Mano karantinas yra neįsivaizduojamas be Antano Sutkaus fotografijų. Būtent todėl labai apsidžiaugiau, kai praėjusią savaitę sulaukiau siuntos iš Vokietijos – „Steidl“ leidyklos išleisto šio fotografo albumo „Pro memoria“.
Šis albumas, kuriame įamžinti Holokaustą Lietuvoje išgyvenę žmonės, pirmi jų nesankcionuoti devintojo dešimtmečio susibūrimai paminėti žudynių aukoms, yra jau antras „Steidl“ išleistas šio fotografo rinkinys, o netrukus turėtų pasirodyti ir trečiasis, skirtas Lietuvos vaikams.
Neperdėsiu sakydamas, kad A. Sutkaus fotografijos veikia mane kaip savotiška terapija – kuo mažiau laiko dėl karantino galiu praleisti už savo buto ribų, tuo dažniau keliauju į A. Sutkaus užfiksuotą planetą vardu Lietuva.
Portretas kaip sielos atvaizdas
„Planeta Lietuva“ – būtent taip vadinosi pirmasis „Steidl“ išleistas A. Sutkaus albumas. Šiandien, kai mūsų judėjimas viešose erdvėse tapo tiesiog efektyvumo funkcija, kaip greičiau nuo taško A nusigauti iki taško B ir atgal iki karantinavimosi vietos, kai gali tiesiog prasilenkti su bičiuliu jo nė nepažindamas, nes kaukė paslepia jo veidą, o ir patys žmonės stengiasi prasilenkti per kelis metrus, A. Sutkaus fotografijos man tapo savotiška kompensacija ir galimybe išgyventi betarpiškai ne tik fizinį, bet ir dvasinį artumą.
Koks skvarbus ir intensyvus A. Sutkaus portretuose užfiksuotų žmonių žvilgsnis – ar tai būtų maža mergaitė, rymanti prie aptrupėjusios betoninės sienos, kai pro šalį lietaus suvilgytu asfaltu skuba praeivės su nešuliais, ar tai būtų prekes kraunančius vyrus prižiūrintis kostiumuotas ponas, savo rūsčiu žvilgsniu ir visa povyza skelbte skelbiantis, kad jis, o ne kas kitas čia yra viršininkas, ar tai būtų laisve ir ramybe spinduliuojantis, nors milicininko akylai ir nužiūrinėjamas, autobuso keleivis prasagstytais ir ant krūtinės mazgu surištais marškiniais. Pažvelgei į akis ir viskas – paskubomis nebeperversi lapo, nes jau užgimė santykis su tuo, kuris žvelgia į tave.
Taip nuotraukoje sustingdyta akimirka pamažu virsta pokalbiu, kurio metu atsiskleidžia kito žmogaus istorija. Istorija, kuri liktų mums, stebėtojams, neprieinama, jei ne tarp fotografo ir jo subjekto užsimezgęs pasitikėjimo ryšys, leidęs fotografuojamajam nesislėpti, o atsiverti.
A. Sutkaus dėmesio centre žmogus. Žmogus jam nėra priemonė atskleisti laiko ar vietos dvasią. Veikiau atvirkščiai – konkretus laikotarpis yra medžiaga, iš kurios žmogus stengiasi kurti savo laimę ir prasmę. Būtent todėl A. Sutkaus darbai man visų pirma asocijuojasi ne su savo sukūrimo laikotarpiu, t. y. sovietmečiu, kuriam žmogus tebuvo pakeičiama dalelė utopinėse ir distopinėse statybose, o su humanistine Vakarų meno tradicija. Įžvelgiu jo darbuose panašumų su Vincento van Gogho portretais. Šis dailininkas savo laiškuose liudijo norėjęs kurti darbus, kurie ne tiek atkartotų regimąją tikrovę, kiek leistų perteikti žmogaus charakterį, atvertų mums tapomojo sielą. „Aš noriu pasiekti tokį tašką, kad žmonės apie mano darbus kalbėtų, jog žmogus jaučia giliai ir jaučia subtiliai“, – teigė V. van Goghas.
Tą patį įžvelgiu ir A. Sutkaus darbuose, kurie žymi pastangą ne tik dokumentuoti, tačiau ir apmąstyti laikmečio pasufleruotus egzistencinius klausimus. Dar daugiau, A. Sutkaus darbai įamžina nuolatinę žmogaus pastangą būti subjektu su savąja atsakomybės našta ant pečių, o ne tik istorijos išmetamosiomis dujomis. Žmogus A. Sutkui nėra priemonė, jis yra tikslas ir vertybė savaime.
Ar jis fotografuotų miesto inteligentiją, ar žemdirbius, A. Sutkaus nuotraukose visų pirma įskaitai pagarbą savo subjektui. Galime tai traktuoti kaip krikščioniškosios mąstysenos žymą, galime į tai žvelgti kaip į kantiškojo imperatyvo atspaudą, tačiau kiekvienas portretas yra maištas prieš įvairiausių ideologijų bandymus ištirpdyti žmogaus asmenį viename ar kitame kolektyviniame darinyje.
