Kultūra

2020.05.19 05:30

Marius Ivaškevičius: kai susitvarkysime su virusu, valdžiai reikės parodyti jos vietą

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.05.19 05:30

„Išsigandusį žmogų valdyti lengviausia: būk čia, sėdėk namie, klausyk manęs, nes kitaip numirsi! Tai tavo ištikimiausias rinkėjas. Kai pagaliau su virusu susitvarkysime, visam elitui reikės gerokai padirbėti, kad ankstesnės taisyklės ir ribos būtų atkurtos, o valdžiai parodyta jos vieta“, – portalui LRT.lt teigia Lietuvos prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas, režisierius Marius Ivaškevičius.

2016 metais M. Ivaškevičius parašė futuristinę antiutopiją „Miegantys“, į ją 4 metus niekas neatkreipė dėmesio. Dabar, namuose izoliuotame pasaulyje, ji įgijo bauginamą prasmę. Užpraeitą savaitę du vakarus „Zoom“ platformoje „Miegančius“ skaitė po pasaulį išsibarsčiusios scenos ir kino įžymybės – dream team – aktoriai Lija Achedžakova, Guna Zarinia, Ksenija Rapoport, Grigorijus Gladijus, Ana Bogomolova, Ania Čipovskaja, satyrikas Viktoras Šenderovičius, emigracijoje gyvenantis baltarusių nepriklausomo teatro vadovas Nikolajus Chalezinas.

Tarp jų buvo ir po teismus iki šiol tampomas režisierius Kirilas Serebrenikovas. Skaitymus režisavo Oskaras Koršunovas. Internetinę transliaciją stebėjo Nobelio literatūros premijos laureatė Sviatlana Aleksijevič ir teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė.

Pjesę M. Ivaškevičius parašė rusų kalba specialiai K. Serebrenikovui. Spektaklio premjera turėjo įvykti Rygoje, tačiau dėl nesusiklosčiusių aplinkybių režisierius statė kitą Mariaus pjesę – „Artimą miestą“. Galiausiai „Miegančius“ K. Serebrenikovas turėjo pastatyti Magdeburge, bet nespėjo – buvo suimtas.

„Pjesėje vaizduojama ateitis anksčiau atrodė pernelyg nereali, fantastiška. Joje su pasauliu bendraujama ir net koncertuojama iš namų, – kodėl jo kūrinys iš pradžių nepatraukė dėmesio, LRT.lt mėgina paaiškinti M. Ivaškevičius. – Pandemija, užsidarymas namuose su visais „Zoomais“ ir ta nežinia, koks bus pasaulis, kai į jį išeisime, parodė, kad tokia ateitis jau čia pat. Tiksliau, į ją jau įžengėme. Staiga pjesėje vaizduojamas pasaulis gerokai prie mūsų priartėjo. Karantinas išties leido tam kūriniui suskambėti.“

Dirba kaip jautis

– Kaip tau pačiam gyvenimas karantine? Sakei, dar niekada nesi taip daug dirbęs.

– Anksčiau, būdavo, kelias savaites padirbi ir kur nors išskrendi. Išsiblaškai. Grįžus vėl reikia laiko nugrimzti į darbus. O karantinas sutelkia. Dirbi kaip jautis, suprantama, džiaugdamasis, kad turi laiko, kurio galbūt vasarą stigs.

Tačiau ramus buvo tik pirmas karantino mėnuo. Paskui pastebėjau, kad pasaulis prisitaikė. Esu kviečiamas nuotoliniu būdu pasisakyti konferencijose, įvairiuose interviu.

„Frankfurter Allgemeine Zeitung“ užsakė esė apie karantiną, taip pat Goethe`s institutas pateikė vieną prašymą. Tik spėk suktis ir stebėti įvykius ekrane.

Įdomi patirtis

– Viešoji erdvė dabar turbūt vienintelis objektas, su kuriuo komunikuojame išorėje. Kas labiausiai krinta į akis?

– Viešoji erdvė niekur nedingo, tik pakeitė formą. Fizinių susitikimų neliko, tik nuotoliniai. Man baugu, kas atsitiks su mūsų teatrais. Kalbėjausi telefonu su L. Achedžakova. Ji jaudinasi, ar teatras išliks toks, koks buvo, ar dar bus jam reikalinga. „Miegančių“ projektu, sako, jūs mane ištraukėte iš urvo.

Visi jaučiame nežinią, koks bus teatras, kai nebijosim įeiti į pilną salę, nekrūpčiosime nuo kiekvieno kostelėjimo.

