Kultūra

2020.05.05 22:20

Vilniaus kompozitorių ir rašytojų kvartalai: kur modernistai neigė praeitį ir kur pasodintas Jonyno beržas?

Šeštajame dešimtmetyje, lyginant su prieškariu, Vilniaus gyventojų skaičius išaugo trigubai. Butų trūko ir kaip tik tuo metu įsigaliojo individualių namų statybos draudimas. Eiliniai žmonės gyvendavo susigrūdę vadinamose „komunalkėse“ su bendra virtuve. O atskiruose butuose gyveno valdžiai nusipelnę piliečiai. Ypatingą vietą sovietinėje hierarchijoje užėmė ir kūrybinis elitas, apie kurio gyvenimą Vilniuje pasakoja LRT PLIUS laida „Stop juosta“.

Kompozitorių šeimoms skirtas miestelis Žvėryne

Pokariu Vilniuje pradėti formuoti kvartalai menininkams, kuriuose atskiromis kolonijomis gyveno dailininkai, kompozitoriai ir rašytojai. Čia iškilo suomiško modernizmo stiliaus kompozitorių namai, gyvenamųjų namų kvartalas Žvėryne, o Antakalnio, Švyturio ir Mildos gatvėse įsikūrė rašytojai.

Laidos „Stop juosta“ komanda keliaus į kompozitorių šeimoms skirtą miestelį Žvėryne, Mickevičiaus gatvėje, kurį suprojektavo architektai Vytautas Čekanauskas ir Vytautas Brėdikis. Butai čia buvo 3–4 kambarių su terasomis. Čia apsigyveno kompozitorių: Juliaus Juzeliūno, Vytauto Laurušo, Teisučio Makačino šeimos. Taip pat Eduardas Balsys, Antanas Račiūnas, Juozas Karosas ir tokie jaunieji kompozitoriai kaip Rimvydas Žigaitis ir Algimantas Bražinskas.

Įdomu tai, kad Žvėryne gyveno ir estradinėmis dainomis išgarsėjęs kompozitorius Benjaminas Gorbulskis, kurio viena žinomiausių frazių: „Visa muzika parašyta, tik ne visi pinigai pasiimti“.

Kompozitorius B. Gorbulskis gimė Kaune. Antrojo pasaulinio karo pradžioje, vos tik gavęs gimnazijos baigimo atestatą, patraukė į Rusijos gilumą. Su savimi jaunuolis vežėsi tik natas. Vėliau Benjaminas dirbo keleiviniuose laivuose, gamyklose. Į Lietuvą grįžo 1947 metais, mokėsi konservatorijoje, Eduardo Balsio kompozicijos klasėje. Gorbulskis sukūrė nemažai akademinių žanrų kūrinių, bet labiausiai išgarsėjo estradinėmis dainomis, kurių parašė apie 600.

Kompozitorių namai, įkvėpti Helsinkio priemiesčio

Kompozitorių miestelio projektas priminė Helsinkio Tapiolos priemiestį, kuriame svarbiausias pastatas buvo perklausų salė. Šiuo pavyzdžiu buvo sukurti ir Vilniaus kompozitorių namai. „Tuo metu, kai buvo blokinių namų statymo vajus, šitą pastatą pastatyti buvo tiesiog heroizmas“, – pasakoja muzikologas, prof. Juozas Antanavičius.

1967 metais atidaryti Kompozitorių sąjungos namai buvo sumanyti kaip bendra perklausų salė, kur kompozitoriai galėtų klausytis ir aptarinėti vieni kitų kūrybą. „Tose diskusijose įdomiai susikirsdavo vadinamųjų konservatorių ir modernistų nuomonės. Dalis kompozitorių buvo nepatenkinti muzikologais, nes jiems patikdavo tik visa tai, kas nauja. Nieko seno jie nepripažindavo“, – teigia muzikologas J. Antanavičius.

Pastato eksterjere ir interjere panaudotos natūralios medžiagos: didžiuliai stiklo langai, raudonos plytos, medis. Platūs mediniai laiptai be turėklų veda į antrame aukšte įrengtą holą su židiniu ir salę su išskirtinėmis lubomis.

Ideologinė muzika ir apribotos kompozitorių kūrybinės laisvės

Lietuviška muzika skambėdavo per radiją ir televiziją. Žinoma, jei ji buvo pakankamai ideologinė. „Jeigu kalbėtume apie Stalino laikotarpį būtent iki 1953 metų, iš Lietuvos kompozitorių buvo labai aiškiai reikalaujama ne tik kurti dainas ar kūrinius sovietiniais tekstais, bet ir kurti masinę kultūrą. Tas stilius buvo labai aiškiai sovietiškai formuojamas ir jo nenoriai ėmėsi to meto Lietuvos kompozitoriai, ne vienas dėl to ir nukentėjo. Vėliau, po Stalino mirties, tų laisvių kurti kompozitoriams buvo daug daugiau, nes jie dirbo ne su tekstine medžiaga. Bet žinoma, mes tikrai negalime kalbėti apie visišką kūrybinę raišką ir laisvę. Kompozitoriai dažniausiai gelbėdavosi kurdami kūrinius liaudiškais motyvais, nes jau nuo 4 dešimtmečio Sovietų Sąjungoje buvo užduota kryptis, kad profesionali muzika turi vystytis iš folklorinės muzikos, liaudies motyvų. Šis reiškinys atitiko ir su nepriklausomos tarpukario Lietuvos kūrybine kompozitorių kryptimi, kuria nemažai kūrėjų vadovavosi ir sovietmečiu“, – teigia filosofė, kultūros istorikė dr. Nerija Putinaitė.

