Kultūra

2020.04.27 11:33

MO muziejaus ir LRT projektas „20 Lietuvos meno istorijų“: Eglė Ridikaitė grafičius vadina šiuolaikiniu liaudies menu

penkioliktoji istorija
LRT.lt2020.04.27 11:33

Video pasakojime „#menasnaMO: 20 Lietuvos meno istorijų“ MO muziejus pristato dar vieną kolekcijos autorę – Eglę Ridikaitę.

10-ajame dešimtyje perspektyvūs jauni menininkai tapybą ėmė laikyti pasenusia dailės šaka. Labiausiai vertintos šiuolaikinio meno šakos (performansai, videomenas ir instaliacijos), kurioms gyvuoti oficialiame dailės gyvenime sovietmečiu nebuvo leidžiama. Tokiame kontekste jaunajai tapytojų kartai reikėjo radikaliai permąstyti tapybos sampratą ir jos ribas. Ar ji gali būti kuriama tik aliejiniais dažais? Ar tapybos darbas privalo būti užtemptas ant drobės ir įrėmintas?

Netradicinius atsakymus į šiuos klausimus pateikė tapytoja Eglė Ridikaitė (g. 1966). Ji ėmė tapyti ant didžiulių drobių, kurias be porėmių segė tiesiai prie sienos. Jos tapyboje potėpis ir spalva vietą ėmė užleisti įprastai grafikos pagrindiniu elementu laikomam išraiškos būdui – piešiniui. Aliejinius dažus menininkė pakeitė aerozoliniais. Juos purškia naudodamasi trafaretais, taip naikindama ribą tarp „rimtojo“ meno ir gatvės grafičių. Menininkė sako, kad žavisi grafičiais, kuriuos vadina šiuolaikiniu liaudies menu.

E. Ridikaitė renkasi vaizduoti iš pirmo žvilgsnio neišraiškingus buitinius motyvus. Be to, ji permąsto, ką galime laikyti tikroviška tapyba. Ciklo „Žiedų 50“ (2000) darbuose Ridikaitė vaizduoja savo namų planą iš viršaus. Tai nėra trimatiškumą imituojanti tapyba, tačiau ji realistinė architektūriniu požiūriu. Darbuose esama užrašytų tekstinių paaiškinimų. Žodžių naudojimas, kaip ir aerozoliniai dažai, taip pat artimesnis gatvės menui nei tradiciniam paveikslui.

Dar vienas reikšmingas autorės ciklas „Palikimas (babutas skarelas)“ (2013) taip pat buvo įkvėptas asmeninės E. Ridikaitės patirties – vaikystės, praleistos Kupiškyje, prisiminimų. Šiuose darbuose menininkė pertapė močiutės paliktą skarelių kolekciją. Kiekviena jų buvo skirta konkrečiai progai – kasdienai, šventei, ėjimui pas daktarą ar dėvėjimui vasarą. Šalia nutapyto skarelės atvaizdo Ridikaitė kupiškėnų tarme užrašė jos paskirtį. Tai ir antropologinis tyrimas, praėjusio laiko papročių užfiksavimas.

Neįvertinti praeities pėdsakai užfiksuoti ir kitame autorės cikle „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ (2011–2016). Jame tapytoja atkreipia dėmesį į miestiečių nepastebimą 19 a. pabaigos–20 a. pradžios Vilniaus istorizmo architektūros palikimą – laiptinių plyteles. Jų ornamentus E. Ridikaitė pertapo natūraliame dydyje.

Jautrus požiūris į kasdienę aplinką ir naujų tapybinių priemonių propagavimas Eglę Ridikaitę įrašė į svarbiausių šiuolaikinių Lietuvos menininkų gretas.

Žiūrėkite videopasakojimą:

MO muziejaus ir LRT projektas „20 Lietuvos meno istorijų“: ribą tarp rimtojo meno ir gatvės grafičių naikinanti Eglė Ridikaitė