Kultūra

2020.05.05 09:50

Jurgiui Savickiui – 130: valstiečių sūnus gerai jautėsi ir su prasčiokais, ir su karaliais

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.05.05 09:50

Lietuvių rašytojas ir diplomatas Jurgis Savickis buvo aristokratiška ir kosmopolitiška asmenybė. Domėjosi daile, teatru, Europos kultūra, aplankytų kraštų gyvenimu. Nuo mažens kalbėjo lenkiškai, rusiškai, prancūziškai, vėliau išmoko vokiečių, danų, švedų, italų kalbų. „Mylinčių J. Savickį buvo nedaug, bet žinojo jį – visi“, – pabrėžia istorikas Algimantas Kasparavičius.

Anot istoriko, tai buvo išskirtinės povyzos žmogus, tiesiai ir drąsiai žiūrintis pašnekovui į akis, laisvai bendraujantis. „Didelę dalį nuo tarnybos nugvelbto laiko skyrė kūrybai. Ir tuo jis buvo išskirtinis“, – LRT RADIJUI teigia A. Kasparavičius.

Tikslią J. Savickio gimimo datą – 1890 metų gegužės 5-ąją – dar 1994-aisiais nustatė jo monografijos autorė Janina Žėkaitė.

Taip pat skaitykite

Ariogalos valsčiuje gimęs J. Savickis mokėsi Kauno ir Maskvos gimnazijose, studijavo dailę Maskvoje ir Krokuvoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą Rusijoje įsitraukė į lietuvių pabėgėlių globos organizacijų veiklą, nuo 1915 metų Danijoje rūpinosi lietuvių karo belaisviais. Čia sutiko savo pirmąją žmoną Idą Trakiner.

Po Didžiojo karo kuriantis Lietuvos valstybei J. Savickis dirbo Lietuvos reikalų patikėtiniu Skandinavijos šalyse. Šias pareigas ėjo beveik dvidešimt metų. 1938 metais buvo perkeltas į Ženevą, Lietuvai atstovavo Tautų Sąjungoje.

1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, diplomatas neteko darbo. Su antrąja žmona dane Inge Geisler apsigyveno Žydrojoje pakrantėje, viloje, kurią pavadino „Ariogala“. Joje užsiėmė „aristokratine“ daržininkyste.

Po mirties 1952-ųjų gruodį J. Savickis buvo palaidotas Rokbriun Kap Marteno kapinėse. Greta ilsisi architekto Le Corbusier palaikai, o apačioje Viduržemio jūroje 1980 metais buvo išbarstyti kraštiečio rašytojo ir diplomato Romaino Gary pelenai.

Pirmus apsakymus J. Savickis išspausdino 20 amžiaus pradžioje, o pirmosios knygos pasirodė trečiame dešimtmetyje: „Šventadienio sonetai“ (1922), „Ties aukštu sostu“ (1928). Trečiąjį novelių rinkinį „Raudoni batukai“ paskelbė tik 1951 metais, jau gyvendamas Prancūzijoje.

1952-aisiais Londone išėjo vienintelis J. Savickio romanas „Šventoji Lietuva“. Po rašytojo mirties, 1956 metais, paskelbtas jo karo metų dienoraštis „Žemė dega“. Kelionių aprašymai sugulė į knygas „Atostogos“ (1928), „Truputis Afrikos“ (1934), „Kelionės“ (1938).

Su svetimumo žyme

Humanitarinių mokslų daktarė, docentė Solveiga Daugirdaitė J. Savickį vadina didžiuoju europiečiu, kurio asmenybės ir kūrybos žavesį, deja, iki šiol lydi svetimumo šešėlis. Jame nuostabiai derėjo rašytojo talentas ir žavinga asmenybė – ypač spalvingi ir itin nebūdingi Lietuvai. Buvo net sunku patikėti, kad tai lietuvis kaimietis.

Pirmieji J. Savickio apsakymai, novelių knygos („Šventadienio sonetai“, 1922) ilgai nesulaukė palankaus žodžio. Kitaip nei pirmosios bangos lietuvių rašytojai, kūrę paprastiems žmonėms, liaudžiai, jis rašė gana rafinuotą prozą. Ji nebuvo taip lengvai perprantama. Autorius buvo pasimokęs Krokuvos dailės akademijoje, todėl, anot S. Daugirdaitės, kūrė mąstydamas aukštesnėmis meno kategorijomis.

Antra vertus, dirbdamas pasiuntiniu J. Savickis labai mažai gyveno Lietuvoje, buvo atokiau nuo vietinio literatūros vyksmo, negalėjo tiesiogiai jame dalyvauti. Tai irgi paliko svetimumo žymę.