Humanistinė fotografija ir mirusiųjų demokratija
Būtent ši humanistinė filosofija A. Sutkų sujungia su tokiais fotografijos meistrais kaip litvakų kilmės Davidas Goldblattas, kuris savo darbuose fiksavo Apartheidą Pietų Afrikos Respublikoje, į kurią iš Papilės 19 amžiaus pabaigoje išvyko jo šeima. D. Goldblattas liudijo, kad geram fotografui neužtenka tik techninio savo amato išmanymo, nes taip jis tapsiąs tik tam tikrų šablonų atkartotoju, nors galbūt ir sėkmingu. Geram fotografui svarbi yra filosofija, mąstymas. Būtent tai jam leidžia reflektuoti pasaulį žvelgiant giliau nei pats regimybės paviršius. Kartu, kas svarbiausia, tai leidžia reflektuoti ir save kaip kūrėją. Šitai esti esmiška ne tik siekiant išvengiant šabloniško mąstymo pinklių, tačiau ir siekiant įsisąmoninti savo kaip kūrėjo, kurio valioje ir galioje atsiduria kito asmens reprezentacija, atsakomybė.
D. Goldblattas savo paskutiniajame interviu prieš mirtį kalbėjo apie tai, kaip kartais sustabdydavo save pačiame darbo įkarštyje suvokęs, jog dirba pasidavęs inercijai ir šablonams. Tada jis tiesiog vaikščiodavo aplink savo fotografuojamą subjektą tol, kol atrasdavo kitą žiūros kampą. Tokį kampą, kuris geriau atskleistų tą subjektą. A. Sutkaus fotografijos žymi tą patį – kadangi kiekvienas žmogus yra unikalus, tai ir kiekviena nuotrauka reikalauja vis kitos prieigos, kitokio santykio, kuris ne primestų, o atskleistų.
Humanistinė fotografija kalba ne tik apie estetinio pasitenkinimo paiešką, tačiau ir apie fotografo jaučiamą pareigą siekti, kad jo kūrinys taptų galimybe tam, kuris užfiksuojamas prabilti į mus. Galimybe, kuri realizuojama peržengiant laiko apribojimus. Taip fotografija tampa ir atminties puoselėtoja, išsaugančia mums žmonių veidus ir jų istorijas. Tariant britų klasiko Gilberto Keitho Chestertono žodžiais, taip fotografija tampa mirusiųjų demokratijos, reiškiančios tai, kad iš žmogaus ir po mirties nėra atimama galimybė būti išgirstam ir išklausytam, garantu.
Vilties liudijimas
Visa tai ypatingai svarbu turint omenyje jau minėtą „Steidl“ leidyklos ką tik išleistą A. Sutkaus albumą „Pro memoria“, skirtą Holokaustą išgyvenusiems Lietuvos žydams. Sėdau prie šio albumo šalia turėdamas ir dailininko Rafaelio Chwoleso darbų katalogą. Šiuos abu menininkus sieja pastanga skubėti įamžinti tai, ką graso galutinai nuplauti laiko tėkmė.
Pokario Vilniuje R. Chwolesas su teptuku ir popieriaus lapu rankoje skubėjo fiksuoti buvusio geto griuvėsius, baigiančią sunykti Didžiąją sinagogą, kurią galiausiai su žemėmis sulygino sovietai. Taip jis ateities kartoms paliko liudijimą tiek apie buvusį turtingą žydų gyvenimą, tiek apie didelę juos ištikusią tragediją, tiek apie ateities, gimstančios tų griuvėsių vietoje, perspektyvas. Poetui Mošei Kulbakui liudijant, kad ikikarinis Vilnius buvo psalmynas iš molio ir geležies, kur kiekviena siena yra melodija, o kiekvienas akmuo – malda, R. Chwolesas skubėjo atminčiai išgelbėti bent tų psalmių ir maldų nuotrupas. Dailininkas suvokė, kad nesiimant aktyvių pastangų išsaugoti atmintį, ateities kartos galiausiai gali gyventi taip tarsi viso to, kas jam buvo taip svarbu, nė nebūtų buvę.
A. Sutkus taip pat skubėjon įamžinti ir ne veltui – dalis tų iš nuotraukų į mus žvelgiančių Lietuvos žydų jau paliko šį pasaulį. Fotografo misiją liudija jau pats albumo pavadinimas, lietuviškai reiškiantis atminčiai. Taip savo misija jis susisaisto su R. Chwolesu, tačiau jos įgyvendinimui renkasi skirtingą įrankį, ir skirtingą subjektą. A. Sutkus eina fiksuoti ne besikeičiančią miesto panoramą ir architektūroje įkūnytą atmintį, o žmones, kurie po ilgo įšalo devintojo dešimtmečio pabaigoje, ėmus trūkinėti ant melo statytam monolitiniam sovietiniam istorijos pasakojimui, palaipsniui ima atgauti teisę į savo istoriją tokią, kokia ji iš tiesų buvo. Fotografas stengiasi nuo žmonių nuplėšti niveliuojančią tarybinio žmogaus etiketę ir atverti jų asmenybes.
