Kultūra

2020.05.15 22:17

Bernardo Brazdžionio namelis Dainavoje: bendruomenė nerimauja dėl paveldo ateities

LRT PLIUS laida „7 Kauno dienos“, LRT.lt2020.05.15 22:17

Dainavoje, Taikos prospekte, 1929 metais pastatytas žymaus Lietuvos poeto Bernardo Brazdžionio namelis. Po Vytės Nemunėlio slapyvardžiu pasislėpęs poetas kūrė pasakos herojus – Rudnosiukų šeimyną, tapusią rajono bendruomenės simboliu. Tačiau, kad ir kaip Dainavoje mylimi Rudnosiukai, jie negali grįžti namo – poeto namelis šiuo metu apleistas, o bendruomenė nerimauja dėl kultūros paveldo ateities. Apie tai pasakoja LRT PLIUS laida „7 Kauno dienos”.

Bernardas Brazdžionis: gyvenimas, kūryba ir liaupsės iš Vatikano

Lietuvybės pranašas, šaukiantis tautą kovoti – poetas Bernardas Brazdžionis gimė 1907 metais Stebeikėliuose, Pumpėnų valsčiuje. 1929 metais baigęs Biržų gimnaziją įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Po studijų mokytojavo, dirbo „Sakalo“ leidykloje, kurioje redagavo žurnalus.

Bernardas Brazdžionis buvo laikytas Maironio įpėdiniu. Įdomu tai, kad jis buvo ir pirmasis Maironio lietuvių literatūros muziejaus vedėjas. Po karo poetas kartu su karo pabėgėlių banga persikėlė į Vokietiją, kur aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos kultūriniame gyvenime. Prabėgus penkeriems metams, poetas emigravo į JAV, Bostoną, kur dirbo „Lietuvių enciklopedijos“ visuotinės literatūros skyriaus redaktoriumi, o 1955 metais emigravo į Los Andželą, kur redagavo žurnalą „Lietuvių dienos“.

Eilėraščius B. Brazdžionis pradėjo skelbti dar būdamas gimnazistu, 1924 metais laikraštyje „Pavasaris“. Ankstyvieji knygelėmis virtę kūriniai „Baltosios dienos“, „Verkiantis vergas“ kritikų dėmesio nesulaukė. B. Brazdžionio talentas buvo įvertintas poetui studijuojant Vytauto Didžiojo universitete, kuomet išleistas eilėraščių rinkinys „Amžinas žydas“ sukėlė triukšmingą reakciją ir buvo lyginamas su „trečiafrontininkų“ literatūrinėmis provokacijomis. 1939 metais poetas apdovanotas valstybine premija už rinkinį „Kunigaikščių miestas”.

Vėliau, išeivijoje, B. Brazdžionis leido deklaratyvaus turinio, tautinį sąmoningumą mobilizuojančius eilėraščių rinkinius: „Svetimi kalnai“, „Šiaurės pašvaistė“, „Didžioji kryžkelė“ ir kt. Rinkinyje „Šiapus ir anapus mūsų laiko“ pakiliai reiškė Atgimimo idėjas. Poetas rašė ir vaikams – Vytės Nemunėlio slapyvardžiu išleido žaismingas poezijos knygas: „Mažųjų pasaulis“, „Drugeliai“, „Vyrai ir pipirai“, „Meškiukas Rudnosiukas“.

Į savo šlovės Olimpo viršūnę poetas įžengė prasidėjus Lietuvos atgimimui, kai 1989 metais pirmą kartą po ilgos pertraukos apsilankė tėvynėje ir buvo ant rankų nešiojamas po teatrų sales ir mitingus. Tuo metu knygynuose pasirodė jo 100 tūkstančių egzempliorių tiražu išleista „Poezijos pilnatis“ – viso gyvenimo eiliuotos kūrybos rinktinė, suvokta kaip iššūkis žlungančiai sovietinei santvarkai.

Poeto pasiekimų kolekcijoje – ne tik Lietuvos pripažinimas, bet ir liaupsės iš Vatikano. B. Brazdžionis pripažintas Poezijos pavasario laureatu, Kauno ir Pasvalio miestų garbės piliečiu. Taip pat apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III ir I laipsnio ordinais. 1989 metais popiežius Jonas Paulius II poetą apdovanojo medaliu „Pro Ecclesia et Pontifice“ (liet. „Už bažnyčią ir popiežių“), o 1998-aisiais – aukščiausiu Vatikano pripažinimo ženklu – Šv. Grigaliaus Didžiojo Riterių Komandieriaus ordinu.

Svajojo apie nepriklausomą Lietuvą ir grįžimą į senąjį namą

Atgavus nepriklausomybę, poetas atvažiuodavo į Lietuvą ir dienas leisdavo Dainavoje esančiame savo mažame namelyje Taikos prospekte. Rajono bendruomenės pirmininkė Jolanta Kaminskienė teigia, kad šis namelis poetui buvo itin brangus. „Gyvendamas Amerikoje, poetas visada svajodavo apie nepriklausomą Lietuvą ir grįžimą į savo senąjį namą. Grįžus, turbūt, pirmas didžiausias džiaugsmas jam buvo nepriklausoma Lietuva, o antras – namas, kuriame poetas nemažai laiko ir gyveno“, – pasakoja J. Kaminskienė.

