Per karantiną fotografė ir žurnalistė Lilija Valatkienė pradėjo fotografijų ciklą „Bala pamatė“. Vilnietė L. Valatkienė šiuo metu gyvena Trakų rajone, Karaliūnu kaime, kaip ji pati sako, „tarp vandenų“. „Gamta mus stebi ir atseiki pagal nuopelnus“, – LRT.lt tvirtino pašnekovė.
„Visada mėgau vandenį ir dabar susikonkretinau, akcentuoju balas. Kad pavyktų geras kadras, kelios stichijos turi susijungti – kai pūsteli vėjas, atvaizdas suvirpa, tampa akvarelišku“, – teigė L. Valatkienė. „Balos viską pamatė, o aš tik užfiksavau. Mes su bala dalinamės sėkme per pusę“, – sakė fotografė.
Šia serija L. Valatkienė aktualizuoja globalinio atšilimo, ekologinę problematiką. „Mus daug kas stebi – tik mes esame nejautrūs ir nepastebime. Gamta mums nepadėkos už mūsų elgesį. Atatranka pasaulyje yra – viskas gamtoje išderinta“, – kalbėjo L. Valatkienė.
Šis ciklas išsigrynino fotografei ruošiantis „Trakai kultūros sostinė 2020“ programos projektui „Meno mūzos dovanos Trakų karūnoje“. Projekte bus pristatomi su Trakais tampriai susiję įvairių sričių menininkai. Pirmojo etapo žymuo – „Mistiškas vanduo ir su juo susijusios paslaptys“.
Tačiau, kaip ir minėjo pašnekovė, vanduo – jos fotografiją jau seniai lydėjęs leitmotyvas. Dar 2016 metais RA galerijoje vyko L. Valatkienės fotografijų paroda „Laiškai lietui“.
Autorė LRT.lt pripažino: „Savo fotografijas spaudžiu ant drobės. Kelis darbus esu atspaudus ant didelio formato ir jie tapo labai panašūs į tapybos darbus. Man tapyba – archetipiškiausias žanras, seniausias menas. O fotografijai sausio mėnesį tik 180 metų sukako.“
L. Valatkienė komentavo, kad būtent noras būti arčiau tapybos veda ją šią linkme: „Tapyba paslaptinga, bet tapyti nemoku, todėl tos balos, išsiliejęs vaizdas mane pasąmoningai traukia.“
„Aš labai mėgstu juodai-baltą fotografiją, bet monochromiją naudoju tik portretuose“, – tvirtino L. Valatkienė. Pasak jos, atsisakius kitų spalvų, išryškėja žvilgsnis, veido bruožai, emocija. „O bala atspindi visą tikrovę, negali paimti ir jos užgesinti. Vanduo padidina išryškina ir padidina vaizdą, todėl ir aš nuotraukų spalvas paryškinau“, – kalbėjo L. Valatkienė.
Jos nuotraukose išvysime atpažįstamą Vilniaus architektūrą ir Trakų rajono gamtos peizažus. Pašnekovė pastebi, kad net ir gamtoje atsiranda stebėjimo kamerų. Tad, pasak jos, mus stebi kameros ir gamta, o mes stebime aplinką, bet ar visada ją iš tiesų pamatome?
Kai kuriose nuotraukose aptinkame penkiakampį. Tai yra, anot autorės, veidrodis vandens telkinio dugne. „Tai – dvigubo dugno metafora. Šito mito kūrėja aš pati esu. Pats atsiduri dugne per atvaizdą. Tu stebi, o tave dar kažkas stebi. Žmogus jaučiasi nugalėtojas, bet yra pats tos neva nugalėtosios gamtos dalis. Gal ir tą virusą gavome kaip bausmę...“ – svarsto L. Valatkienė.