Mėginimų grąžinti J. Savickį naujoms skaitytojų kartoms radosi po Lietuvos valstybės atkūrimo. Pasirodė Donato Saukos knyga „Jurgis Savickis: XX amžiaus literatūros šifras“ (1994), taip pat jau minėtos J. Žėkaitės monografija „Jurgis Savickis“ (1994). 2019 metais leidykla „Homo liber“ išleido istoriko Juozo Brazausko biografinę apybraižą apie J. Savickį.

Atsiminimuose apie J. Savickį esama tiek pat grožio, kiek ir jo paties prozoje. Jis vienodai gerai jautėsi ir su prasčiokais, ir su karaliais. O su pastaraisiais jam tekdavo bendrauti.

Nuskrido į Šiaurės Afriką

Diplomatas ir rašytojas daug keliavo – automobiliu apvažiavo visą Vakarų ir Pietų Europą, buvo nuskridęs į Šiaurės Afriką. Kelionių užrašai virto knygomis „Atostogos“ (1928), „Truputis Afrikos“ (1934), „Kelionės“ (1938). Šią J. Savickio kūrybos dalį tyrinėjusi humanitarinių mokslų daktarė Imelda Vedrickaitė prie kelionių literatūrai priskiria ir J. Savickio karo metų dienoraštį „Žemė dega“.

Rašytojo anūkas Raimondas Savickas šį senelio veikalą vadina ypač vertingu, tačiau labai reikalaujančiu daugiau dėmesio, viešinimo. „Prieškario ir karo metų laiką jis kaip diplomatas labai taikliai ir skrupulingai aprašo. Žydrojoje pakrantėje gyvenančių įvairių tautybių žmonių bendrabūvį ir santykius su valdžiomis jis apžvalgia nepaprastai patraukliai. Įdomiai perteikia ir aplinkybes, kaip neteko diplomatinio darbo. Reikėtų tą knygą išleisti“, – svarstė R. Savickas.

J. Savickis keliavo pažintiniais ir diplomatiniais tikslais. Aplankė klasikinius Europos turizmo centrus – Prancūziją, Vokietiją, Austriją. Diplomatu dirbo Danijoje, iš čia lankė kitas Skandinavijos valstybes, Suomiją.

Anot I. Vedrickaitės, J. Savickis domėjosi ir Vidurio Europa, Balkanais. Europos pakraščiu laikė Albaniją, apkeliavo Jugoslaviją, Juodkalniją, Slovėniją, Čekiją, Vengriją ir Graikiją. Svarbios ir J. Savickio kelionės po Lietuvą, Žemaitiją. Lietuva J. Savickiui tapo vieta, kur jis nuolat pasitikrindavo, kas esąs, koks jo santykis su pasauliu.

Pirmoji šeima

1916 metais Kopenhagoje J. Savickis susituokė su žydų kilmės gydytoja stomatologe I. Trakiner. Gražuolė Ida buvo kilusi iš Sankt Peterburgo žydų fabrikantų. 1917-aisiais Kopenhagoje pora susilaukė pirmagimio Algirdo. 1919 metais į pasaulį atėjo būsimas lietuvių tapybos klasikas Augustinas Savickas.

Diplomatinė tarnyba netrukdė J. Savickiui puoselėti savo pomėgį – jis kolekcionavo dailės kūrinius ir liaudies meno dirbinius. Kurioje šalyje bedirbtų – Danijoje, Suomijoje, Norvegijoje ar Švedijoje, diplomato kabinete visada garbingą vietą rasdavo garsių lietuvių tapytojų paveikslai – Adomo Varno, Petro Kalpoko ar kurio kito. Visa tai darė įtaką ir abiem Savickių atžaloms.

Antrasis pasaulinis karas, Jurgio ir Idos skyrybos, antroji rašytojo santuoka su sekretore Inge Geisler išsklaidė šeimą. J. Savickis liko gyventi Prancūzijoje, Žydrojoje pakrantėje. I. Trakiner-Savickienė jau prasidėjus karo veiksmams su Augustinu iš Prancūzijos grįžo į Lietuvą.

Brolių likimai susiklostė skirtingai. Algirdas 1943-iaisiais, būdamas 25-erių, savanoriškai pasitraukė į Kauno getą paskui mylimą žydaitę Juliką ir įdukrą Reginutę. Ten jį peršovė sargybinis. Esesininkai neleido artintis prie kūno ir Algirdas mirtinai nukraujavo.

