„Icchoko Mero inicijuoto projekto dėka lietuvių žydų gelbėtojai pripažinti pasaulio tautų teisuoliais. Žinoma, šitą atminties darbą, požiūrį į gelbėtojus, į auką, į laisvę, į kančią, į žmogaus pasirinkimų prasmę Meras labai stipriai keitė savo kūriniais“, - LRT RADIJUI sako Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Šiuolaikinės literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Loreta Mačianskaitė.
LRT tęsia projekto „Atminties akmenys“ pasakojimus, skirtus prisiminti ir pagerbti Lietuvoje gimusius, gyvenusius ar į pasaulį iš Lietuvos pasklidusius iškiliausius litvakus. Ketvirtasis pasakojimas yra skiriamas vienam iškiliausių Lietuvos rašytojų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Icchokui Merui.
I. Meras buvo kilęs iš Lietuvos žydų šeimos, gyvenusios Kelmėje. Tėvai nužudyti per holokaustą. Icchoką užaugino lietuvių šeima. Ši patirtis ženklino visą tolesnį garsaus prozininko ir scenaristo gyvenimą ir kūrybą.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Šiuolaikinės literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Loreta Mačianskaitė atkreipia dėmesį ir į I. Mero visuomeninę veiklą. „Icchoko Mero inicijuoto projekto dėka lietuvių žydų gelbėtojai pripažinti pasaulio tautų teisuoliais. Žinoma, šitą atminties darbą, požiūrį į gelbėtojus, į auką, į laisvę, į kančią, į žmogaus pasirinkimų prasmę Meras labai stipriai keitė savo kūriniais“, – pasakoja literatūrologė L. Mačianskaitė.
Kaip rašytojas jis buvo lietuvis ir jam būdavo nemalonu, kada jį kažkaip atskirdavo ir padėdavo į atskirą gardą – Lietuvos žydų rašytojai.
Icchokas Meras debiutavo autobiografinių apsakymų rinkiniu „Geltonas lopas“ 1960 m. Išleido dar kelis apsakymų rinkinius ir romanus, parašė kino scenarijų, pagal tris iš jų Lietuvoje pastatyti filmai. Jo autorystei priklauso Algirdo Aramino ir Raimondo Vabalo filmų „Kai aš mažas buvau“ (1968), „Maža išpažintis“ (1970) ir „Birželis, vasaros pradžia“ (1969) scenarijai.
1972 metais žinomas Lietuvos prozininkas ir scenaristas, protestuodamas prieš režimą, emigravo į Izraelį, tačiau visuomet rašė tik lietuviškai. „Kaip rašytojas jis buvo lietuvis ir jam būdavo nemalonu, kada jį kažkaip atskirdavo ir padėdavo į atskirą gardą – Lietuvos žydų rašytojai“, – sako LLTI darbuotoja L. Mačianskaitė. – Jis kalbėdavo apie tai, kad kalba yra tavo pasaulis, kad rašytojo tautybė yra jo kalba.“
Mero autobiografijoje yra pasakyta, kaip jisai vaikystėje ganydavo bandą prie pušikių kažkur, kur sušaudė jo motiną.
Nors šie trumpi pasakojimai apie žymius litvakus pavadinti „Atminties akmenys“, literatūrologė L. Mačianskaitė atkreipia dėmesį į ryškias gyvybės metaforas Icchoko Mero kūryboje. „Mero autobiografijoje yra pasakyta, kaip jisai vaikystėje ganydavo bandą prie pušikių kažkur, kur sušaudė jo motiną, – tragiškus rašytojo išgyvenimus per kūrybą paliečia literatūrologė L. Mačianskaitė. – Ir (ten jis – LRT.lt) mato, kokia nenatūraliai aukšta ir žalia žolė užaugo ant žvyro. Žolė ir žvyras. Jam svarbus yra tas žalumas, gyvybė, kad akmuo gali suskilti ir pro akmenį išdygti žolynas.“
Icchoko Mero kūryba yra išversta į estų, jidiš, rusų, ispanų, vokiečių, prancūzų, latvių, vengrų, norvegų, gruzinų, lenkų, bulgarų, čekų, hebrajų, tadžikų, anglų, danų, olandų, turkų, serbų, ukrainiečių, portugalų ir italų kalbas.
Pasakojimą apie vieną iškiliausių Lietuvos rašytojų klausykitės ir radijo įraše
Parengė Vismantas Žuklevičius
