Kultūra

2020.05.02 17:39

Dmitrijus Gluščevskis. Sąmokslų teorijos: kovoti ar suprasti?

Dmitrijus Gluščevskis, semiotikas, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2020.05.02 17:39

Pastaruoju metu alternatyvių medicinos praktikų ir sąmokslo teorijų skleidėjų choras pasidarė kaip niekad gausus ir margas. Jame girdisi ir JAV visuomenės priešu numeris vienas tapęs Alexas Jonesas, ir mūsų vietinės reikšmės alternatyvaus žinojimo skleidėjai. Prieš kelias savaites jį papildė dar vienas egzotiškas solistas.

Pasirodo, Anatolijus Kašpirovskis, 9 ir 10 deš. sankirtoje buvęs populiariausias ir įtakingiausias Rytų bloko ekstrasensas, pradėjo siūlyti savo paslaugas gydant ir saugant nuo pasaulį sustabdžiusio koronaviruso. Tik šįkart – ne per televizorių ekranus, o „Youtube“ socialiniame tinkle.

Augantis šio kolektyvo giedamų melodijų populiarumas pradeda kelti vis didesnį nerimą. Pirmiausiai sąmokslo teorijos kvestionuoja autoritetą institucijų, kurių veikla grindžiama nusistovėjusiomis mokslinėmis praktikomis ir mokslinės bendruomenės pripažįstama kompetencija.

Negana to, jos gali kelti tiesioginį pavojų kitų žmonių sveikatai ir gerbūviui. Šį efektą galėjome stebėti neseniai visame pasaulyje įvykus tymų protrūkiams, kurie aiškiai koreliavo su vadinamųjų „antivakserių“ pasaulėžiūros sklaida.

Šių pavojų akivaizdoje sąmokslais pasaulį aiškinti mėginantys žmonės viešumoje vertinami dažniausiai žeminančiais ir menkinančiais epitetais. Priešinami sveiko proto žmonėms, jie vaizduojami kaip išsigandę greitų ir paprastų atsakymų ieškotojai. Jie stokoja valios, kritinio mąstymo ir išsilavinimo. Jie neva paprasčiausiai nesugeba savarankiškai atskirti patikimų šaltinių nuo nepatikimų ir gali susivokti nebent perskaitę tinkamus patarimus.

Tokia reakcija yra puikiai suprantama. Bet ar tikrai kažką sprendžianti? Leiskite išskleisti šią abejonę vieno nukrypimo pagalba.

Austrų filosofo Ludwigo Wittgensteino knygoje „Filosofiniai tyrinėjimai“ šalia kitų klausimų iškeliama viena sunkiai išsprendžiama problema. Supaprastinant, ją galima perteikti keliais sakiniais. Tarkime, mes išmokstame tam tikras savybes turinčius objektus vadinti žodžiu „stalas“. Įsivaizduokime, kad, užsukę į kavinę, mes pamatome stalą, kurio dar niekada prieš tai nesame matę. Kokiu pagrindu mes galime būti tikri, kad šiam objektui įvardinti taip pat turime vartoti žodį „stalas“?

Intuityvus atsakymas aiškus: mes atpažįstame anksčiau išmoktus požymius ir naudojimo paskirtį, tad natūraliai taikome tą patį žodį. Bet L. Wittgensteino skeptikas nepalenkiamas. Jei su šiuo konkrečiu kavinės objektu niekada nesame susidūrę, lygiai taip pat įmanoma, kad būtent jis turi būti vadinamas kitokiu, mums nežinomu, žodžiu.

Šio paradokso pinklės yra stebėtinai klampios. Pasirodo, kad ir kokiomis taisyklėmis mes būtume išmokę vadovautis, kiekvienas naujas atvejis nesuteikia jokio pagrindo taikyti būtent jas. Tai leidžia padaryti ir kitą, dar radikalesnę išvadą. Jei tam tikrų sąvokų vartojimas dabartyje kelia problemų, lygiai toks pat problemiškas yra ir jų vartojimas praeityje. Vadinasi, jei mėginsime pagrįsti sąvokų vartojimą savo pačių žiniomis arba stebimais faktais, niekada negalėsime būti tikri, kad neklystame.

Anot L. Wittgensteino, šio skeptiško paradokso neįmanoma išspręsti vadovaujantis jo paties logika. Jis pasiūlo kitą – skeptišką – sprendimą. Su skeptiku tenka sutikti. Rasti teiginio teisingumo sąlygas yra neįmanoma. Tačiau tai ir nėra būtina. Ieškodami naujų atsparos taškų, turėtume atsižvelgti į tai, kas daro tam tikras kalbines praktikas ne teisingomis, bet prasmingomis.

Filosofas sako, kad prasmė skleidžiasi ne kaip santykis tarp kalbos ir tikrovės, bet kaip santykis tarp individo ir bendruomenės, kuriai jis priklauso. Nėra taip, kad mes vartotume žodį „stalas“, nes išmokome, kokiais atvejais jį reikėtų taikyti. Veikiau, galioja atvirkštinė logika: jei staiga nustotume vadinti stalą stalu, atsidurtume už ribų bendruomenės, kurioje toks vartojimas yra priimtinas.

Sąmokslo teorijų šalininkų elgesys yra itin panašus į L. Wittgensteino skeptiko poziciją. Jie nesiginčija dėl to, kokius reiškinius aptinkame kasdienybėje. Išsiskiria reiškinių interpretacijos, t.y. taisyklės, kuriomis remiamasi aiškinant tikrovę. Galėtų pasirodyti, kad vienos taisyklės yra objektyviai geresnės už kitas. Tačiau, žvelgiant iš skeptiko pozicijų, tai tėra iliuzija. Nesant pasitikėjimo tam tikromis nusistovėjusiomis taisyklėmis, visos alternatyvios interpretacijos tampa joms lygiavertės. Šia prasme bet koks apeliavimas į mokslo pripažįstamus faktus yra bergždžias tol, kol pašnekovas nesijaučia dalimi bendruomenės, prasmingai taikančios šias sąvokas.

L. Wittgensteinas yra optimistas. Jis tarsi tikisi, kad kolektyvinėms kalbinėms praktikoms yra būdinga savotiška statistinė savireguliacija. Paprastai tariant, jam, ko gero, atrodytų, kad bendruomenė, kurioje 2+2=5 teoriškai yra įmanoma, bet praktiškai mažai tikėtina.

Skaitmeninėms komunikacijos priemonėms radikaliai sumažinus socialinius atstumus, ši nuostata tampa problemiška. Dabar kiekvienas, net ir keisčiausių įsitikinimų žmogus gali lengvai rasti bendruomenę, kurioje tokios pažiūros būtų pripažįstamos. L. Wittgensteino sistemoje atskyrimas nuo bendruomenės turėtų veikti kaip socialinis mokymo ir drausmės įrankis. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje jis tik prisideda prie tolimesnės visuomenės poliarizacijos.

Darydami prielaidą, kad sąmokslo teorijos imponuoja tik neišprususiems, pasimetusiems ir tingiems, daugiau pasakome apie save, nei apie juos. Tarp sąmokslininkų yra ir nemažai puikiai išsilavinusių žmonių. Tuo tarpu ir tarp „kritiškai mąstančių“ ne kiekvienas sugebės paaiškinti termodinamikos dėsnius. Susiaurindami problemą iki priešpriešos tarp paprastų ir sudėtingų atsakymų, įsiveliame į pirmiausiai ideologinį žaidimą, kuriame priešingą poziciją lengva išjuokti ir uždrausti, bet ne paneigti.

Šiuo požiūriu metodas, kurį L. Wittgensteinas pasiūlė spręsdamas savo paties paradoksą, skamba išties aktualiai. Galbūt, užuot ieškoję konspiracininkų mąstymo klaidų (jos visada yra tik reliatyvios), turėtume pasižiūrėti, kokią funkciją sąmokslo teorijos atlieka įprasminant pasaulį. Tik perkėlę akcentą nuo pasaulio pažinimo ant jo įprasminimo, pamatysime, kad sąmokslo teorijos yra ne išsilavinimo, bet egzistencinės krizės simptomai. Ir kol tradiciniai mokslai nesugebės atliepti tokio įprasminimo paklausos, ir toliau gyvensime pasaulyje, kur kašpirovskių įkrautas vanduo visada bus ranka pasiekiama ir veiksminga panacėja.

Semiotiko Dmitrijaus Gluščevskio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.