Prabėgusi savaitė tradiciniame mūsų kalendoriuje buvo sureikšminta ypatingomis dienomis – Jurginėmis ir Šv. Morkaus vardadieniu. Kaimui jos svarbios darbų pradėtuvėmis; pirmoji – ganiavos, antroji – daržų sodinimo.
Senoji žemdirbiškoji kultūra suteikė joms ir mitologinę prasmę – Jurginės džiugina rasota pievų žaluma, kuri senovėje būdavo sutinkama Jorės ar dievaičio Ganiklio švente, o Morkaus diena – tai pavasario saulutės įšildytos žemės maitintojos, Perkūno atrakintos sėjai, pagerbimas.
Tad tradiciniai mūsų kaimo papročiai yra žavūs savo įkultūrinimu; senosios pasaulėjautos subtiliu derinimu su krikščioniškosiomis nuostatomis. Daug ten ir poetiško jausmingumo, kaip šios liaudies dainos žodžiuose: „Jurgi, paimki raktus, atrakinki žemę / Jurgi, išleisk žolelę, / Žolelę šilkinę, raselę meduotą“. Tačiau dažnai, pasak posakio, „Jurgis ant širmo žirgo atjoja“ – žolę dar nubalina šalna. Taip juk buvo ir šiemet...
Kaimo sodybų ir pakelių koplytėlėse seniau dažnai būdavo įkeltos tautodailės meistro išdrožtos šventojo Jurgio ant žirgo skulptūrėlės. Juk jis – dangiškasis Lietuvos globėjas, antrasis po šv. Kazimiero. Šv. Jurgis - legendinis III a. gyvenęs Romos karys, įgulos vadas. Nesutikęs atlikinėti stabmeldiškų apeigų, buvo pasmerktas myriop.
Mūsų liaudies meistrų išdrožtose skulptūrėlėse šv. Jurgis narsiai smeigia smaką, gelbsti pagrobtą karalaitę, tačiau žvilgsnį yra nukreipęs į laukų tolumas. Ten jo rūpesčiai... O ūkininkai maldoje prašydavo šventojo suvaldyti savo „kurtus“ – vilkus, kad bandai daug nuostolių nepadarytų. Šie 2020- ieji paskelbti tautodailės metais; ko bereikia, kad talentingų meistrų dirbiniai ir šiandien puoštų Lietuvos kraštovaizdį?
O kalendoriniai tautos papročiai – reikšminga kultūros paveldo dalis, išreiškianti žmogaus ryšius su tėviškės gamta. Dar daugiau: tradiciniame kalendoriuje atsispindi ūkininkavimo pobūdis, socialiniai žmonių ryšiai, istorinė tautos patirtis, taip pat ir dvasinės kultūros savitumas.
Papročiai yra svarbūs ir šiandienos Lietuvos visuomenei, juos verta žinoti siekiant išlaikyti lietuvybę, o per tai ir tautos bendrumo jauseną, valstybės stiprybės pagrindą. Žinia, šiandienos kultūros vyksme svarbi tik įdomioji ar žaismingoji apeiginio papročio dalis; juk didesnioji tautos dalis – jau miestiečiai, nebe žemdirbiai.
Tačiau moksliškai išaiškinti daugelio papročių esmę ir giluminę prasmę nėra lengva – esame taip nutolę nuo senovės lietuvių gyvensenos. Į kalendorinius papročius dar nemažai sumaišties įnešė du Lietuvoje vartoti laiko skaičiavimo būdai. Kraštą apkrikštijus, kartu buvo įvestas ir Julijaus kalendorius.
Beje, visiškai nesusijęs su mūsų klimatu, juk sudarytas senovės Romoje. Tačiau kaimo žmonės palaipsniui jo rėmus užpildė savąja žemdirbio patirtimi. Krikščioniškasis kalendorius 1582 m. popiežiaus Grigaliaus XIII nurodymu buvo reformuotas. Tai sukėlė papročių, susijusių su gamtos reiškiniais, laiko slinktį, ypatingai ryškią pavasarį.
Beje, grigališkoji reforma artino laiko skaičiavimą prie gamtos reiškinių ritmo. Tačiau Lietuvai pakliuvus į Rusijos imperijos jungą, kraštui vėl buvo primestas senasis juliškasis kalendorius. Katalikų bažnyčiai vadovaujantis naujuoju kalendoriumi, oficialusis gyvenimas vyko pagal senąjį, taigi laiko skaičiavimas buvo visiškai suveltas. Apeigos ir papročiai, skirti kokiai kalendorinei šventei, išsibarstė mažų mažiausiai vienuolikos dienų intervale.
\Šitaip atsirado ir toks kalendorinis fenomenas kaip Tarpujurgės –laiko tarpas tarp Jurginių, švenčiamų pagal skirtingus stilius, nuo balandžio 23-sios iki gegužės 6 -sios. Tam tikrus kaimo darbus papročiai liepia užbaigti būtent šiuo laikotarpiu. Pavyzdžiui, Lietuvos šiaurės rytų kampe būdavo sakoma: „Kas tarpujurginėj apimeta audeklų, tai derinas kad ir išaust, kad laukiniai keltuvų nekliudyt“.
Čia reikia kiek paaiškinti šio krašto tarmybes: laukiniai – tai miško žvėrys, o keltuvos – naminiai gyvuliai. Laikotarpio sureikšminimas atsispindi ir tokiame šio krašto tikėjime, prisakant: „Tarpujurginėj išginus, nemožna duot piemeniui peilio, kad keltuvas laukiniai neėstų“.
Dar piemenį prigrasydavo nelaužyti susprogusių medžių šakelių. Išginę į pirmąją ganiavą piemenukai susirinkdavo draugėn ir ant laužo išsivirdavo kruopų košelės. Sviestu pagardinę, kabindavo ją pagaliukais. Bevalgant „minėt reikia Jurgis, kaip anas visus vilkus privalgydino košelės puodelį išviręs, tai tada vilkai nekliudo karvių ir avelių“.
Draudimai draudimais, bet pavasario darbus būtina laiku atlikti. Patirtis moko, kad Tarpujurgėse reikia žirnius pasėti ir ankstyvąsias bulves pasodinti. Sėja senovėje būtinai nuo žirnių prasidėdavusi. Geriausiai jie uždera „kai ponas Dievas savo žirnius pasėja“ – kai balandyje iškrenta ledai, kartais ir sulig žirniais didumo. O kad žirniai geriau megztų, reikia galulaukėje įsmeigti pražydusią „kačiukais“ blindės šakelę. Matome, kad šiose folklorinėse atodairose stipriai išreikštas andainykštis žmogaus artumas gamtai...
Tad pokalbio pabaigai - viena gera naujiena iš gamtinės aplinkos: nagi į Lietuvą jau sugrįžo šelmeninės kregždės. Gerokai anksčiau įprasto laiko... Sakoma, kad žvitriosios paukštės ant savo sparnelių atneša vasarišką šilumą. O pasak senovinės sakmės, jos Dievo paliepimu žmogui atnešė ir ugnį, tad turi teisę gyventi jo sodyboje. Atsilygina kregždutės žmogui geru: vanagus nuveja šalin, oro permainas praneša...
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
