Kultūra

2020.04.28 18:39

Naiviojo meno legendai Monikai Bičiūnienei – 110: ji buvo atskiras ir labai savitas pasaulis

Rokiškio krašto garbės pilietė, tapytoja Monika Bičiūnienė (1910–2009) išgarsėjo visame pasaulyje, nors tapyti pradėjo brandžiame amžiuje. Ji vadinama lietuviškuoju Pirosmaniu. M. Bičiūnienės – vienos garsiausių tapytojų primityvisčių Lietuvoje – vardas įrašytas į „Pasaulio naiviojo meno enciklopediją“, kuri buvo išleista Londone 1984 metais.

2020-uosius Seimas paskelbė Tautodailės metais. Jie sutampa su reikšmingu iškilios tapytojos, primityviosios dailės atstovės M. Bičiūnienės 110-osiomis gimimo metinėmis.

M. Bičiūnienė gimė 1910 metų balandžio 28 dieną Rokiškio rajone. Tapyti pradėjo vėlai, šeštame gyvenimo dešimtmetyje. „Tapyti ir dalyvauti parodose paskatino sūnus, dailininkas Rimas Zigmas Bičiūnas“, – teigia tautodailininkė, meno kūrėja Eugenija Martinaitytė.

Nuo 1966-jų M. Bičiūnienė pradėjo aktyviai dalyvauti liaudies meno parodose Lietuvoje, jos kūryba pabuvojo įvairiose pasaulio šalyse: Anglijoje, Prancūzijoje, Bulgarijoje, Suomijoje, Belgijoje, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje, JAV, Indijoje.

Jos darbų turi įsigiję daugelis garsių pasaulio muziejų, tarp jų ir Niujorko Guggenheimo. Didžiausias kūrybinis palikimas – 80 garsios tapytojos paveikslų – saugomas Rokiškio muziejaus rinkiniuose.

Menotyrininkė Nijolė Tumėnienė apie M. Bičiūnienę rašė: „Laimingą poetinį pasaulį dailininkė tapė iš atminties ir įsivaizdavo, kad žemės rojus – amžinas, pastovus, nesibaigiantis. Tik žmogaus gyvenimas – trapus ir brangi kiekviena akimirka, kurią ji siekė įamžinti: kaimo šventes, gryčias, gamtą, žydinčius medžius ir lietuviško darželio gėles, namų gyvulėlius ir paukščius, o taip pat – jai gerai pažįstamus artimus žmones.“

M. Bičiūnienė, savo kūryba, padarė didelę įtaką Lietuvių liaudies meno primityviosios tapybos raidoje. Įprasmindama jos atminimą, Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų bendrija nuo 2010 metų rengia konkursinę primityviosios tapybos parodą M. Bičiūnienės premijai laimėti. Šiemet penktoji konkursinė paroda bus eksponuojama gruodį Vilniuje, Lietuvos nacionalinio muziejaus patalpose.

Pokalbis su liaudies menininke Monika Bičiūniene ir jos sūnumi tapytoju Rimu Bičiūnu:


Šis pokalbis įvyko vieną 2000-ųjų popietę dailininkų Monikos Bičiūnienės ir Rimo Bičiūno dirbtuvėje. Vasaros pradžios saulei lėtai slenkant dangumi laikas tarsi sustojo, suteikdamas galimybę grįžti į praeitį ir prisiminti motinos ir sūnaus nutapytų paveikslų istorijas.

Tais metais viena ryškiausių ir įdomiausių Lietuvos liaudies menininkių, naiviosios dailės atstovė Monika Bičiūniene minėjo garbingą 90 metų jubiliejų. Didelė menininkės kūrybos paroda vyko Vilniaus rotušėje ir Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose Kaune. Jubiliatė tryško energija ir žadėjo nutapyti dar ne vieną paveikslą ir surengti dar ne vieną parodą.

M. Bičiūnienė į meno pasaulį atėjo tik perkopusi per 50-metį, paskatinta sūnaus – žinomo tapytojo Rimo Bičiūno. Nuo 1962 metų menininkės darbai eksponuojami Lietuvoje ir pasaulyje, šimtai paveikslų pasklido po įvairius muziejus ir privačias kolekcijas.

