Kultūra

2020.05.03 13:00

Libertas Klimka. Gegužės 3-ioji tradiciniuose papročiuose ir istorinėje atmintyje

Libertas Klimka, etnologas2020.05.03 13:00

Pirmasis gegužės sekmadienis – Motinos diena. Graži ir jautri ši šventė, minima Lietuvoje nuo 1928-ųjų metų. Lietuviui motinos vardas visados buvo ir yra šventas. Tai atsispindi mūsų tautinėse tradicijose, taip pat ir liaudiškame pamaldume, bažnytinėse šventėse.

Štai kas dar svarbu: moteris lietuviškoje šeimoje buvo ne tik „trijų namų kerčių laikytoja”, bet ir pagrindinė tautinių tradicijų saugotoja bei perteikėja. Nuo lopšinės kūdikėliui iki laiminamo duonos kepalo... Kasdienybėje motinystė buvo pamaloninama švelniausiais žodžiais ir gražiausiais jausmais.

Bet štai naujųjų laikų skersvėjai sugriovė tradicinės šeimos instituciją. Tokios trijų kartų šeimos irimas prasidėjo dar prieškariu, jaunimui išvažiuojant dirbti ir gyventi į miestą. Ir prireikė tokios dienos kalendoriuje, kad primintų šventą pareigą motinai; bent jau jos kapą aplankyti... Liaudies dainos, užrašytos garsiųjų folkloro rinkėjų ir skelbėjų brolių Juškų prieš šimtmetį, žodžiais tai taip išsakoma:

Rožytes aš palenksiu

Rūtytes aš paminsiu

Tai eisiu, tai lankysiu

Savo seną momužę...

O apskritai ši išaušusi gegužės 3-ioji yra keleriopai reikšminga mūsų tautos atmintyje. Bažnytiniame kalendoriuje ji minima kaip šv. Kryžiaus atradimas. Mat imperatoriaus Konstantino Didžiojo motina Elena 326 metais nukeliavo į Jeruzalę ir Kristaus palaidojimo vietoje atrado jo kančios šventąjį Kryžių. Nuo IV a. kryžius tapo krikščionims tikėjimo simboliu. Šv. Elenos su auksu spindinčiu kryžiumi skulptūra puošia ir Vilniaus arkikatedros frontoną.

Reikšminga šv. Kryžiaus atradimo diena ir lietuviškųjų papročių kalendoriuje. Priežodžiai, skirti šiai dienai, nusako, kas gi vyksta gamtoje ir kurių darbų pats laikas stvertis. Pirmas priesakas toks: „Šventas Kryžius – žemės raktas“ – taigi kaime prasidėdavo žemės darbai. Jų patarimai tokie: „Kryžiun bulves sodink, bus didelės ir su vaikaičiais“, „Šv. Kryžiaus sulaukęs, kirpk avis nebtraukęs“, – mat jau pakanka šilumos, kad avelės ganiavoje neperšaltų, tad tegu atsikrato žieminių kailinių. Ogi gamtos požymis toks: „Per šv. Kryžių lakštingala prabyla“, – tad skubėkime pasidžiaugti pavasariu; gamtoje prasidėjo didžioji žalumos sklaida.

Mūsų valstybės istorinėje atmintyje gegužės 3-ioji primena svarbią protėvių istorinę pamoką: 1791–aisiais metais priimtą pirmąją Europoje konstituciją, kurią pasirašė valdovas Stanislovas Augustas. Tai buvo patriotizmo ir demokratijos testamentas ateinančioms kartoms, labai reikšmingas tiek lenkų, tiek ir lietuvių tautoms. Tik kaimyninių valstybių agresija, netrukus sudraskiusi Abiejų Tautų respubliką, neleido pilnai pasinaudoti šiuo dokumentu atsivėrusių valstybingumo raidos galimybių. Minėtina istoriniu požiūriu data, diskutuotina jos reikšmė, ypač aktualumas nūdienai... Gegužės 3 d. Konstitucija netrukus po jos paskelbimo buvo išversta į lietuvių kalbą, tokiu pavadinimu – „Prowa pastanawita treczio Dieno Moios“. Valstybės pagrindų reformą vainikavo tų pačių metų rudenį priimtas įstatymas – „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas“, tapęs esmine konstitucijos pataisa. Jame nedviprasmiškai nusakomas Lietuvos „provincijos“ atskirumas nuo Mažosios ir Didžiosios Lenkijos. Jai privalėjo būti atstovaujama taip, kad pusė iždo ir karo komisijų bei trečdalis policijos komisijos narių būtų iš Lietuvos. Be jokių abejonių, Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė traktuotos kaip dvi lygiavertės partnerės. Tad anuometinė Lietuvos visuomenė sugebėjo išsaugoti šalies istorinio atskirumo ir savarankiškumo tradiciją iki pat Abiejų Tautų Respublikos žlugimo.

Bet grįžkime į šiuos metus, į mūsų nuostabiai pradėjusią žaliuoti ir pienių geltoniu jau pasipuošusią gamtą. Ar jau girdėjote kukuojančią gegutę? Tautosakoje esama daug sakmių, legendų ir dainų apie raibąją paukštę, kurios vardu ir šis gražiausias pavasario mėnuo pavadintas. Gegutė tokia skirtinga nuo kitų paukščių. Gal iš čia ir tikėjimai, kad ji galinti daug ką išpranašauti. O kitados manyta, kad gegutės balsu pati likimo deivė Laima prabylanti. Kaimo merginos, pirmą kartą tais metais gegutę išgirdusios, skaičiuodavo, kiek gi joms likę metelių iki ištekant. O piemenėliai gegutės pasiklausdavo, ar dar ilgai jiems teks paskui kiaulės uodegą bėgioti. Ir visų metų sėkmę gegutė „išrokuoja“. Štai šiemet ji pirmą kartą užkukavo jau sulapojus medžiams, tad metai derliumi turėtų būti neblogi. Dar svarbu, kaip tas pirmasis „kukū“ žmogų užklumpa: ar nešant pilnus krepšius, pilnus kibirus, ar gerai nusiteikusį, kišenėje pinigėlius žvanginantį. O gal kūrybinių minčių galvoje netrūksta? Šiuolaikinis burtas toks – taigi gegutei savo banko sąskaitos numerį nors mintyse pasakyti....

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.