Kultūra

2020.05.13 10:03

Kompozitoriui Laimiui Vilkončiui – 70: kelionė nuo Kirtimų iki didžiausių muzikos centrų

Gabija Narušytė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT KLASIKOS laida „Pakeliui su klasika“ , LRT.lt2020.05.13 10:03

Kompozitorius Laimis Vilkončius mini 70 metų sukaktį ir sako, kad labiausiai jį motyvuoja kūryba, noras įgyvendinti idėjas: „Labai norėčiau dar pagyventi...“ Nekoketuoja, nesijaučia netenkantis jėgų ar panašiai, bet sumanymų užderėjo dar keliems jubiliejams.

Likimo dovanota diena

L. Vilkončius sukakties proga svarsto jau padaręs dalykų, dėl kurių galįs džiaugtis, tačiau per gimtadienius niekada pakilimo nejautęs, ypač per eilinius. „O koncertas – kitas reikalas, jo rūpesčiai suteikia tikro adrenalino“, – sako jubiliatas.

Iš kūrybos jam pragyventi nelengva – pajamos nepastovios ir gana kuklios. Tad dešimtmečius manėsi kitais darbais, o kūryba buvo savaitgalio, šventadienio ar atostogų užsiėmimas. Likimo dovanota diena.

Kompozitoriaus biografai, muzikos kritikai tvirtina, kad L. Vilkončiaus dainos išskirtinės, patenka į gražiausių lietuviškų dainų lobyną. Nuo jų ir pradėjęs kurti, parašęs daug. Vokalinę muziką išmanė neblogai, nes baigė chorvedybą.

Pokalbio ištraukos klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“:


Visas pokalbis – LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“:


O pati kūryba prasidėjo nuo aranžuočių Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Antrame kurse, 1969 metų spalio 10 dieną (tą gerai atsimenąs), su kolega subūrė vokalinį ansamblį. Jam aranžavęs instrumentinę muziką. Be to, rašydavęs ir studentų chorams.

„Dainavome viską – nuo liaudies dainų iki pačios moderniausios muzikos, rašomos jau ne natomis, o brūkšneliais ir pavingiavimais“, – kelio pradžią prisimena kompozitorius.

Trečiame kurse Kirtimų kultūros centre L. Vilkončius tapo bigbito grupės klavišininku. Tada ir sukūręs pirmąją savo dainą. Tiesa, jos nei natų, nei įrašo neišliko. Neprisimenąs ir pavadinimo. „Tik prisimenu, kad įžangai pacitavau vieną Bacho invenciją“, – pasakoja jubiliatas.

Po studijų mažiausiai dvejus metus anais laikais privalėjai atidirbti pagal paskyrimą. Laimei, Laimis atėjo į Lietuvos radiją dirbti garso režisieriumi. Vienus metus mokėsi, o paskui tapo patyrusiu specialistu.

Tik po 8 metų išėjęs dirbti kitur suvokė, kokią naudą jam buvo sunešę tie aštuoneri metai. Mat likimas lėmė pabendrauti su muzikos korifėjais: Lietuvos kvartetu, Vilniaus kvartetu, Čiurlionio kvartetu, Sauliumi Sondeckiu, Raimundu Katiliumi, Lengvosios muzikos orkestru. Iš jų gavęs daug pamokų.

Kompozitoriaus L. Vilkončiaus kūrybos vakaras "Neregėtas Vilkončius".

Viso gyvenimo kūrinys

Kūryba L. Vilkončiui – kančia. Geriausio sprendimo paieška. Tačiau jei darbo rezultatu patenkintas, o kūrinys – atliekamas, pasitenkinimas atperka viską.

Laimis Vilkončius – „Laivas“

O atlikimų požiūriu nebuvo lepinamas, kūriniai laukė scenos ne vienus metus. Tarkime, mažai kas žino, kad ypač populiarios dainos „Laivas“ pagal Algimanto Baltakio eiles įrašas net 8 metus pragulėjo fonotekos lentynoje.

„Mažos mašinėlės“ pagal Sigitą Gedą savo valandos laukė 6 metus. Ilga ir dainos „Ašara Dievo aky“ (Justino Marcinkevičiaus žodžiai) istorija. Ji sukurta per patį Sąjūdžio pakilimą, paskui buvo primiršta. Tik gerokai vėliau chorai vėl ją ėmė dainuoti. O dabar be „Ašaros“ nepraeina nė viena Dainų šventė.

Roko operos „Eglė“ partitūra dirigento žvilgsnio (ir ausies) laukė 30 metų. Nors „po spyna“ jos nelaikęs, siūlęs vieniems ir kitiems. Niekaip neišsipildydavo. Kol Gintaras Rinkevičius paprašė leidimo atlikti, parodyti. Ir paliko, parodė. „Tai man buvo džiugiausia diena. Pagaliau ji išvydo viešumą“, – pasakoja L. Vilkončius. Be užuolankų „Eglę“ jis vadina viso gyvenimo kūriniu.

Operos libretą specialiai jam parašęs S. Geda. Tuo metu L. Vilkončius tik pradėjo kompozitoriaus kelią. „Jo Didenybė Geda – taip jį vadinu – mane labai išlepino, pasidariau išrankus geriems tekstams. Nes jis parašė tikrą šedevrą“, – tikina kompozitorius.



Iš dalies tapti muzikos kūrėju jį paskatino nepaprastas žavėjimasis „bitlais“. Tačiau „būtinus“ genus paveldėjo iš tėvo, profesionalaus muzikanto. Tėvas, beje, Salomėjos Nėries mokykloje jį mokė muzikos elementoriaus.

„O dėl „bitlų“ visi buvome pamišę. Jokios kitos grupės nesudrumstė mano ištikimybės jiems“, – prisipažįsta L. Vilkončius. Klausėsi jų vakarais per radiją ir per sovietų keliamus trukdžius. Ryte mokykloje su bendramoksliais aptardavo. Ką nors praleisti, pražiopsoti buvo „nelygis“.

Laimis Vilkončius – „Pėsčias paukštis“

Dar viena L. Vilkončiaus silpnybė – Andrew Lloydo Weberio miuziklai. Tiesa, vėlesni britų kompozitoriaus kūriniai, pašnekovo manymu, niekuo neprilygo „Jesus Christ Superstar“. Roko operos žodžius ir muziką mokėjo mintinai. Namuose įrėmintą iki šio laikąs A. L. Weberio laišką su autografu.

L. Vilkončius neslepia, kad kurdamas „Eglę“ jautęs didžiulę „Jesus Christ Superstar“ įtaką. „Ir tai turėtų justi klausytojai, nes kūriau tada, kai įspūdžiai buvo labai gyvi“, – sako L. Vilkončius.

Dabar jį labiausiai domina muzikinės scenos draminiai kūriniai – opera, miuziklas, misterija. Kūriniai su skaitovu. Todėl dainų, bent kol kas, nebekuria, sako – per smulki forma.

Parengė Mindaugas Klusas

Laimis Vilkončius – „Išeidami“
Laimis Vilkončius – „Gatvė ir aš“
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.