Daugiau kaip 30 metų Monika Bičiūnienė gyvena Vilniuje, tačiau jos tapybos darbuose ir pastelėse – kaimo trobelės, senas šulinys ir ariantis dirvą vyras. Menotyrininkų priskiriama naiviems primityvistams, „sekmadienio tapytojams“, dailininkė tęsia unikalią, deja, šiandien Lietuvoje visiškai nevertinamą ir ignoruojamą liaudies meno tradiciją.

Apie tai, kaip M. Bičiūnienė atrado savo pasakišką meno pasaulį, apie „pilkuosius peliukus“ – nematomus mūsų liaudies kultūros kūrėjus, saulėtą popietę gyvenimo džiaugsmu spinduliuojančiais paveikslais apstatytoje dirbtuvėje ir kalbėjomės su M. Bičiūniene ir R. Bičiūnu.

Dokumentinis filmas „Monika Bičiūnienė: tapyba man – visas gyvenimas“

– Sugrįžkime į pačią pradžią. Kaip jūs atėjote į meną? Kaip jūs prie jo priartėjote? Nes žinau, kad ne nuo jaunų dienų piešiate, ne nuo jaunų dienų pradėjote gražų kūrybinį kelią? Kas paskatino?

M. Bičiūnienė: – Paskatino sūnus, kai pradėjo mokytis Vilniuje. Jis atvažiuodavo atostogų, piešdavo, ir aš kartais pasižiūrėdavau iš už nugaros, kaip jis dirba. Ir vieną kartą pabandžiau, kai jo nebuvo. Pakavojau, jis nepažino… Paskui vėl pabandžiau, tada pripažino, kad galiu dirbti. Jis atvažiuodamas vis paruošdavo medžiagos, dažų, ir taip po truputį pradėjau.

– Vadinasi sūnus įkvėpė? O jaunystėje nesinorėjo kažkaip save išreikšti?

M. Bičiūnienė: – Jaunystėje visai kitos mintys, kiti darbai buvo, net negalvojau apie tai. Mano amžiuje – ką gi: verpė, mezgė, audė, gyvuliai, ūkis. Visus darbus reikėjo dirbti, viską moku.

– O kaip savo pradžią atsimena sūnus – tapytojas R. Bičiūnas?

R. Bičiūnas: – Man atrodo, kad čia viskas nuo atsitiktinumo prasidėjo. Atvažiavo Dailės instituto studentai į Pandėlį su paroda. Ir ten buvo Leonardas Tuleikis, Vytautas Ciplijauskas, kuris vėliau man dėstė Čiurlionio menų gimnazijoje, ir aš toks berniukas, šiek tiek piešiantis, prie jų prilipau. Vėliau įstojau mokytis su jų rekomendacijomis į Menų gimnaziją, pradėjau tapyti, piešti, buvau susižavėjęs Pieterio Bruegelio kūryba. Tai nuostabus dailininkas. Mama pamatė, kad nupiešti žmogiukai tarp namų ir tarp medžių, ir klausia – ar taip galima piešti? Atsakiau, kad šitaip ir reikia. Aš tada buvau pavergtas Pieterio Bruegelio žavesio, jis ir iki šiol mane jaudina. Tada mama ir pradėjo piešti.

– Tačiau jūs visgi tapote savotišku postūmiu mamai? Kaip ji sakė, – ir dažus paruošdavote, ir drobę užtempdavote.

R. Bičiūnas: – Matote, jeigu aš nebūčiau buvęs dailininku, tai mama, ko gero, niekada nebūtų pradėjusi piešti. Apskritai kiekvienas įdomesnis Lietuvoje liaudies menininkas turėjo kažkokį savo globėją. Patys gabiausi žmonės buvo kažkieno remiami. Tiktai nepasakyčiau, kad valstybės.

– Sakykite, ar tai yra tik atsitiktinumų sutapimas, ar egzistuoja kažkokie dėsniai? Jūs sakėte, kad mama atsitiktinai pradėjo tapyti, ir jūs lyg atsitiktinai į dailę patekote. Tačiau yra daugybė žmonių, kurie taip ir nerealizuoja savęs. Ar tų atsitiktinumų nėra, ar žmogus neturi kažkokių įgimtų dalykų?

R. Bičiūnas: – Be Dievo dovanos, be sparnelių šitoje srityje nieko nepadarysi. Nei gudrumu, nei jėga. Klasikinis pavyzdys – amerikiečių dailininkė močiutė Mozė, kaip ją vadina, pradėjo 70 metų tapyti. Ją pastebėjo vienas menotyrininkas, atnešė dažus. Ir ką – Amerikos mastu ji tapo didžiausia žvaigždė, Kalėdų proga ją sveikindavo prezidentai. Visur yra močiutės Mozės leidiniai, knygos.

Mes visiškai nemokame, nesugebame propaguoti savo liaudies kūrybos. 90 metų mamai sukako, ir Lietuvoje nėra tokios knygos. Jeigu ji būtų gyvenusi Lenkijoje, Amerikoje ar kokioje Suomijoje, tai garantuoju, kad kiekviename knygyne būtų po tris leidinius ir mes galėtume sakyti – va, mes turime tokius autorius, tokias tradicijas, mes galime tuo didžiuotis. Juk tiesiog suvalgė šitokius unikalius atvejus.

– Dar apie tuos sparnelius, Dievo duotus. Gerbiama M. Bičiūniene, žinau, kad jūs ir dabar piešiate, intensyviai kuriate, sakėte, kad dirbtuvėje šiek tiek šalta buvo žiemą, tai dirbote kambaryje. Kaip gimsta tie siužetai – tokie spalvingi, gražūs?

M. Bičiūnienė: – Aš tapau viską iš anksčiau, iš prisiminimų, kaip kaime dirbo.

– Jau daugiau kaip 30 metų gyvenate Vilniuje. Ar Vilniaus vaizdai jums nieko nesako?

M. Bičiūnienė: – Kaip kokia vieta, bet aš daugiau kaimų tapau. Gimiau kaime, augau, savo jaunystę praleidau, patyriau ir gera, ir bloga – viską. Ir karus visus praleidau. Mano ir kalendorius iš kaimo. (Juokiasi.)

– O ar dabar dažnai nuvykstate į gimtąsias vietas?

M. Bičiūnienė: – Nuveža. Mano ir tėvai, broliai pakavoti Rokiškio rajone. Mano gimtinė – Panemunė, bet Pandėlyje gyvenau.

– Kaip atsitinka, kad moteris dirba ūkiškus darbus, kurių yra daugybė ir jie nepabaigiami, o staiga ateina tokia diena, kai ranka paima teptuką ir ima savo gyvenimą piešti? Ar kaimynai kartais nesakė, kad mūsų kaimynei jau kažkas ne visai gerai?

M. Bičiūnienė: – Kai aš pradėjau tapyti, tai užsikabindavau duris, užsidangstydavau langus, kad niekas nesakytų, jog išprotėjus Bičiūnienė, kų čia ji dirba? Mani niekas nežinojo.

Kai atvažiavo jo mokytoja mani aplankyti, aš išsigundau. Misliju: mokytoja važiuoja, tai bloga gal jis padarė kai ką. Išgyvenau. Paskui galų gale sūnus atvažiavo ir sako: mama, mano visi mokytojai nori atvažiuoti tavęs aplankyti. Mislinu – kas čia dabar yra… Laukiam, laukiam ir apie 10-tų valandų atvažiuoja pilnas sunkvežimis. Mes tik po karo tada neturtingai gyvenom, kaip mes čia juos sutalpinsim, kaip aš pamaitinsiu, galvoju. Aš miesto žmogaus bijojau. Tada mokytojai sako: išvirk kaimiškų kopūstų, bulvių. Ale taip ir padariau. O jie buvo tokie patenkinti, kad net dvi dienas buvo. Tokių senienų pririnkom, kas mums nebereikalinga, nes jų muziejus kažkoks buvo. Išsivežė ir ratelį, kuparų, bet sakė, kad mes ir Rimą išsivežam kartu.

Po kiek laiko, kai jau aš pradėjau dirbti, tai sūnus man nieko nesakydamas, bet vis po bent kiek, po bent kiek išsiveža tų mano darbelių. Jis man vėl duoda medžiagos, vėl aš dirbinėju. Paskui kažin kuriais metais mane pakviečia Vilniun. Aš nuvažiuoju paprastai apsirengus, jis nuveda į jų mokyklą, mane pasodina tokioje didelėje salėje. Matau, kad tas kuparas, ratelis toliau stovi ir eilutė mokytojų. Atbėga sūnus ir man kiša į kišenę pinigus. Aš klausiu, iš kur tie pinigai? O jis sako: Respublikinėje bibliotekoje, mamyt, tavo paroda buvo. Ir išpirko. O vienas sako: aš norėjau „Antiną“ nupirkti, bet Vanagas pagavo. O Vanagas tai buvo jų mokytojas. Misliju, ar jie čia išjuokia mane? Taip nuo to ir prasidėjo.