Ačiū Dievui, tai ne karas, o tik virusas. Kol artimieji sveiki, kol nesusirgome ir mūsų nenužudė, tai – įdomi patirtis.

Putinui tiesiog nuskilo

– Ką Lija kalba apie Rusiją? Kokios ten jausenos?

– Kalbėjomės apie istoriko Jurijaus Dmitrijevo teismą Petrozavodske. Žmogus, tyrinėjęs gulagą ir Stalino terorą, apkaltintas pedofilija. Ir apie K. Serebrenikovo bylą kalbėjome. Baisu, kad kaltintojai neatsitraukia. Kad ir kiek peticijų pasaulis jiems skelbtų, tie bet kuria kaina įrodys, kad buvo teisūs.

Kita vertus, sutarėme, kad menininkui gyventi tokioje kovoje turbūt įdomiau ir vertingiau nei ramioje Šveicarijoje. Vargu, ar Dostojevskis būtų atsiradęs kur kitur. Tad situacija dvipusė.

Aišku, neduok Dieve, patekti į represijas ir prarasti reputaciją.

– Rusijoje režimo diržas veržiasi, apskritai kyla įspūdis, kad ten pamažu netenkama proto su visais Konstitucijos keitimais, cerkvės vaidmeniu kovoje prieš koronavirusą.

– Režimas turi ką nors daryti, išgalvoti, kur nors judėti. Tai logiška ir normalu. Jei sustos, gali būti nušluotas. Laisvės prošvaisčių Rusijos istorijoje pasitaiko, bet labai trumpų. Ir vėl ateina diktatorius, įjungia smagračius.

Dar vaikas vėlyvuoju sovietmečiu pažinojau maskviečių. Jie buvo nepaprastai liberalūs, oponuojantys. Dabar man rimtu veidu tvirtina, kad Rusijoje vakarietiška demokratija neįmanoma, tai ne tokia šalis. Ji iškart suskiltų, išsivaikščiotų, išnyktų. Dabar taikomas modelis – neva vienintelis, teisingiausias.

Negaliu su tuo sutikti. Manau, Rusijos žmonėms tiesiog pritrūko kantrybės. Visi išgyvenome perėjimą iš socializmo į kapitalizmą, atlaikėme suirutę – bankų žlugimą, gangsterius, sprogimus. Tai darę žmonės išmirė, išsišaudė, emigravo.

O Rusijoje 2000-aisiais, kai pas mus visa tai baigėsi, atėjo Putinas su antpečiuotais KGB vyrais ir tarsi tai sutvarkė. Visi suirutės pabaigą, tvarką sieja su jo taisyklių primetimu. Tam tikra prasme jam istoriškai labai nuskilo.

Tada jau forever

– Kokia K. Serebrenikovo situacija?

– Ačiū Dievui, jis nebe namų arešte. Po pusantrų metų. Tačiau negali palikti Rusijos teritorijos, neturi užsienio paso. Vadovauja Gogolio teatrui, stato spektaklius. Jo premjerą „Dekameronas“ mačiau Berlyno „Deutsches Theater“ – Vokiečių teatre. Vokiečių aktoriai specialiai važiavo repetuoti pas jį į Maskvą. Paskui suvaidino du premjerinius spektaklius ir teatras buvo uždarytas dėl karantino.

Rusijoje vienintelė laisvės galimybė palikta internete. Jis dar nėra užvaldytas. Šiuo atveju teatro bendruomenė išmoksta ginti savo narius. Staigiai susitelkus tam tikri gynybos veiksmai įmanomi. Bet kai užsisuka teismų mašina, faktiškai žmogaus ištraukti nebegalima.

– Rimas Tuminas ragina nepasiduoti lietuviškai propagandai ir nepamiršti Rusijos šviesiausių žmonių, nepalikti jų likimo valiai.

– Kadangi tik su šviesiais bendrauju, matau, kaip jie kovoja, vargsta. Žvaigždės kalba apie sukrautus lagaminus, jie pasirengę bet kurią akimirką mauti iš šalies. Nežinau, kaip galima nuo jų nusisukti ir palikti vienus? Jie yra visuomenės autoritetai, vienintelė viltis, kad Rusija kada nors pasikeis.

Manau, Kremlius to ir laukia, kada jie visi dings iš Rusijos. Kai tokie mąstantys išvažiuos, liks tik nesipriešinanti masė, kurią lengva valdyti. Tada jau forever...

– Pagal S. Aleksijevič „Cinko berniukus“ rašei pjesę apie Afganistano karą, ją norėjo statyti režisierius Aleksandras Sokurovas? Ar tai įvyks?

