Kultūra

2020.05.11 09:02

Metai po pergalės: 49 dienos, 50 atlikėjų, 36 tonos smėlio, Auksinis liūtas

Margarita Alper, LRT PLIUS laida „Teatras“, LRT.lt2020.05.11 09:02

Lygiai prieš metus Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje skelbiant nacionalinio paviljono nugalėtoją nuskambėjo Lietuvos vardas. Gegužės 11-oji įėjo į Lietuvos istoriją – pirmą kartą šalies menininkai pelnė prestižinį Venecijos šiuolaikinio meno bienalės apdovanojimą „Auksinį liūtą“.

Istoriją sukūrė bendras menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Linos Lapelytės ir Vaivos Grainytės darbas – opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ ir, be abejonės, visi dainininkai, paviljono komisarė, kuratorė bei per šimtą kitų prie projekto dirbusių žmonių.

49 dienas ir 398 valandas. Tiek laiko opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ skambėjo Venecijoje per pusę metų, kiek truko bienalė. Ją atliko 51 dainininkas, dalyvavo beveik 2 500 savanorių, 10 šunų ir 36 tonos smėlio, atvežto iš Lietuvos. Paviljoną aplankė beveik 90 000 žmonių.

Bendraamžės Rugilė, Lina ir Vaiva pirmajam bendram darbui operai „Geros dienos!“ susitiko prieš aštuonerius metus. Iki tol viena kitą šiek tiek žinojo iš matymo. Lina baigė klasikinio smuiko specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei garso meną ir skulptūrą Londone, Rugilė – operatoriaus specialybę ir režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei kino dokumentiką Londone, o Vaiva – teatrologijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Pokalbis su operos autorėmis – kompozitore L. Lapelyte, libreto autore V. Grainyte, režisiere R. Barzdžiukaite.

– Po Venecijoje laimėto „Auksinio liūto“ Vaiva jūsų trio praminė „trigalviu slibinu“. Įdomu, ar kažkuri galva vis tik yra lyderiaujanti, kurios žodis būna paskutinis?

V. Grainytė: Kai pradėjome dirbti drauge operoje „Geros dienos!“, susiformavo ar išryškėjo mūsų darbo specifika, kurti pradėjome nuo nulio ir visos paraleliai vystėme visus kūrinio aspektus, nebuvome pasidalijusios, kad kiekviena žiūri tik savo kūrybinės dalies, nuo pat pradžių viską darėme kartu, daug tardavomės. Taip, mes gana skirtingos, bet viena kitą papildome ir išeina geras balansas. Aš gal labiau melancholiška, esu linkusi į pesimizmą, Lina turi padidėjusį dopamino kiekį smegenyse, o Rugilė labiau ūkiška ir racionali, bet kartu Lina ir Rugilė chaotiškos, aš labiau struktūruota.

L. Lapelytė: Svarbu pabrėžti, kad mes nedirbame atskirai – štai aš sukūriau muziką, Vaiva parašė tekstą, o Rugilė viską surežisavo, ne. Mes viską darome drauge. Ir kurdamos „Saulę ir jūrą“ visos trys labai aiškiai žinojome, ko siekiame tuo kūriniu. Vienu žodžiu žanriškai apibrėžti sunku, nes tai ir opera, ir performansas, ir paveikslas, ir poezija, ir koncertas, manau, kad kiekvienas gali sau atrasti, kas jam tas kūrinys. Mums įdomu šiek tiek kontekstais pavarijuoti, nes operos žanras – tai vizualaus, garsinio, tekstinio elementų susijungimas, bendradarbiavimas, mes išties tikim tuo, nes darbo procese nė vienas elementas nėra svarbesnis už kitą, tai yra esminis aspektas menų sintezės idėjoje.

– Tai antrasis jūsų bendras darbas, prieš tai sukūrėte operą „Geros dienos!“ Šioje operoje kalbėjusios apie vartotojiškumą, po penkerių metų pertraukos ėmėtės kitos aktualios temos – ekologijos.

V. Grainytė: Kūrinio idėja prasidėjo nuo vaizdinio, kad žmonės guli smėlyje, paplūdimyje, o žiūrovai juos stebi iš viršaus. Tada gal ketverius metus tarpusavyje diskutavome, apie ką tas kūrinys turėtų būti ir natūraliai priartėjome prie ekologinės temos, nors man pačiai šita tema truputį kelia alergiją, nes ji plačiai išeksploatuota ir netgi tam tikra mada yra, ir mene nemažai spekuliacijų, bet mes tarsi natūraliai joje atsidūrėme, nes kai galvoji apie tuos netobulus kūnus, gulinčius smėlio aikštelėje, susimąstai apie žmogaus laikinumą ir apie žemės kūno laikinumą, atsiranda šita paralelė.