Paskui sūnus vis tankiau atvažiuodavo, mano kambariukyje tokių mažučių darbelių dvi eilės susikaupė. Ir man nieko nesako, tik užrašo, popieriuką uždeda ir – bravo, bravo! Kas tas bravo, aš nelabai tesupratau… Ir pakabino tokių afišų – „Bičiūnų muziejus, kiekvieną dieną lankomas su gražia šypsena ir be pinigų“. Tai Jėzus Marija, aš ir numiriau tiesiog! Vakare į mano gryčiūtę priėjo pilna pandėliečių. Sako: tu nebijok, tavo ranką veda menininko nuojauta. Aš prisimenu tuos žodžius.

Taip ir pradėjau dirbti. O sūnus vis atvažiuodavo, man kontroliuodavo, atveždavo tai rėmų, tai drobes, tai grunto. Juk aš iš pradžių nieko neturėjau. Iš samanų išvirdavau ir nutepdavau. Tai mano kūryba buvo. (Juokiasi.) Ir dabar aš noriu pasikavoti, sakau: leisk man koridoriuje tapyti, kad niekas manęs nematytų, kaip aš dirbu. Čia aš labiau susikaupsiu. O jis vis tiek praeina pro šalį ir stebi, žiūri. Tačiau aš vis tiek dirbant varžausi. Nesvarbu, ar savas, ar svetimas.

– O kai jau padarote darbą, ar tada drąsu, ar malonu?

M. Bičiūnienė: – Tada sako, kad gerai, bet vis tiek aš misliju, žiūriu, žiūriu, ką aš čia padariau blogai. Jis gi nepasako.

– Vadinasi, praktiškai visą kūrybinį kelią globojate mamą? Ar greitai atėjo pripažinimas? Ar tie, kurie privalo globoti tautodailininkus iš karto suprato, kad tai yra unikali kūrėja, kurią reikėtų skatinti, rengti parodas?

R. Bičiūnas: – Man atrodo, kad anais laikais buvo kažkokia likusi tradicija, dar iš P. Galaunės laikų. Turbūt didžiausias mamos pripažinimas yra tai, kad paskutiniais savo gyvenimo metais P. Galaunė prieš save laikė pasikabinęs jos paveikslą. Ir sakė, kad iš visų gyvenimo džiaugsmų tik šitas beliko.

Buvo toks laikas, kada Čiurlionio menų gimnazijos dėstytojai kūrė muziejų iš senų etnografinių daiktų. Ir toks entuziazmas buvo, kad mes dar turime tikrus kūrėjus, liaudies meistrus, kuriuos reikia globoti! Buvo noras palaikyti, surasti, kūrėsi Tautodailininkų sąjunga. Galvoju, kad ir dabar yra entuziastų. Mamos parodos vyko P. Galaunės namuose, taip pat Rokiškio krašto muziejuje. Pandėlys turi mielą mokyklos direktorių, kuris visą laiką prašo parodų. Bet irgi viskas vyksta entuziastų dėka. Dauguma mūsų valdžios vyrų šito visiškai nesupranta. Reikėtų bent vieno tokio entuziasto Kultūros ministerijoje, kuris suvoktų, kad retkarčiais, bent jau kas 5 metus mūsų perliukai būtų parodomi sostinėje. Mes neturime naivaus meno galerijos. Tai yra nusikaltimas. Bratislavoje kas keli metai vyksta pasaulinės parodos, leidžiami unikaliausi leidiniai, enciklopedijos. Mes turime tokius klodus ir nemokame jų reklamuoti.

Lietuvos kronika 1995 - 08 (1712) Tautodailininkė Monika Bičiūnienė

– Reikia paminėti, kad jūsų mamos parodos yra buvusios ir už Lietuvos ribų. Galbūt ten susilaukė didesnio įvertinimo negu pas mus?