Po B. Brazdžionio mirties, namas atiteko jo anūkei Dalitai Lovett, kuri ilgus metus juo rūpinosi. J. Kaminskienė pasakoja, kad Dainavos bendruomenė taip pat padėjo, mat vienam žmogui namą prižiūrėti yra sunku. „Visa Dainava čia rengdavo renginius, vaikai rinkdavosi Vytės Nemunėlio konkursams, vyko gražūs pasisėdėjimai poeto kiemelyje. Dabar mes namelio nebeturime, graudu, spyna užrakinta“, – apgailestauja Dainavos bendruomenės pirmininkė.

Naujieji savininkai į kiemą neįsileidžia

Liūdina tai, kad naujasis namo savininkas į kiemą nebeįsileidžia ir, bendruomenės atstovų teigimu, nameliu nesirūpina. Dainaviškiams neramu, mat jų teigimu, kelis kartus buvo bandyta šiuos namus padegti. „Savivaldybė buvo planavusi namelį nupirkti, tačiau vėliau, nežinome kas įvyko – poeto dukterėčia namą pardavė. Politinės valios jį išsaugoti, greičiausiai ir nėra, tačiau dabartinis kultūros ministras pagelbėjo tuo, kad uždėjo kiek įmanoma didesnę kultūrinę apsaugą šiam paminklui. O kaip bus toliau, nežinome. Šis namas parduotas privačiam savininkui“, – apie kultūros paveldo situaciją šiandien pasakoja J. Kaminskienė.

Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas apgailestauja, kad naujieji savininkai nesuteikė galimybės namelį padaryti prieinamą visuomenei, tačiau tikina, kad pagrindinius reikalavimus valdytojai įvykdė.

„Kiekvienas kultūros paveldo objektas turėtų būti prižiūrimas savininko. Taip pat turėtų būti užtikrinamas paveldo būklės bent jau neblogėjimas. Mano kolegos iš Kultūros paveldo departamento, Kauno skyriaus, praėjusiais metais pateikė privalomus reikalavimus šio pastato valdytojams sutvarkyti aplinką ir išvalyti lietvamzdžius, kuriuose buvo prisikaupę įvairių šiukšlių, savaiminių želdinių. Kiek žinau, šiuos reikalavimus valdytojas įvykdė. Iš tiesų, labai gaila, kad Bernardo Brazdžionio pastatas šiuo metu neprieinamas visuomenei, jo savininkai jokios veiklos jame taip pat nevykdo“, – teigia S. Rimas.

Neaiški ne tik namelio, bet ir autentiškų poeto daiktų ateitis

„Namelyje buvo palikti paskutiniai Bernardo Brazdžionio daiktai. Mes čia rinkdavomės, sėdėdavome prie poeto stalo, tuo metu namelyje būta ir jo indų, autentiškų daiktų, spinta su knygomis. O kur dabar tie daiktai, mes nežinome – Maironio lietuvių literatūros muziejui jie nebuvo perduoti“, – apgailestauja J. Kaminskienė. Pasak pašnekovės, ilgametės Maironio muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės dėka buvo parvežta ir nemažai poetų daiktų iš Amerikos, bet jie perduoti taip pat nebuvo.

2004 metais Kultūros ministerija finasavo kelionę į Los Andželą, kur buvo surinkti poeto daiktai ir perduoti muziejui. Viena iš šios ekspedicijos dalyvių – buvusi Maironio muziejaus direktorė, rašytoja A. Ruseckaitė, kuri rūpinosi B. Brazdžionio palikimu. „Kuomet pati dirbau Maironio muziejuje, vyko susirašinėjimas su Kultūros ministerija. Buvo akcentuojama, kad namelis, kaip memorialinis objektas, nėra reikalingas, nes Maironio literatūros muziejuje yra didžiulis poeto rinkinys, daugybė eksponatų iš jo gyvenimo, jie dažnai rodomi parodose“, – pasakoja A. Ruseckaitė.

Tiesa, pati rašytoja neabejoja namelio, kaip kultūrinio Lietuvos paveldo, svarba ir tikina, kad B. Brazdžionį kaip Vytę Nemunėlį prisiminti ypač svarbu vaikams. „Nėra daug tokių memorialinių vietų, svarbių vaikų auklėjimui, jų supratimui apie tai, kas yra muziejus, atmintis. Poeto sode nei pavasarį, nei rudenį jau nebebus vaikų švenčių ir aš net neįsivaizduoju, kad kažkas iš savivaldybės galėtų dėrėtis ir šį namelį išsaugoti. O kad savininkai kada turės tokį didžiulį lietuviškumo supratimą, kad imtų ir namelį padovanotų – nėra tikėtina“, – tikina Aldona Ruseckaitė.

Rajono bendruomenė nori, kad meškučiai grįžtų namo

Bernardo Brazdžionio namas kultūros paveldo objektu buvo pripažintas 2012 metais, o po kelerių metų poetas buvo paskelbtas Kauno garbės piliečiu. Dainaviečiai kiekvienais metais ateidavo prie Brazdžionio namo paminėti poeto gimtadienio, o šiandien bijo dėl šio pastato ateities.

„Bendruomenė norėtų, kad namelis būtų atviras, prieinamas visiems, kaip ir pats poetas Bernardas Brazdžionis norėjo, kad namas būtų gyvas ir prieinamas lietuvių tautai, kad čia gyventų mūsų Vytė Nemunėlis, ir mūsų meškučiai pagaliau pareitų į namus“, – pasakoja Dainavos bendruomenės pirmininkė J. Kaminskienė.

Plačiau – reportaže:

7 Kauno dienos. Brazdžionio namo likimas Dainavoje, KTU studentų siuntinys Matijošaičiui ir Arūno Sniečkaus mintys
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.