Pradėjusi rašyti libretą, ilgai kamavausi ir galvojau, kad nieko neišeis, nes mane pati ekologijos tema gąsdino, ji tokia plati, nežinojau, nuo ko pradėti, užsikabinti. Skaičiau mokslinę literatūrą, straipsnius, bandžiau suvokti, kas yra klimato kaita, CO2 ir t. t. Ta informacija maitinau savo smegenis ir palikau tą medžiagą būti galvoje. Tada viskas fermentavosi ir išsivertė į tokias paprastas istorijas, nes rūpėjo ne kartoti visą informaciją, o rasti asmeninę istoriją. Maudomukais vilkintys ant spalvotų rankšluosčių gulintys, sėdintys skirtingų lyčių, amžiaus, socialinio sluoksnio personažai dainuoja apie savo rūpesčius, dalijasi prisiminimais, filosofuoja ir nagrinėja kremo nuo saulės sudėtį ar kaip reikės kepti kiaušinienę pusryčiams. Viena herojė pasakoja, kad nardydama matė pablyškusius koralus. Ji nesuvokia, kad gamta nyksta dėl žmogaus daromos žalos.

Šia opera norėjosi pakalbėti apie ekologinę katastrofą atskleidžiant vartojimo malonumus, kasdienybę, jos trapumą, žmogaus ir Žemės nuovargį. Ir šis kūrinys Venecijoje įgijo kitų papildomų konotacijų, turint omenyje, kad Venecija yra sąraše tų miestų, kurie gali nuskęsti. Turbūt taip ta apokalipsės scena tampa dar stipresnė.

R. Barzdžiukaitė: Manau, kad „Geros dienos!“ bei „Saulė ir jūra“ sudaro diptichą, nes ekologinės temos, klimato kaita veda į vartojimo temą, vėl atsitrenkiame į tą patį kapitalizmo lauką. Kaip operoje „Geros dienos!“ kasininkės buvo įkalintos savo darbo uniformose, tai „Saulėje ir jūroje“ matome tarsi atvirkštinę situaciją, atostogų kontekstą. Nors gvildename tarsi kitas temas, čia yra ta pati vartojimo kritika, tik šį kartą apie vartojimą kalbame per klimato kaitos prizmę.

L. Lapelytė: „Saulės ir jūros“ atveju daug kas nuo pačių personažų atsirado, daug galvojome, kokia ta muzika turėtų būti. Iš pradžių atrodė, kad muzika bus labai skaidri ir šviesi, su kažkokiu popdainos elementu. Aš tada, prisimenu, pristačiau tokį sintezatoriaus garsą, ir iš pradžių nesusilaukiau labai didelio entuziazmo. Ir po to tą garsą vis pagrodavau laikas nuo laiko ir po to su tuo garsu visai susitapatinom. Pasikvietėme Tomą Dičiūną, kad jis įgrotų klavišiniais, nes aš įsivaizdavau, kad parašysiu abstrakčią fonogramą, visiškai minimalistinį garsą, pasikviesime džiazo muzikantus ir jie visa tai pavers įvairialypiu kūnu.

Kai Tomas atėjo groti, ėmė siūlyti variantus, staiga supratome, kad mums nereikia nieko daugiau, kad tų trijų natų kombinacija ir yra tai, ko reikia šitam kūriniui. Vėliau, jau kai jam reikėjo įgroti šitą partiją, sakiau, kad tai yra pianisto košmaras, tą groti nėra labai daug džiaugsmo, kartais aš pati grodavau, o Venecijoje viskas virto fonograma dėl praktinių sumetimų, nes turėjo būti viskas fiksuota ir negalėjome turėti žmogaus, kuris grotų aštuonias valandas gyvai, tai tokį tarpinį variantą radome, kuris yra kaip gyva fonograma, t. y. yra žmogus, kuris groja fonogramos elementus, bet reaguoja į dainininkus, į tai, kas vyksta scenoje.

– „Saulės ir jūros“ premjera įvyko festivalyje „Sirenos“ 2017 m. Tąkart opera skambėjo lietuviškai, ją rodėte dvi dienas Nacionalinėje dailės galerijoje. Kaip pasikeitė kūrinys, be to, kad buvo atliekamas anglų kalba, pritaikytas Venecijai, ar sudėtinga buvo atrasti vietą, kuri turėtų tą reikalingą žvilgsnį iš viršaus?