Rašytojų butų kvartalas Antakalnyje ir Antano Jonyno beržas

Rašytojams skirti daugiabučiai namai nuo 1958 metų buvo statomi Antakalnyje, išskirtinėje vietoje. Tokiu būdu tuometinė valdžia atsilygindavo už menininkų lojalumą. Butų dydžiai buvo nevienodi – didžiausi, net 91 kvadratinių metrų ploto, buvo penkių kambarių butai. Viename iš šių butų gyveno ir pats KGB pareigūnas, vėliau – kultūros ministras Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, Sovietinės Lietuvos AT deputatas Teofilis Tilvytis, iš tremties grįžę poetai Antanas Miškinis bei jidiš poetas Giršas Ošerovičius.

Laidos „Stop juosta“ komanda kartu su Vilniaus miesto tyrinėtoju Dariumi Pocevičiumi prie šio rašytojų namo ieškos akmens ir beržo, kurį pasodino Antanas Jonynas. „Namo gyventojai 1986 metais parašė tokį oficialų raštą. Jie protestavo prieš šiame plote planuotas statybas ir rašė: „Štai, poeto Antano Jonyno beržas. Štai takelis, kuriuo susimąstę vaikščiojo nūnai mūsų literatūros klasikai. Štai, suolelis, akmuo, ant kurio jie sėdėjo. Kiemas yra unikalus tiek gamtiniu, tiek kultūriniu požiūriu“. Taip gyventojams pavyko išprašyti šiame sklype nieko daugiau nestatyti“, – tikina D. Pocevičius.

Švyturio gatvėje taip pat stovi rašytojams skirti daugiabučiai. Čia, pasak vietinių, butai buvo įrengti su šildomomis grindimis ir bidė, kas tuo metu buvo negirdėta.

Žmonių sielos inžinerija ir vidinio pasaulio konstravimas

„Rašytojai – žmonių sielų inžinieriai“, – 20 amžiaus pradžioje sakė rašytojas Jurijus Oleša. Tuo tarpu, Stalinas šia mintimi pasinaudojo ir sakė: „Jūs, rašytojai, padėsite pakeisti žmonių sielas, o tai yra svarbiausia mūsų produkcija. Jūs esate sielų inžinieriai“.

Pasak dr. Nerijos Putinaitės, terminas „sielų inžinerija“ plačiai naudotas industrializacijos metu. „Ką reiškia, kad rašytojai turėjo tapti sielų inžinieriais? Čia yra Stalino vartotas techninis terminas, labai daug naudotas industrializacijos metu. Bet aš šią sielų inžinerijos idėją siečiau su moksliniu požiūriu į žmogų sovietmečiu, kuris vystėsi Stalino laikais. Jis buvo susijęs su rusų mokslininko Ivano Pavlovo teorijos idėjomis. Mes, turbūt, iš mokyklos žinome rusų mokslininką Pavlovą, kuris tyrinėjo gyvūnų sąlyginius refleksus, kuomet jeigu įsijungia šviesa ir gyvūnas gauna ėsti, tai dar kartą įsijungus šviesai jis jau tikisi, kad vėl gaus maisto. Tai reiškė, jog nepripažįstama, kad žmogus turi nekintamą branduolį, kurio negali socialiai, visuomenės, meno pagalba sukonstruoti. Manyta, kad reikia kurti būtent tokią aplinką žmogui, kad jį padarytum tokį, kokio tu tikiesi. Tuo buvo remta visa sovietinė ideologija, santykis su žmogumi, nepripažįstant genetikos kaip mokslo. Ir čia menininkams, kūrėjams buvo numatytas labai didelis uždavinys pateikti tam tikrus instrumentus, kaip tą žmogaus vidinį pasaulį būtų galima konstruoti“, – pasakoja filosofė.

Rašytojo amatui pritaikyti daugiabučiai Mildos gatvėje

Mildos gatvėje, greta miško, pastatyti du sublokuoti rašytojams skirti netipinės architektūros daugiabučiai. Šiandien pastatų apdaila sugadinta, o dauguma butų parduoti. Čia gyveno Eugenijus Matuzevičius, Vytautas Petkevičius, Saulius Šaltenis ir pats Justinas Marcinkevičius.

„1973 metais, kai tik buvo pastatytas namas Švyturio gatvėje, į jį įsikėlė 16 rašytojų šeimų. Tais pačiais metais tapo aišku, kad to neužtenka ir daugybės butų dar reikia. Iš Rašytojų sąjungos buvo prašymas, kad jiems reikia dar 2 tokių pačių namų, pagal tą patį išplanavimą Mildos gatvėje. Bet jie iškilo tik po 10 metų ir gerokai skiriasi nuo tų, kurie stovi Švyturio gatvėje. Čia namai papuošti su tokiomis imitacinėmis mansardomis, visai kaip senamiestyje. Šie namai savo komforto lygiu nenusileidžia dabartiniams reikalavimams. Kiekviename bute yra po atskirą darbo kabinetą, pritaikytą rašytojo amatui“, – pasakoja Vilniaus miesto tyrinėtojas D. Pocevičius.

Plačiau – laidoje:

Stop juosta. Maršrutas nr. 116 – Vilnius, kompozitorių ir rašytojų kvartalai: kaip sovietmečiu gyveno „žmonių sielų inžinieriai“?