Kultūra

2020.05.10 09:51

Libertas Klimka. Kodėl šv. Stanislovas – „cibulinis“?

Libertas Klimka,etnologas2020.05.10 09:51

Gegužės mėnuo – paukščių klegesio, pumpurų sprogimo, žiedų sklaidos metas. Todėl mėnuo gyvojoje kalboje, taip pat senuosiuose kalendoriuje vadintas ir žiedžiu, o pagal darbus – sėmeniu, sėjiniu.

Gegužė dienos ilgiui prideda valandą ir 40 minučių. O svarbiausia, kad saulė šviečia net 8 kartus ilgiau nei per gruodį. Mūsų krašte mėnesiui būdingi anticikloniniai orai, todėl dieną maloniai šilta, bet naktimis dar smarkiai atšąla. Blogai, jei šalnos nutiktų sodams žydint. Temperatūros kontrastai kartais sukelia stiprius vėjus, perkūnijas. O vis tik – tai pats gražiausias metų mėnuo; gal kad žalumos taip išsiilgta...

Gegužės kalendoriaus populiariausieji vardadieniai atitinka svarbius pokyčius gamtoje bei su jais susijusių žemės ūkio darbų pradžią ar pabaigą. Iki vienos kurios šventės reikėdavo padaryti tam tikrus darbus, po kitos pradėti naujus. Antraip žemdirbio triūsas perniek, – ruduo nelauks. Štai prieš porą dienų, gegužės 8-ąją pagal liturginį kalendorių buvo pagerbtas šventasis Stanislovas, Krokuvos vyskupas, gyvenęs 11 amžiuje.

Tai dangiškasis mūsų kaimynės Lenkijos globėjas; jo gyvenimą ir ganytojiškus darbus yra aprašęs 15 a. istorikas Janas Dlugošas, karalaičių auklėtojas. Beje, palikęs ir autentišką Žalgirio mūšio aprašymą. Šventojo Stanislovo statula puošia Vilniaus arkikatedros frontoną, o vardas – toks dažnas Lietuvoje.

Viena iš legendų apie šv. Stanislovą mini jį labai mėgus žirnienę – pasninkų valgį. Gegužės antroji savaitė – pats tas laikas žirnių sėjai: žemė jau pakankamai įšilusi. Kartu daržuose sodinami svogūnai, todėl kaime ir sakoma, kad Stanislovo vardadienis yra „cibulinis“.

Šios daržovės – vitaminų aruodas; vasarą – laiškai, žiemą galvučių pynės. Priežodis apie svogūną taip sako: „Vasarą darže keroja, žiemą gryčioj žiemoja, kas jį pauosto, ašaras šluosto“. O svogūnų sodinimo tradicinės taisyklės yra ganėtinai sudėtingos. Mat svarbu, kad jie beaugdami nevirstų žyduoliais.

Kaime pasakys taip: negalima imtis šio darbo, kai danguje matosi abu šviesuliai: saulei dar nenusileidus, jau būtų patekėjęs mėnulis. Ir šis turi būti delčioje, taigi šiemet pats geriausias laikas – ateinančios savaitės pabaigoje. Gamtos požymis svogūnų sodinimo metui – slyvoms ir ievoms žydint, bet prieš šermukšnius. Mat, anot priežodžio, svogūnas „devyniais kailiniais apsivijo, bet šalčio vis bijo“.

O štai dar keletas maginių praktikų, išklausinėtų iš senojo kaimo žiniuonių. Sakoma, kad svogūnai nebus žyduoliai, prieš sodinant juos perpylus pro seno rato stebulę, kiaurai derva pramirkusią. O pasodinus svogūnų lysvę, jos gale patartina įsmeigti šluotražį ar kokią visai nušiurusią vantą, tai labai gerai augs laiškai.

Svogūnų nupjaustytus galus ir lukštus reiktų išpilti ant vieškelio, kad visi per juos važinėtų. Paslapčiomis tai padarius, sako, labai gerai svogūnai uždera. Į daržą šeimininkė turėtų išeiti gerai nusiteikusi, su šypsena, antraip svogūnai užaugs „pikti“, pernelyg aštraus skonio.

Lietuvišką virtuvę be svogūnų šiandien sunku būtų suvokti... Tačiau naudingoji daržovė į mūsų kraštą bus atkeliavusi tik istoriniais laikais, kažkur iš pietryčių, nes jos pavadinimas – tiurkiškos kilmės. Tiesa, tarmėse pavadinama ir „cibuliu“, – tas žodis iš lotynų kalbos.

Gal valdovės Bonos Sforcos virėjas tokį pavadinimą paskleidė, o gal pasiskolinome iš kaimynų lenkų... Mūsų tautosakoje svogūnas nėra dažnai minimas, gal tik palyginant, pavyzdžiui, „Mėgsta kaip šuo svogūną“, „Sugyvena, kaip svogūnas su druska“. O ar lengva atspėti tokią mįslę: „Ožys įklimpo į liūną gilų, barzda prasmego, o ragai iškilo“. Tai – apie jau pasodintą svogūną. Tad palinkėkime vieni kitiems „Kad Dievas duot sveikatą gražią ir svogūnų ežią“.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.