R. Barzdžiukaitė: Kokias tris dienas mus vedžiojo po įvairiausias Venecijos vietas – bažnyčias, laivų statyklas, fabrikus, galerines erdves, išties plačiai susipažinom. Galiausiai atvedė mus į Marina Militare, Karinio jūrų laivyno zoną, ir parodė tą erdvę, kuri mums tiesiog tobulai tiko. Tada prasidėjo logistinis ir organizacinis darbas, reikėjo daug ką pritaikyti tai erdvei, nes ji visiškai nebuvo naudojama ne tik kultūriniams tikslams, bet ir apskritai nebuvo naudojama ilgą laiką, ten buvo tiesiog sandėliavimo patalpos. Taigi, mes įvedėme priešgaisrinę sistemą, perdažėme ir statėme sienas, bandėme kuo mažiau keisti, bet pritaikyti erdvę, kad galėtų ateiti žiūrovai ir galiausiai atvežėme smėlį. Teko smėlį vežti iš Lietuvos, nes paaiškėjo, kad Italijoje nėra tokio smėlio, kuris atrodytų kaip paplūdimio smėlis, arba jis yra beprotiškai brangus.

Kai jį čia atvežė gegužės pradžioje, buvo siaubingai šalta, vietiniai mums sakė, kad vienas šalčiausių pavasarių per paskutinius metus, kai buvo vos keli laipsniai šilumos, ir tas smėlis maišuose buvo šlapias, o paviljono atidarymas turėjo įvykti jau po poros dienų. Tai mums buvo misija neįmanoma, kaip tą smėlį išdžiovinti, kaip sušildyti patalpas ir kaip padaryti, kad viskas virstų saulėtu paplūdimiu. Šildėme patalpas, kiek įmanoma, susiderėjome su kariškiais, kad duotų mums papildomą elektros įvadą, teko pirkti šildomus kilimėlius, kad dainininkai pasitiestų po nugara, kad dainuodami nesušaltų, ko tik ten nedarėme. Kita vertus, vasarą, kai jau buvo karšta ir smėlis buvo per sausas, teko prieš pasirodymus jį drėkinti, nes kylančios smėlio dulkės sunkino atlikėjams dainavimą.

– Venecijoje opera skambėjo nenutrūkstamai nuo 10 val. ryto iki 18 val. vakaro. Su kokiais nenumatytais sunkumais teko susidurti?

R. Barzdžiukaitė: Kadangi ši teritorija yra atokiai, toliau nuo visų turistinių maršrutų, vietovė tokia, kurioje tik vietiniai žmonės, gal paskutinė Venecijoje likusi tokia mažai turistų lankoma, mes įsivaizdavome, kad dainuos tie penkiolika žmonių tam vienam žiūrovui, o kai jis išeis, sakysim, kad atlikėjai gali nebedainuoti, tada, kai žiūrovas grįš, galbūt tas pats vienas, greitai sušuksim, kad pradėtų dainuoti nuo tos pačios vietos. Kai paaiškėjo, kad viskas veiks ne taip, tada reikėjo labai greitai viską užkurti, tai lyg naujo teatro sukūrimas. Kai pamatėme, kad susidomėjimas auga, ėmė rikiuotis šimtai žmonių į eilę, paaiškėjo, kad operos poreikis didžiulis, pridėjome dar vieną dieną, nors planavome operą rodyti kartą per savaitę trečiadieniais, pridėjome papildomą dieną šeštadienį.

O tai reiškia, kad reikėjo daugiau dainininkų, kad jie galėtų keisti vieni kitus, reikėjo žmonių, kurie dirba užkulisiuose, gal penkis–šešis kartus daugiau, atsirado daug organizacinių iššūkių. Stengėmės, kad kuri nors iš mūsų trijų visą laiką būtų paviljone, prižiūrėtų, nes nuolatos realiu laiku reikėdavo ką nors pataisyti, pridėti. Mes su visa komanda bendravome per programėlę „Whatsapp“, rašydavome, ką kur reikia pakeisti, arba jei atlikėjai tarp savo partijų turi pauzę, rašom, kad gali eiti pietauti, padaryti pertrauką ir t. t. Arba matai, kad apsnūdo paplūdimys, reikia gyvybės, nes dainos užliūliuoja, tada siunti visiems žinutes, kad badmintoną žaistų ar kremais teptųsi, taigi tas žvilgsnis iš viršaus, jis būtinas nuolat, nes mūsų opera nėra baigtinis kūrinys, taip, yra muzika, schema, ritmas, bet tai ir performansas, vykstantis realiu laiku ir kaskart kitaip.

Opera „Saulė ir jūra“ sulaukė pusšimčio kvietimų, tačiau dabar dėl koronaviruso artimiausi pasaulinio turo pasirodymai, turėję įvykti šiemet, nukelti į artimiausius dvejus metus. Planuojama, kad opera skambės Švedijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Islandijoje, Jungtinėje Karalystėje, Pietų Korėjoje, JAV, Rusijoje, Australijoje. Lietuvoje tikimasi operą parodyti dar iki šių metų pabaigos.

Plačiau – laidoje:

Teatras. Eilės galo nematyti: kaip „Saulės ir jūros“ nematę žiūrovai Venecijoje būrėsi