Kultūra

2020.04.30 12:02

MO muziejaus ir LRT projektas „20 Lietuvos meno istorijų“: Stanikai tikrina visuomenės tabu ir moralės ribas

aštuonioliktoji istorija
LRT.lt2020.04.30 12:02

Videopasakojimų cikle „#menasnaMO: 20 Lietuvos meno istorijų“ MO muziejus pristato dar du kolekcijos autorius – Svajonę ir Paulių Stanikus. Pasak pačių autorių, „kultūrai reikia sukrėtimo, reikia mirties.“

Menininkų pora Svajonė (g. 1961) ir Paulius (g. 1962) Stanikai, dar žinomi kaip SetP Stanikas, gyvena tarp Paryžiaus ir Vilniaus.

Kartu jie dirba dar nuo studijų metų. Jų kūryba kontraversiška ir skandalinga, bet tuo pačiu – pabrėžtinai estetiška. Savo darbais menininkai bando visuomenės tabu ir moralės ribas. Jie nevengia vaizduoti agresijos, nukreiptos į kitus ir save, mirties, nevaržomo seksualumo. Pasak pačių autorių, „kultūrai reikia sukrėtimo, reikia mirties.“ (A. J. Butkutė, „Pokalbis su menininkais Svajone ir Pauliumi Stanikais“, artnews.lt, 2010 m. gruodžio 20 d.)

Aktyviai kurti Stanikai pradėjo Sąjūdžio metais, artėjant Rytų bloko griūčiai. „Gyvenome ir kalėjime, ir laisvėje, o tai turbūt nepaprasta patirtis,“ – sako patys menininkai. (L. Lapinskienė, F. J. David, LRT.lt, 2020.04.13) Siekdami gilesnio netolimos praeities pažinimo, Stanikai naudoja dokumentinę medžiagą ir asmeninius išgyvenimus.

Instaliacijas neretai įkvepia ir atsitiktiniai faktai ar bulvariniai nutikimai. Dažnai šios istorijos būna iš antrojo pasaulinio ar šaltojo karo laikų. Pavyzdžiui, diktatorių Benito Mussolini, Adolfo Hitlerio ir Nicolae Ceauscescu bei jų antrųjų pusių mirties aplinkybės.

Visa tai menininkai savaip perkonstruoja. Tokiu būdu sukurti kūriniai pateikia daugiau klausimų nei atsakymų, skatina žiūrovų diskusijas. Panašus santykis su istorija po Berlyno sienos griuvimo būdingas daugelio Rytų Europos menininkų kūrybai.

Stanikų karta išaugo sovietmečiu ir staiga pateko į atvirą ir agresyvų šiuolaikinį pasaulį. Tad nenuostabu, kad menininkai kūryboje maišo „aukštąją“ (klasikinę) ir „žemąją“ (buitinę) kultūras. Tokiu būdu jie apsvarsto santykį su tradicija ir istorija.

MO kolekcija. Svajonė ir Paulius Stanikai, „Inferno“:

MO kolekcija. Svajonė ir Paulius Stanikai, „Dvi moterys/Two Women“:

MO kolekcija. Svajonė ir Paulius Stanikai, „Nėščioji našlė“:

„Aukštosios“ kultūros priemonės totalitarinėse valstybėse dažnai naudojamos propagandiniam menui kurti. Tai realistiškas akademinis piešinys, didinga muzika, klasikinės kompozicijos. Visa tai matome ir Stanikų kūriniuose. Tačiau šalia – kasdieniai daiktai ir paprastos medžiagos: baldai, elektronika, plastiko gabalai. Šie objektai kūriniuose netenka savo buitinės paskirties ir kuria pertekliaus efektą.

Menininkai taip pat naudoja su buitine fotografija ir pigumu siejamą ryškią blykstę. Ji puikiai tinka ir kontrastingam, dramatiškam apšvietimui sukurti. Stipria vieno šaltinio šviesa nutviekstos figūros primena italų baroko tapytojo Caravagio kūrybą. Tai dar viena sąsaja su praeitimi ir tradicija – šįkart su meno istorija.

Pradėję nuo keramikos darbų, dabar Stanikai kuria piešinius, fotografiją, instaliacijas, videoperformansus. Kurdami fiktyvias scenas menininkai kruopščiai režisuoja vaizdą. Siekiant tikroviškumo, dalis vyksmo kuriama eksperimento būdu, gaudant sėkmingus atsitiktinumus. „Mes kuriam impulsyviai, naudojame daug asociacijų. [Tačiau] joks geras kūrinys negali apsieiti be konstravimo.“ (A. J. Butkutė, „Pokalbis su menininkais Svajone ir Pauliumi Stanikais“, artnews.lt, 2010 m. gruodžio 20 d.)

Stanikai neretai patys tampa savo darbų herojais. Menininkai kūriniuose nebijo apsinuoginti ir įkūnyti nepatrauklius personažus ar net negyvėlius. Visos vaizduojamos scenos turi šiurpo ir žavesio mišinį. Net mirtis Stanikų kūriniuose gali būti graži ir estetiška. Gėrio ir blogio kova – tai šių menininkų kūrybos pagrindas.

Žiūrėkite videopasakojimą:

MO muziejaus ir LRT projektas „20 Lietuvos meno istorijų“: „SetP Staniko“ kūryba – kontroversiška ir skandalinga