Kaip liudijo A. Sutkaus mokinys Artūras Morozovas, būti nufotografuotam reiškia vienaip ar kitaip įsiprasminti istorijoje – esu fotografijoje, vadinasi egzistuoju. Tad A. Sutkaus portretai tampa būties triumfo prieš nebūtį simboliu. Kaip kad mano bičiulio, buvusio Vilniaus geto kalinio, skulptoriaus Saadia Bahato skulptūra, vaizduojanti, kaip pro ant žemės sudužusios svastikos likučius prasikala gyvenimą simbolizuojanti gėlė su krištoliniu ašaros lašu, krintančiu nuo žiedo.
A. Sutkaus fotografijos yra svarbios ir kaip pastanga grąžinti žmonėms jų balsą, kad jie patys pasakotų savo istoriją, o ne kiti, kad ir vedini geriausių sumetimų, kalbėtų už juos. Galiausiai šios fotografijos yra paskata apmąstyti asmeninės ir kolektyvinės atminties santykį, paklausti savęs, ar, kalbėdami apie istorinę atmintį, pripažįstame polilogą, kuriame girdėti ir nepritariančių, kvestionuojančių, nepatogių balsų, ar vis tik siekiame vietoje sugriauto senojo svetimo monolito tuojau pat pastatydinti kitą, kuris, nors ir savas, būtų paremtas panašiais visumos išaukštinimo žmogaus asmens sąskaita principą.
„Juos fotografavau kaip žmones, kurie išlaikė orumą per ilgą Holokausto pragarą. Toks mano moto buvo visuomet, fotografuojant Lietuvos žmogų – parodyti žmogiškumą, tvirtumą, nacionalinį charakterį“, – albumo įvade cituojamas A. Sutkus. Tai labai svarbūs žodžiai, liudijantys tai, kad pakilę aukščiau visų mus skiriančių dalykų – kalbos, religijos, etniškumo – mes visi esame Lietuvos žmonės. Suvokdami tai, ir tuos skirtumus galime priimti kaip bendrabūvį praturtinančius dalykus.
Žvelgdamas į A. Sutkaus užfiksuotus Lietuvos žydų portretus, susimąstau apie įamžintą akimirką kaip apie praeities ir ateities sandūrą. Praeities bagažo ir ateities pasirinkimų klausimas. Dažnai kyla pagunda tarp šių dviejų dedamųjų išvesti griežtus priežastinius ryšius, kol galiausiai žmogus tampa savo paties istorijos įkaitu, o istorija – visų dabarties pasirinkimų paaiškintoja. A. Sutkaus humanistinė fotografija nepasiduoda tokiam suprimytivinimui. Ne, žmogus nėra išvaduojamas nuo istorijos, bet ir istorija netampa universalias moralines normas perlaužiančiu pateisinimu. Užfiksuotame žmogaus žvilgsnyje atsispindi egzistencinė jo drama – apsisprendimo atsakomybė. Mūsų moraliniai apsisprendimai tampa esmine mūsų žmogiškumo dedamąja. Žmogiškoji laisvė amžiams tampa susaistyta su didžiule atsakomybe. Atsakomybe, be kurios negyvuotų viltis.
Šią viltį man įkūnija A. Sutkaus albume taip pat įamžintos profesorės Irenos Veisaitės susitikimas su buvusio Kauno geto budelio, savo rankos mostu į kairę ar dešinę lėmusio ir pačios Irenos bei jos artimųjų likimą, anūke Reglindis. Judviejų susitikimas ir apsikabinimas prabėgus daugiau nei pusei amžiaus nuo tragiškų Holokausto įvykių buvo stiprus liudijimas apie tai, kokią geresnio pasaulio viltį gali dovanoti žmonės, apsisprendžiantys tiesti tiltus per istorijoje kitų atvertas prarajas. Tai būta liudijimo apie gailestingumo, atgailos, susitaikymo galią.
Galbūt nedaugelis A. Sutkaus knygos žmonių gali papasakoti panašias istorijas, tačiau to ir nereikia – viltis randama ne tik tokiuose išskirtiniuose žingsniuose, tačiau ir kasdienėse pastangose tiesiog oriai gyventi paprastą, moralų gyvenimą. A. Sutkaus „Pro memoria“ yra labai reikalinga knyga, skirta ne tik mūsų istorinės atminties puoselėjimui, tačiau ir moralinio jautrumo ugdymui. Fotografas mus pakviečia akis į akį susitikti su konkrečiais žmonėmis ir taip labai aiškiai parodo, kas slypi už statistinių skaičių, su kuriais dažnai susiduriame istorijos vadovėliuose ar knygose. Taip jis paliudija, kad istoriją esame pajėgūs suvokti tik tada, kai, susidurdami su skaičiais, gebame ne tik juos statistiškai interpretuoti ar įsiminti, tačiau ir už jų išvystame žmonių veidus, kurių kiekvienas yra unikalus ir nesupainiojamas su kitu.