Augustinas, pasikeitęs pavardę, suplėšęs diplomatinį pasą, 1941-aisiais ryžosi trauktis į Rusijos gilumą, dalyvavo karo veiksmuose kaip 50-osios lietuviškosios divizijos karys. Vėliau likimas jam lėmė tapti vienu žymiausių Lietuvos dailininkų, menotyros mokslų daktaru.

Motina Ida ryžosi atimti sau gyvybę vokiečiams jau paliekant Lietuvos teritoriją.

Nesėkmingos santuokos

Antroji J. Savickio žmona Inge talkino vyrui ūkyje, net mokėsi lietuvių kalbos. Jiedu buvo įsisūniję tėvo netekusį berniuką iš vargingos Montono italų šeimos Seržą. Vis dėlto 1948 metais, su savimi pasiėmusi ir įsūnį I. Geisler išvažiavo pas gimines į Daniją ir į Prancūziją nebegrįžo.

Paskutinius metus iki mirties J. Savickis gyveno su olande Mary Albine Koh. Testamentu jai perrašė visą savo turtą ir autoriaus teises. M. A. Koh sunaikino raštus, rankraščius, laiškus, regis, nebe J. Savickio sutikimo. Dalis išlikusio archyvo, paveikslų kolekcija ir pinigai, gauti pardavus vilą, atiteko sūnui Augustinui.

Kita Ariogala

„Mes pas Savickį ir Ingę keliaudavome traukiniu apie 12 kilometrų, o Savickis pas mus atvažiuodavo savo automobiliu. Jo apsilankymas man buvo didelė šventė“, – pasakoja J. Savickio krikšto sūnus, Vilfranše šalia Nicos gyvenantis Prancūzijos lietuvių bendruomenės veikėjas, prieškario diplomato Antano Liutkaus sūnus Perkūnas „Una“ Liutkus. – Po karo automobilį pardavę, nes trūko pinigų.“

Jo viloje „Ariogala“ nuolat lankėsi ne tik artimiausi kaimynai – Liutkų šeima, bet ir visas lietuvių diplomatijos žiedas – Grase gyvenęs lietuvių diplomatas Petras Klimas, Edvardas Turauskas, Petras Karvelis, kartą ar kelis viešėjo Stasys Lozoraitis. Baigęs studijas ir įsidarbinęs Grenoblio bibliotekoje per šventes ir vasarą „Ariogaloje“ su šeimininkais laiką leido poetas Jonas Aistis.

J. Savickis mėgo triūsti darže, tam reikalui įlįsdavo į prancūzo automechaniko kombinezoną. Su juo matomas ne vienoje P. Liutkaus archyvo nuotraukoje.

J. Savickio „Ariogalos“ Rokbriune seniai nebėra. Rašytojui mirus, sovietai per teismus įgijo teisę ją parduoti, motyvuodami, kad vila priklausė SSRS piliečiui. Vila buvo perstatyta, jos buvimo vietos jau niekas nežino. Pasak P. Liutkaus, J. Savickio sūnui tapytojui A. Savickui iš šio sandėrio liko tik niekingai maža suma, už kurią jis nusipirko žieminį paltą, šildžiusį beveik 15 metų.

Po mirties

1952-ųjų gruodžio 22 dieną miręs rašytojas buvo pašarvotas Rokbriuno Šv. Margaritos bažnyčioje, palaidotas atokesnėje kapinių vietoje.

Vėliau JAV lietuvių rašytojų draugijos pastangomis ir lėšomis J. Savickio palaikai buvo perkelti į centrinę kapinių dalį, savotišką vietos garsenybių panteoną. Santrumpa LRD dabar įrašyta antkapinėje plokštėje.

2012 metais tuometinė Lietuvos ambasadorė Prancūzijoje Jolanta Balčiūnienė, P. Liutkus ir Lietuvos ambasados Paryžiuje kultūros atašė Rasa Balčikonytė atidengė atnaujintą antkapį.

J. Savickis ilsisi respektabilioje draugijoje. Kiek aukščiau palaidotas prancūzų-šveicarų architektas Le Corbusier. Greta antkapinio paminklo, kurį savo žmonai Yvonne suprojektavo pats architektas, gerbėjai nepamiršta padėti atminimo akmenėlį, pieštuką, rašiklį ar monetą.

1965 metais Corbu, manoma, po širdies smūgio, paskendo maudydamasis jūroje prie Rokbriuno Kap Marteno. Jo kūną rado paplūdimyje buvę žmonės.

1939-aisiais šiose kapinėse atgulė ir airių poetas, dramaturgas Williamas Butleris Yates`as. Po vienuolikos metų poeto palaikai iškeliavo į tėvynę.