ar Miuncheno, kitu atveju – Vilniaus ar Kauno klubą. Visgi, ironiška, tačiau bet koks atsakymas, pretenduojantis į objektyvumą ar racionalumą atrodo nerimtai. Ne tiek rimtai, kad įtikintų. Ypač tuos, kurių pasirinkimas priešingas, ar tiesiog kitoks.

D. Papineau pripažįsta, kad sporto aistruolių fenomenas nėra išskirtinis. Panašiai renkamės ir mėgiamas lankytinas vietas, klausomą muziką, kalbos manieras... Tokiais pasirinkimais mes apibrėžiame save, formuojame savo tapatybę. Ir nors nemanome, kad visi kiti turi pareigą rūpintis ir vertinti tuos pačius dalykus, padarydami juos asmeniškai reikšmingus sau patiems, suteikiame savo gyvenimui šiokią tokią vertę.

Ko gero, panašiai yra ir su preferencijomis knygoms. Imkime, kad ir Homerą. Galima iki sąmonės netekimo visiškai rimtais veidais diskutuoti, kas geriau – „Iliada“ ar „Odisėja“, kurią reikėtų skaityti dažniau, ar bent jau perskaityti dar vieną kartą. Jei kas leisis į tokią avantiūrą, ras įvairių paaiškinimų ir argumentų, ginančių gan asmeninio pobūdžio pasirinkimą. Man labiau patinka „Odisėja“. Bet vargu ar galėčiau net sau įtikinamai paaiškinti, kodėl. Tiesiog.

Paklaustas apie mėgiamas knygas, prie kurių kartas nuo karto sugrįžtu, negalvodamas apie baigtinį sąrašą, paminėčiau Maxo Frischo romaną „Tarkime, aš Gantenbainas“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998; vertė J. Mikutytė). Thomo Bernhardo romaną „Grimzdėjas“ (Vilnius: alma littera, 1999; vertė T. Četrauskas), ir Rolando Rastausko esė rinkinius „Kitas pasaulis“ (Vilnius: Apostrofa, 2004), „Privati teritorija“ (Vilnius: Apostrofa, 2009).

Bet koks mėginimas paaiškinti, kodėl šias knygas vertinu, kodėl jas atsiverčiu dažniau nei kitas perskaitytas knygas būtų jų redukcija, bandymas apibrėžti, priskirti joms funkciją, kurios nebuvimas šiaip jau ir daro jas vertingas. Paaiškinti emocinį prisirišimą būtų visiška nesąmonė. Tarsi būčiau priverstas teisintis dėl savo pasirinkimo.

Frischo Gantenbeinas (o gal Enderlinas?) sako – „Aš matuojuosi siužetus kaip drabužius.“ Vieni jam tinka labiau nei kiti. Leidžia bent trumpam patirti buvimo savimi iliuziją.

Dar kartą Frischas: „Žmogus kažką patyrė ir dabar ieško siužeto – regis, negalima gyventi su patirtimi, kuri lieka be siužeto, ir kartais aš įsivaizduoju, kad kažkas kitas turi kaip tik tą mano patirtį.“

Paaiškinti, kodėl vienas pasakojimas kam nors tinka ar patinka labiau nei kitas, kodėl renkamės vieną, o ne kitą knygą, taip pat paprasta, ir taip pat sudėtinga, kaip paaiškinti, kodėl, turėdami galimybę, renkamės vienokius, bet ne kitokius drabužius, muziką, ar keliones.

1968-aisiais vyko pirmosios vadinamųjų vienutininkų buriavimo lenktynės aplink pasaulį be sustojimo. Išplaukę iš pasirinkto Britanijos uosto, dalyviai turėjo nesustodami apiplaukti Žemės rutulį ir sugrįžti į tą pačią vietą. Lenktyvnių lyderis Prancūzas Bernardas Moitessier, vėliau išleidęs kelionės patirčių knygą „Ilgasis kelias“ (The Long Way, Dobbs Ferry, NY: Sheridan House, 1995; transl. by W. Rodarmor), įveikęs didžiąją dalį distancijos, artėdamas prie finišo nusprendė, kad ši kelionė jam yra daugiau nei varžybos, kad jis nebenori būti vien varžybų dalyviu ar net nugalėtoju. Jis pasitraukė iš lenktynių ir nesustodamas keliavo toliau, antrą kartą aplink pasaulį, į Ramųjį vandenyną. Vienintelis dalykas, kuris jam nedavė ramybės buvo – kaip paaiškinti savo sprendimą likusiems namuose. Jis rašo. „Jie nesupras. Žinau, kad esu teisus, giliai jaučiu tai. Tiksliai žinau, kur keliauju, net jei ir nežinau. Kaip jie gali tai suprasti? O juk tai taip paprasta. Bet žodžiais to neįmanoma išreikšti, net bandyti visiškai beprasmiška.“

Santykis su knygomis, kaip ir draugystės užsimezgimas, yra neprognozuojamas. Gali su kuo nors susipažinti, ar ką nors supažindinti, bet negali tikėtis, kad iš tos pažinties išaugs koks gilesnis ryšys.

Cituoju Bernhardą: „Mes pasižiūrim į bendramokslį, kaip jis eina aukštosios mokyklos koridoriumi, galvojau aš, užkalbinam jį ir susidraugaujam, kaip sakoma, visam gyvenimui. Mes, aišku, iš pat pradžių nežinome, kad, kaip sakoma, susidraugausim visam gyvenimui, nes iš pradžių ta draugystė mums atrodo reikalinga tam momentui, kad galėtume žengti toliau, tačiau žmogus, kurį užkalbinome, yra ne pirmas pasitaikęs, o vienintelis įmanomas tą akimirką...“

Dar kartą atsiverdamas kelis kartus skaitytą tekstą, žinau, kad kaip senoje telefonų knygoje rasiu tai, ką galėčiau pavadinti man pažįstamu pasauliu. Kitaip nei telefonų knygoje, čia randu ir žodžiais išreikštą atpažįstamą išgyvenimą, ar man suprantamą patirtį, nusakytą tiksliau, nei pats galėčiau sugalvoti. Keliais ilgais ar trumpais sakiniais, įdėtais kartais stulbinančiai tinkamame kontekste, autorius gali sukelti skaitytojui gilaus abipusio supratimo jausmą. Veikiausiai iliuzinį... Bet tai nesvarbu, kol tai leidžia pasaulį, kuriame tenka gyventi, papildyti pasauliu, kuriame galėtum ar norėtum gyventi. Bent mintyse. Be to, juk idealiu atveju nei autorius, nei skaitytojas niekada negali būti iki galo suprastas.

R. Rastauskas: „Kelias valandas pabuvai keliautoju. Iš komandiruotojo atvirtai į žmogų, kurio niekas neišdrįso apibrėžti sykį ir suvisam. Kurio nenužudė tėvų meilė ir tėvynės mitas. Dėl to vertėjo skristi į Romą. Išsitiesti naktį visu ūgiu Tiberio saloje ir užkaukti ragais į dangų: „Aš esu KITAS! Ir jūs, šunsnukiai, niekada nepažinojote manęs!“

Jono Dagio knygų apžvalga skambėjo rubrikoje „Mano skaitiniai“, LRT KLASIKOS laidoje „Rytoj allegro“, trečiadienį 7:50 val.: