Kultūra

2020.05.10 11:34

Vytautas Bikulčius. Didžiausios katastrofos dažniausiai ateina mažais žingsneliais

knygų apžvalga

Ankstesniais laikais mūsų leidyklos retai kada greitai sureaguodavo į tuos kūrinius, kurie užsienio šalyse gaudavo literatūros premijas, ir tų kūrinių vertimų tekdavo laukti penkerius ar net ir daugiau metų. Žinoma, tada tokią padėtį dažniausiai lemdavo ideologinės priežastys. Šiandien tokių barjerų nebėra, bet leidėjas turi gerai apsvarstyti savo pasirinkimą, nes, kaip žinia, literatūros premija dar ne visada garantuoja kokybę. Vytauto Bikulčiaus knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.

Neseniai leidykla „Žara“ išleido prancūzų rašytojo Érico Vuillard`o „Darbotvarkę“ (iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė), kuri 2017 m. pelnė pačią garbingiausią Prancūzijos literatūros – brolių Goncourtų – premiją.

Nors pats autorius šį savo kūrinį įvardija kaip apysaką, tačiau, perskaitęs jį, supranti, kad jis gali būti įvardintas ir kaip istorinis esė, kur rašytojas pateikia savą istorinių įvykių versiją, ir kaip savotiška tragikomedija ar net pamfletas, kadangi jo žvilgsnis yra kupinas ironijos ir netgi pagiežos. Galima teigti, kad šis kūrinys tarsi išplaukia iš vieno jo sakinio: „Didžiausios katastrofos dažniausiai ateina mažais žingsneliais“ (p. 68).

Be abejo, romane ta katastrofa yra siejama su Antruoju pasauliniu karu, tačiau visų pirma atskleidžiami žingsniai jo link, taip pat užsimenama ir apie kai kuriuos pokarinius įvykius (pvz., Niurbergo teismas). Pirmas toks žingsnis yra susijęs su faustišku sandėriu, kurį sudarė stambiausi Vokietijos pramonininkai su Hitleriu. 1933 m. vasario 20 d. parlamento pirmininkas Hermanas Geringas pasikviečia į reichstagą galingiausius Vokietijos įmonininkus, tarp kurių Krupas, Opelis, Zymensas ir kt. Visi jie respektabilūs, orūs, demonstruojantys aukso žiedus ir rūkantys aukščiausios rūšies cigarus, bet vengiantys reikšti savo jausmus, jų problemas išduoda nebent pašlijusi sveikata, kai jie kopia rūmų laiptais ir juos išmuša prakaitas ar svaigsta galva. Reichstage jie pirmą sykį išvysta naująjį kanclerį Hitlerį. Šis jiems papasakoja apie šalies ateitį. Jis pasiruošęs užkirsti kelią komunistams, sutramdyti profsąjungas, apskritai įvesti tvarką.

Jei įmonininkams tokia ateitis priimtina, Hitleris laukia, kad būtų paremta rinkiminė nacių partijos kampanija. Po pusvalandį trukusios kalbos Hitleris visiems paspaudžia rankas, o Gėringas priduria, kad nacistų partija neturinti nė sudilusio skatiko rinkimams. Pramoninkai nėra tokie jau skrupulingi, ir jie išsyk sutinka aukoti po kelis šimtus tūkstančių markių, o Krupas – net milijoną, mat jie visi buvo įpratę prie kyšių, kuriuos galėjo vadinti lobizmu, partijų finansavimu ir pan. Autorius jau iš istorinės perspektyvos su sarkazmu priduria, jog jiems tai buvo eilinis verslo sandėris, tuo labiau kad jie pergyvens režimą ir vėl užsiims tuo pačiu. Mat pasibaigus karui, vokiečius ir ne tik juos įvairiausiais gaminiais aprūpins tie patys sandėrį sudarę pramonininkai. Bet, kaip teigia autorius, konkretūs asmenys dingsta, ir prieš mus iškyla anonimiškos figūros, kurios mums puikiai pažįstamos – Opel, Bayer, Siemens, Allianz ir t.t.

Antrasis žingsnis katastrofos link yra 1938 m. kovo 12 d. Hitlerio įvykdytas Austrijos anšliusas. Iš tikrųjų tas žingsnis prasideda 1938 m. vasario 12 d., kai Hitleris susitinka su Austrijos kancleriu Kurtu fon Šušnigu. Ir čia autorius nevengia pasityčioti iš kanclerio, nes šis atvyksta į susitikimą persirengęs slidininku. Greičiausiai jis nori apgauti save ir austrus, nes nujaučia ko galima tikėtis iš Hitlerio. Kaip tik tą dieną Vienoje vyko karnavalas ir rašytojas daro negailestingą išvadą: „linksmiausios dienos sutampa su baisiausiais visų laikų susitikimais“ (p. 31). Hitleris žemina, netgi tyčiojasi iš Šušnigo, tačiau šis nori parodyti, kad jis sugeba pasipriešinti Hitleriui, tiesą sakant, slėpdamasis už Austrijos prezidento pečių, tačiau tai tik iliuzija, nes jis yra apimtas baimės ir pasirašo už buvusią dar blogesnę sutartį, kuri praktiškai reiškia šalies kapituliaciją prieš Vokietiją.