R. Bičiūnas: – Neperdėdamas kaip sūnus sakau – paties aukščiausio. Mano mama yra tokios plačios sielos, kad jos darbai yra padovanoti, išblaškyti ir už Lietuvos ribų. Bet aš galvoju, kad gerai, jei pas žmogų kur nors kabo jos paveikslas, ir jeigu jis jį myli, tai kartu yra ir autorės reklama, ir pats žmogus džiaugiasi. O muziejų lentynose kas 10, gal kas 20 metų paveikslas pajudinamas tiktai dulkėms nuvalyti.

– Norėčiau paklausti gerb. Monikos Bičiūnienės. Spalvos, labai ryškūs vaizdai – visa tai turbūt kiekvieną žiūrovą įkvepia skaidriam nusiteikimui. Jau vien čia, dirbtuvėje, visi paveikslai, kuriuos mes matome, yra labai šviesūs. Ar ir gyvenime jūs esate tokia optimistė? Man atrodo, kad jūs tapydama, kurdama tokius paveikslus labai džiaugiatės gyvenimu? Ar aš atspėjau?

M. Bičiūnienė: – Atspėjote. Pavyzdžiui, jei aš važiuoju kur nors, tai žiūriu, man viskas įdomu: kokios bakūžės stovi, ar senos, ar naujos. Ar kokie medžiai, ar akmenas… Man viskas įdomu. Dabar nieko aš nebematau. Aš iš anksčiau buvau pradėjusi piešti miestą. Tai man vienas rašytojas sako: Bičiūniene, nebėk iš kaimo. Jau nebėra kas tapo kaimą. Jaunimas juk nieko nežino, kas kadu buvo. Tai aš sugrįžau ir tapau daugiausia iš praeities.

– Kada jūs dažniausiai pradedate dirbti?

M. Bičiūnienė: – Kada gera nuotaika. Kai sveikata leidžia. Dabar man irgi taip norisi dirbti… Pastelė man atsibodo, aš labai daug jau pridariau. Noriu vėl aliejaus. Ir toks geras įkvėpimas, prisiminimai tokie ryškūs yra! Dar nepadariau to, ką reikėjo padaryti.

– Ką mieliausiai tapote? Paveiksluose yra kaimas, kurį jūs prisimenate. O kaip žmonės?

M. Bičiūnienė: – Važiuoju ar einu, vis matau, kaip žmonės dirba. Man patinka. Štai – bobutė viščiukus lesina, tai aš tokią ir pavaizduoju.

– O jūsų šeimos narių portretai? Esate nutapiusi sūnaus portretą. Ar nekyla noras visus susisodinti ir nupiešti vieną dieną?

M. Bičiūnienė: – Yra nupieštų. Namuose yra paveikslas: čia miškas, čia upė ar ežeras, žentas meškerioja, ožkytė artyn prieina, tai aš ją maitinu. Ir Monika paukščiuką ištiesusi rankoje rodo… Oi, daug turiu pritapius. Sūnau, jeigu aš meluoju, tai tu kritikuok.

– Tai kaip iš tikrųjų yra?

R. Bičiūnas: – Gal teisybę sako. Labai daug paveikslų yra sukūrusi. Pirmieji darbai buvo tapyti ant labai kuklios drobelės, kartoniukų. Ir labai nemažai jau sunykę. Grįžtu prie to, kad liaudies menininkui iš tikrųjų reikalingas jaučiantis meną, mylintis žmogus, kuris galėtų kokiam nors kaime gyvenančiam talentui atvežti normalias medžiagas. Juk Jadvygos Nalivaikienės tapyba yra sukurta ant anų laikų „ceratos“, kuria seniau stalus dengdavo. Tai jų net restauruoti, negalima. O yra puikūs darbai. Pavyzdžiui, Klaipėdoje gyveno Kuzmina, kurios pavardė ir darbas pasaulinėje naivaus meno enciklopedijoje yra. Ji už tą darbą gavo šiek tiek rublių, tai ji tokia laiminga buvo, kad net graudu girdėti. Ji sakė: šią žiemą nešalsiu, galėsiu malkų nusipirkti.

Kai pagalvoji, kiek kartais yra skiriama trumpalaikiams fejerverkams pinigų… O šitiems žmogeliams, kurių vienetai, kelios dešimtys yra likę, tai nors mažyte pensija ar medžiagomis paremti – ne visada.