– Jam iškilo politinių problemų, buvo gerokai užsipultas. Pašlijo ir sveikata. Dabar kalba norįs iš to kurti filmą. Kada jis pasirodytų, neaišku. Tad mudu su S. Aleksijevič ieškome, kaip pjesę realizuoti teatre.

Naudoja bauginimo arkliuką

– Ar nebaugina išėjimo iš karantino scenarijai? Sakoma, ateityje didės valdžios kontrolė, būsime pasirengę atskleisti jai intymiausią asmeninę informaciją, kad tik ji „mus gelbėtų nuo pikto“.

– Aišku, baugina. Juk tai žmogiška. Dabar medijoje neliko kitų žvaigždžių – nei sporto, nei meno, – politikai tapo pagrindinėmis žvaigždėmis. Jie pajuto skonį ir norėtų išlikti tais, kurie nustato, kas leidžiama, kas draudžiama, šiandien subėkime į tėvynę, o po mėnesio, kito galbūt leisime vienam kitam išvažiuoti...

Jei jie išmintingi ir vertina laisvę ir demokratiją, to turbūt nedarys. Tačiau Europoje skambinama pavojaus varpais, kad tose šalyse, kurios linko į autoritarizmą (Vengrijoje, Lenkijoje), valdžia labai intensyviai naudoja šį arkliuką.

Suprantama, išsigandusį žmogų valdyti lengviausia: būk čia, sėdėk namie, klausyk manęs, nes kitaip numirsi! Tai tavo ištikimiausias rinkėjas. Kai pagaliau su virusu susitvarkysime, visam elitui reikės gerokai padirbėti, kad ankstesnės taisyklės ir ribos būtų atkurtos, o valdžiai parodyta jos vieta.

Turime išsikalbėti

– Po to, kai buvai paskelbtas Nacionalinės premijos laureatu, prisimintas tavo romanas „Žali“. Praėjo metai, kaip dabar vertini tai, kas dėjosi tavo atžvilgiu?

– Negalvoju apie tai ir niekas jau to neprisimena. Gyvenu visai kitais dalykais. Man tai buvo labai nemalonu. Beje, karantino pasekmės tokios, kad visi mūsų vertybiniai ginčai, kibimas į atlapus, susiskaldymas staiga dingo. Tai viena šio meto teigiamybių. Kai kurios bėdos sumažėja, kai atsiranda didesnių. Suprantama, jos grįš. Tačiau mes turime iškalbėti visus istorinius dalykus.

– Prisiminiau Molėtų eitynes ir pamaniau, kad esi vienas iš vos kelių visuomeniškai aktyvių rašytojų. Kokia tokio aktyvumo prigimtis, šaltiniai? Kaip tai radosi konkrečiai tavo gyvenime?

– Spontaniškai. Impulsyviai. Gavau stiprų emocinį impulsą sužinojęs, kas dėjosi mano gimtuosiuose Molėtuose. Norėjosi pakeisti žmonių požiūrį į tai ir juos sukviesti. Rusai sako, kad Rusijoje visus reikalus sprendžia žmonės, gyvenantys Maskvos centre, žiedo viduje. Manau, kiekvienoje šalyje svarbiausias yra elito vertybinis nusistatymas. Jis paplinta ir žmonės jį priima.

Pamaniau, jei sukviesčiau lietuvių elitą, gal jie pakeistų visos tautos požiūrį į žydus. Juk mes juos tik formaliai priimame kaip savo piliečius. Pavyzdžiui, atėję prie sušaudymo vietų sakome, kad čia guli žydai, o ne Lietuvos žmonės.

Norėjosi, kad ta permaina įvyktų kuo greičiau, atrodė, esame jai pribrendę. Pamačiau, kad viena tautos dalis pribrendusi, kita – ne visai. Matyt, reikės palūkėti kokius 25 metus.

Proga pamilti literatūrą

– Kita tau svarbi sritis – knygų leidyba. Kokių signalų gauni iš jos?

– Iš pradžių buvo panikos, nes užsidarė knygynai. Tačiau kiek apstojusi internetinė prekyba paskui taip įsisuko, kad knygų parduodama ne mažiau nei prieš karantiną. Manau, knygoms karantinas mažiausiai pavojingas. Ką žmonėms veikti, jei ne skaityti?.. Gal kaip tik daugelis neskaitančiųjų pradėjo skaityti. (Nusijuokia.) Gera proga pamilti literatūrą.

Prieš porą metų iš teatro vėl pasukau į prozą. Lyg numatydamas, kad teatro neliks ir reikia grįžti prie knygų rašymo. (Juokiasi.)

– Feisbuke esi paskelbęs, kad ant stalelio prie lovos nuolat buvo dvi knygos – „Lolita“ ir Birutės Galdikas „Rojaus atspindžiai“. Esą abiejų šių knygų tau prireikė rašant romaną. Apie ką jis?

– Laikausi prietaro, kad apie nebaigtą knygą geriau nešnekėti. Galiu tik pasakyti, kad iki Naujųjų viliuosi užbaigti romaną.

– Kada jį pradėjai?

– Prieš dvejus metus. Noriu pasižaisti su proza – toks mano planas 4–5 metams į priekį. Jaučiausi jai skolingas pabėgęs į dramaturgiją. Paskui vėl reikės grįžti.

Galime sau leisti daugiau

– Kiek tave dar galima vadinti lietuvių autoriumi ir kiek rašai kitų šalių teatro kūrėjams?

– Rašydamas pirmiausia įsivaizduoju pažįstamą auditoriją, o tai yra lietuvių skaitytojai. Ir net tema neturi reikšmės. Tarkime, dabar rašomame romane Lietuvos vardas neminimas, veiksmas vyksta Europoje, pasaulyje. Tačiau rašau lietuvių kalba, suprantu, kad pirmieji, jei ne vieninteliai, mano skaitytojai bus lietuviai. Kitų nelabai įsivaizduoju, ypač tų šalių, kurių nepažįstu ir jų mentalitetas visai kitoks.

– Turbūt svarbiausia temų universalumas? Kad jos patiktų ne tik lietuviams, bet ir visiems kitiems?

– Man svarbu, kad pats sau patikčiau. Kad tai, ką rašau, būtų įdomu man. Nepaleistų metus, dvejus ar trejus. Todėl renkuosi temą, kuri motyvuoja kurį laiką ja pagyventi. Jei matau, kad pritrūksiu dėmesio, tokios temos nesiimu.

Tarkime, svajoju parašyti pjesę apie Michailą Bulgakovą ir Rusijos laikotarpį nuo revoliucijos iki Antrojo pasaulinio karo. Ilgai svarsčiau, ar tokios temos noriu. Nešiojau, nešioju ir matau, kad noriu. Matyt, šios temos imsiuosi.

Anksčiau prisibijodavau išeiti iš nacionalinių rėmų, rinkausi asmenybes, kurios gerokai ar bent šiek tiek susijusios su Lietuva. Nes taip tarsi įgyji teisę apie jas rašyti. Net rašydamas pjesę apie Kantą suradau ir įtraukiau du lietuvių kilmės biliardo žaidėjus, jo draugus.

Paskui pamaniau, kad tai jokia taisyklė gyventi apibrėžtuose rėmuose. Jei matai temą, kuri užkabina ir gali būti įdomi didesniam žmonių ratui, o svarbiausia – tau pačiam, tada imiesi jos pamiršęs apie priklausomybę kuriai nors tautinei grupei. Juk esi žmonijos, civilizacijos ląstelė.

Manau, neturime užsidaryti, manyti, kad esame mažiukai. Kai išsilaisvinome, mums vakariečių gal net buvo truputį primesta, kad jiems būtų įdomu, jei rašytume tik apie save – kokie mes traumuoti išėjome ir panašiai. Galbūt jau išaugome iš to ir galime sau leisti daugiau?..

Mylimiausia trijulė

– Ar ketini grįžti į kiną?

– Svajoju, svajoju. Bet žinai... Anksčiau atrodė, kad to gyvenimo priešakyje dar daug, viską norėjosi išmėginti. Dabar, artėjant 50, supranti, kad fizinių ir mentalinių pajėgumų ką nors sukurti liko ne taip jau daug. Turi gal 10 metų, ir reikia apsispręsti, save „susiaurinti“. Kinas iš mylimosios žanrų trijulės šiuo metu iškrito.

– Tik 10 metų?! Saulius Šaltenis iki šiol rašo romanus.

– Klausimas, kokie tie romanai ir kokia to rašymo kokybė. Jis gal rašo ir ne blogiau, tačiau priklauso nueinančiai kartai ir gal tik jai yra įdomus. Kai suvoksiu, kad esu išspjautas iš virimo centro, turbūt ir toliau rašysiu. Kas belieka? Tik klausimas, kiek mane skaitys.

Tikra svajonė išlaikyti šviežumą, smegenis, jaunystę. Svajonių yra, tik nežinau, ar jos bus realios.