Baimė dominuoja ir tada, kai Vokietijos ambasadorius Ribentropas užsuka atsisveikinimo pietų pas ministrą pirmininką Čemberleną, nes jis turįs palikti Angliją, kadangi paskirtas Vokietijos užsienio reikalų ministru. Pietų metu šnekėdamas apie visai nereikšmingus dalykus (apie savo aistrą tenisui), jis abejingai stebi kaip pasiuntinys iš pradžių serui Kadoganui įteikia voką, o seras jį perskaitęs įduoda Čemberlenui. Nors Ribentropas mato, kad svečiai jau ima palikti pietų stalą, jis nepaklūsta protokolui ir laukia, kol išeis paskutiniai svečiai ir tik tada su žmona palieka Dauningo gatvę. Autorius sumaniai kuria įtampą, parodydamas, kad Ribentropas naudojasi proga žinodamas, jog Čemberlenas gavo pranešimą apie Austrijos anšliusą. Tai baimei paklūsta ir Čemberlenas, ir Kadoganas, ir Čerčilis. Tačiau Niurnbergo proceso metu baimė apima jau buvusius vokiečių ministrus ir generolus, kurie sėdi kaltinamųjų suole ir nebenori prisiminti nei anšliuso, nei Miuncheno suokalbio.

Bet autorius išlieka ištikimas pamfleto dvasiai, jis sugeba pasityčioti net iš Hitlerio, nepaisant to, kad netrukus šis po Miuncheno suokalbio prisijungs ir Sudetų kraštą. Kai Lordų rūmų pirmininkas Halifaksas atvyksta į Vokietiją Gėringo kvietimu, jis, išlipęs iš automobilio, palaiko Hitlerį liokajumi ir ištiesia jam savo paltą. Tiesa, paskutinę akimirką Halifaksas išvengia gėdos. Bet autoriaus pašaipa akivaizdi... Netrūksta ironijos ir tada, kai anšliuso metu sugedus keliems tankams sustoja visa jų virtinė, užkimšdama kelią, kuriuo į Vieną vyko ir Hitleris. Autorius, atskleisdamas baimę, kuri priverčia virpėti net šio pasaulio didžiuosius, vis dėlto, parodo, kad yra ir drąsių žmonių, tačiau jie yra eiliniai piliečiai. Jis išvardija keturias pavardes – tarp jų du tarnautojai, rašytojas ir namų šeimininkė, kurie anšliuso dieną nusižudė. Jų savižudybė, kaip teigia rašytojas, yra vokiečių nusikaltimas, o ne asmeninė neviltis.

Šis pamfletas, be galo kondensuotai ir netikėtu kampu atskleidęs Antrojo pasaulinio karo ištakas, išties buvo vertas Goncourt`ų premijos...

Anaiptol ne visada premijos įvertina geriausius kūrinius. Nobelio literatūros premijos laureato Jeano-Marie Gustave`o Le Clézio knygą „Audra“ (iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė, leidykla „Gelmės“) sudaro dvi novelės, kurių žanrą pats autorius įvardija kaip novella.

Jo nuomone, novella – tai yra ilgesnės apimties novelė, kuri susieja veiksmo vietą, veiksmą ir tam tikrą toną. Abi knygos novelės pasakoja apie dviejų merginų likimus. Jos nežino savo šaknų, negali susitvarkyti savo gyvenimo, bet siekia kaip nors išsigelbėti iš nelengvos situacijos. Pirmąją novelę „Audra“ pradeda pasakotojas žurnalistas Filipas Kijo, kuris po trisdešimties metų sugrįžta į Udo salą. Ji jam siejasi su liūdnais prisiminimais, nes jis čia prarado savo mylimają Merę, kuri, įnikusi į alkoholį, nuskendo jūroje neaiškiomis aplinkybėmis. Anuomet ji, nors ir vyresnė už jį dvylika metų, jam buvo savotiškas išgelbėjimas, nes jis ją sutiko ką tik atsėdėjęs kalėjime penkerius metus už išprievartavimą, kuriame nedalyvavo, tik stebėjo kareivius. Tik vėliau jis suprato, kad žiūrėti ir tylėti, iš tikrųjų, irgi reiškia būti nusikaltimo dalyviu. Į šią salą jis sugrįžta ne tik norėdamas prisiminti Merę, bet galbūt ir nugyventi likusias savo gyvenimo dienas.

Antroji novelės pasakotoja – trylikametė Džuna. Būtent ji ir ieško savo tapatybės, nes ji nežino, kas jos tėvas. Džuna su motina šioje saloje atsirado, kai ji buvo dar kūdikis, nes motinos šeima ją atstūmė, išvydusi, kad ji – tamsiaodė. Tačiau daugiausiai Džuna kenčia mokykloje, kur vaikai ją vadina juočke, teiraujasi, kur jos tėvas. Neatskleidžia jai šios paslapties ir motina. Džuna stengiasi padėti motinai, kuri su specialiu nardymo kombinezonu pasineria į jūros gelmes ir renka moliuskus. Jei motina laiku neišplauktų, jos užduotis perspėti kitus apie nelaimę. Beje, ji ir pati galvoja, kai paaugs, nardyti į jūrą ir gaudyti moliuskus. Jausdama motinos meilužio Brauno neapykantą jai, Džuna, nepaisant didžiulio metų skirtumo, netikėtai susidraugauja su Filipu. Tarp jų užsimezga nuoširdi draugystė, ji jam netgi patiki savo paslaptis, o kai Filipas sutramdo patį didžiausią neklaužadą, kuris tyčiojasi iš Džunos, jis tam tikra prasme jai atstoja tėvą.

Vyriškis mato paauglės nuoširdumą, jos mokėjimą džiaugtis gyvenimu. Ji ir jam tampa savotišku šviesuliu jo gyvenime. Novelė atskleidžia ne tik Džunos tapatybės paieškas, bet ir jos brandą. Ji bręsta, pradeda kitaip vertinti įvykius, ji supranta, kad Filipas negali tapti jos gyvenimo vyriškiu, bet jai vis tiek skaudu slapta stebėti jį, besimylintį su vaistininke. Atsiranda tam tikra įtampa tarp Džunos ir Filipo, tarp Džunos ir motinos meilužio, kuris jau ima žiūrėti į ją kitomis akimis. Ta įtampa galiausiai lemia, kad Džuna vos nenuskęsta jūroje. Ir tik tada motina, išvijusi meilužį, papasakoja dukrai visą savo meilės istoriją. Sala romane vaizduojama kaip tamsi jėga, kuri trikdo novelės personažų gyvenimą. Neatsitiktinai jos pabaigoje ją palieka ir Džuna su motina, ir Filipas... Nors novelėje neretai siaučia gamtos stichijos, tačiau ji dažniausiai pasižymi trapiu pasakojimu, už kurio skleidžiasi poetiniai vaizdai, retsykiais primenantys impresionistinius potėpius.

Antra novelė „Moteris be tapatybės“ jau kitokia. Tiesa, pagrindinė tema, kaip, beje, skelbia ir pavadinimas yra susijusi su tapatybės paieškomis. Veiksmas prasideda Ganoje, Takoradžio mieste, kur turtinga Badu šeima augina dvi dukras – Abigailę ir Rachelę. Pastaroji, tik būdama aštuonerių metų, sužinojo, kad neturi motinos, nes valdinga ponia Badu, kuri sykį net sužalojo vyrą, tik vaidino motinos vaidmenį. Vėliau išaiškėja, kad jos motina buvo išprievartauta. Ir tai padarė ponios Badu vyras Derekas, kuris ir paėmė auginti dukrą, kai šios atsisakė motina.

Tačiau nuolatiniai barniai, gyvenimas ne pagal pajamas priverčia Badu šeimą persikelti į Paryžių. Čia ponia Badu išsiskiria su vyru ir ima gyventi su odontologu. Rachelės nepalieka mintis apie motiną. Jai į pagalbą ateina netikra sesuo, kuri ir perduoda tėvo pasiūlymą susitikti su Rachelės motina. Tačiau tas susitikimas tik sukelia Rachelės pyktį, nes ji niekaip negali suvokti, kaip motina galėjo jos atsisakyti ir ji daugiau net nebenori matyti jos savo akyse. Gal todėl ji ir grįžta atgal į Afriką, kur ima darbuotis sesele toje pačioje ligoninėje, kur ir gimė... Po visų klajonių, netikrumo, maišto ji dar pasistengia surasti akušerę, kuri jai padėjo atkeliauti į pasaulį...

Abi novelės papildo vieną kitą ir tuo pačiu pratęsia tapatybės temą. Jei pirmojoje dominuoja poetinė, kartais gana rūsti nuotaika, antra liudija apie žmogaus dvasios sąmyšį, jo neviltį, tamsiausius instinktus, pro kuriuos prasimuša ir gyvenimo viltis...