– Ar daug pastabų mamai pasakote? Kaip ji sakė, noriu viena tapyti, bet vis sūnus praeina ir kažką pasako, bet vis ne iki galo…

R. Bičiūnas: – Nelabai tiek mamą, tiek tuos pačius įdomiausius liaudies menininkus pamokysi. Gali pasakyti tik kokią kolegišką, draugišką pastabėlę. Tapymas vyksta labai keistai kartais. Pavyzdžiui, mama pradeda tapyti paveikslą taip: dangų nutapo, žemę. O staiga – nuo horizonto puikiausi namai, viskas padaryta, atrodo, kad dar žingsnelis ir bus baigtas paveikslas. Tačiau ateini po valandos – priekyje medžiai, tų namų nėra, sunaikinti, užtapyti, figūros atsirado. Čia visiškai nepakreipsi. Ir aš jau daug metų dirbdamas su liaudies mėgėjais, galvoju, kad vis dėlto talentas yra, ir jam gali tiktai padėti atsiskleisti.

– Ar jūsų akimis labai pasikeitė kaimas?

M. Bičiūnienė: – Tai kad nebėra jau visai, sulyginta viskas. O būdavo tokie gražūs darželiai aptverti, tvorelės, medžiai, nasturtos, čebatėliai, rūtos – iš senovės šitos gėlės būdavo. Man tai labai patinka kaimas: būdavo tos trobos senos, stogai apsamanoję. O dabar – nieko, lygu visur kur. Tokių vietų nebėra, kad taip labai viliotų.

– Jūs minėjote, kad nesitveriate kailyje, kaip norite ateiti čia į dirbtuvę, laukiate, kada sūnus duos ženklą, ir pradėsite dirbti. Ką jūs piešite?

M. Bičiūnienė: – Dar noriu artimuosius savo, savo tėviškę, dar daug vietų neįamžinau. Gegužinės – kaip senovėje būdavo, dabar jų nėra, o aš jas prisimenu. Ir lempos visokios būdavo pakabintos, muzikantai vidury pasodinti aukštai, labai įdomu būdavo. O dar tokių nepadariau…

O vestuvės… Daug jau esu padariusi vestuvių visokių: kaip įvažiuoja, kaip sutinka, kaip šoka. Kad labai jau išsėmė viską – kur tik geresnis darbas, tai ir nuperka. O kad Vilnius parodytų mano darbus! Kur jie yra? Aš niekad nematau. (Retrospektyvinė Monikos Bičiūnienės kūrybos paroda buvo surengta Lietuvos Nacionaliniame muziejuje 2006 metais, – red.). Kaune yra nemažai mano darbų, tai neseniai mus abudu nukvietė pas Galaunius (Į Galaunių namus Kaune) į parodą. Net nebeatpažįstu, kokie gražūs darbai tenai. Arba Rokiškis parodė visus darbus per kelis kartus. O Vilniuje mes nežinome, kur jie sukišti yra. Ir labai gerų darbų, gerų žmonių portretų yra. Man tiesiog gaila. Pačius geruosius darbus ir neparodžiau…

– Tikėkimės, kad dar atsiras ne viena proga juos parodyti… O pokalbio pabaigoje norėčiau klausti gerbiamo Rimo. Ką jūs labiausiai vertinate mamos tapyboje ir, kaip jūs manote, kur slypi jūsų mamos talento, Dievo dovanos paslaptis?

R. Bičiūnas: – Mama yra atskiras pasaulis ir labai savitas. Juo labiau, kad ji labai įdomi koloristė, labai savitai komponuojanti. Tokių tapytojų mes turime keletą. Ir, man atrodo, kad surinkus šių menininkų darbus ir išleidus gražų leidinį, tai būtų nuostabus dalykas. Bet reikia užsiimti. Jau yra surinkta medžiaga, beldėmės į vienas kitas duris, bet, deja, deja, ne tas rūpi šiuo metu mūsų valdžiai, kuri kol kas propaguoja ne lietuvišką meną. Patys mes irgi savotiškai kalti – vežame reprodukcijas iš viso pasaulio, visose kavinėse, viešbučiuose – kitų šalių dailininkai. Jie yra puikūs, bet kodėl mūsų, pavyzdžiui, kokio Vlado Eidukevičiaus, Antano Samuolio, M. K. Čiurlionio reprodukcijos nekabo? Dėl to verta susimąstyti visiems.

Pokalbis transliuotas LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“: