Kultūra

2020.04.26 07:42

Toma Gudelytė. Patys sau priešai

Toma Gudelytė, vertėja, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“2020.04.26 07:42

COVID-19 epidemija, regis, galutinai monopolizavo žinių srautą, viešąsias diskusijas ir socialinių tinklų nuotaikas. Nieko nuostabaus, sakysite: šiuo metu pusė planetos gyventojų gyvena karantine. Ir tai yra stulbinamas, beprecedentis įvykis.


Beveik keturi milijardai žmonių daugiau ar mažiau savanoriškai izoliavosi namuose, išsižadėdami dalies laisvių, kol nebus atrasta vakcina arba kol neatrasime būdų, kaip saugiai sugyventi su šiuo konkrečiu virusu. Būtent, sugyventi, nes su anksčiau sprogusiomis epidemijos žmonija išmoko tvarkytis ir ilgainiui prisitaikyti.

Ir vis dėlto koronavirusas yra ypatingas ir meta mums didesnių nei iki šiol iššūkių. Bet jo išskirtinumą lemia ne genomo specifika ar sklaida, o sistema, kurioje gyvena mūsiškė rūšis, tiksliau tos sistemos ekonominė prigimtis bei pastarųjų dešimtmečių patologiniai pokyčiai. Būtų net galima teigti, jog pati sistema yra virusinė infekcija, o priverstinis karantinas – tai laikas, skirtas ne tik diagnozei įsisąmoninti, bet ir nedelsiant imtis būtinų gydymo priemonių ligoniui išgelbėti. Moralinės atsakomybės klausimas neišvengiamas.

Koronavirusas yra ypatingas ir meta mums didesnių nei iki šiol iššūkių. Bet jo išskirtinumą lemia ne genomo specifika ar sklaida, o sistema, kurioje gyvena mūsiškė rūšis

Vienas iš mažiau žinomų amerikiečių rašytojo Philipo Rotho romanų Atpildas (ang. Nemesis) kalba apie itin konfliktišką individo jauseną ir laikyseną epidemijos akivaizdoje. Pagrindinis romano veikėjas, Bakas Kantoras, dirba vaikų vasaros stovykloje žydiškame Niuarko miesto kvartale, kur, kaip ir kasmet, siaučia negailestinga poliomelito epidemija.

Kol Europoje tęsiasi Antrasis pasaulinis karas, Bako kvartale taip pat kyla tranšėjos ir ieškoma tariamo priešo – užkrato platintojo. 5 deš. apie poliomelitą žinota mažai, vakcina bus atrasta tik po dešimties metų, tad mokslo teritoriją vis dar savinasi prietarai ir kolektyvinė isterija. Pirma visuomenės priešu paskelbiami italų emigrantai, vėliau juodaodės namų tvarkytojos. Galiausiai pats Bakas, nesąmoningai, perneša virusą į stovyklą kalnuose, kur įkalbėtas sužadėtinės atvyksta slėptis nuo epidemijos; jis visam gyvenimui paverčia luošiais ne tik dalį stovyklautojų, bet ir save.

Bako Kantoro požiūris į epidemiją kinta: pradžioje dėl nekaltų vaikų žūties kaltinęs žydų Dievą, Bakas galiausiai ima kaltinti save. Tai jis pernešė virusą, tai jis užkrėtė stovyklautojus ir pasmerkė juos mirti. Įvykdė siaubingą nusikaltimą. Poliomelito tragediją Bakas paverčia asmenine gėda ir kalte. Nuodėme, kurios išpirkti negali net didžiausia bausmė. Bet Bakas vis vien baudžia save: išsižada mylimos moters ir likusiam gyvenimui prisiima raupsuotojo vaidmenį. Ši Kantoro saviplaka, pasak naratoriaus, tėra infantili religinė interpretacija – prasmė pasaulio chaose atstatoma tik įvardijus atpirkimo ožį ir suvertus jam atsakomybę už negandą.

Koronaviruso epidemija ne vieną mūsų paverčia Baku Kantoru: prakalbus apie sunkiai nustatomą asimptomatikų skaičių, visi patikėjome esą potencialūs viruso nešiotojai. O kaltė ir baimė yra lengviausiai manipuliuojamos emocijos. Abstrakčios ir neaiškios grėsmės akivaizdoje, nuolat gąsdinami ir paveikti kaltės jausmo, mes paklūstame. Išjungiame kritinį mąstymą ir savąjį pilietiškumo jausmą nukreipiame viena bendra kryptimi, kurią mums įvardija išrinktieji. Pandemijos sunkmečiu išrinktieji yra gelbėtojai, strategai, pranašai. Mes – paklusnūs vykdytojai, išlaisvinti nuo politinių ir etinių sprendimų. Tačiau išsižadėję laisvos valios ir vienbalsiai paklusę draudimams tų, kurie kalba agresyviu kariniu žargonu bei siunčia kariuomenę gaudyti karantino pažeidėjų, ar vis dar galime kalbėti apie individualią atsakomybę ir sąmoningą santykį?

Tačiau išsižadėję laisvos valios ir vienbalsiai paklusę draudimams tų, kurie kalba agresyviu kariniu žargonu bei siunčia kariuomenę gaudyti karantino pažeidėjų, ar vis dar galime kalbėti apie individualią atsakomybę ir sąmoningą santykį?

Italijoje žodis „atsakomybė“ (responsabilità) nuolat linksniuojamas politikų ir medijų lūpose, tačiau galimybių prisiimti realią atsakomybę už savo veiksmus turime vis mažiau. Negalime vieni išeiti į gamtą, negalime nutolti nuo namų toliau 200 metrų, negalime saugiai sportuoti lauke. Negalime, nes išrinktieji paskelbė mus neatsakingais piliečiais. Paradoksalu, pripratinti prie draudimų ir infantilizacijos, patys ėmėme reikalauti griežtesnių suvaržymų ir bausmių pažeidėjams, tuo pačiu sutinkame parsisiųsti sekimo ir įskundimo programėles.

Atsakomybė, pasak italų psichologės Annamaria Testa, yra moderni sąvoka, glaudžiai susijusi su asmeninės laisvės idėja. Pasirinkimo laisvės neturintis žmogus negali prisiimti atsakomybės ir todėl negali būti laikomas atsakingu. Kitaip tariant, laisvė padaro mus atsakingais, ne atvirkščiai. Bet laisvė yra tarsi kūno raumenys – netreniruojami ir jau kelintą mėnesį įkalinti statiškame karantino būvyje jie atrofuojasi.

Pandemija yra išbandymas, bet drauge ir pasirinkimas: ar sieksime virusą įveikti demokratinėmis priemonėmis, ar pasiduosime lengvų sprendimų logikai, už kurios slypi autoritarizmo spąstai? Jei Vengriją laikote sektinu pavyzdžiu, ko gero, demokratijos ir globalaus solidarumo keliu netikite. Šiandien, pasak Yuval Noah Harario, su mumis globaliu mastu vyksta būtent toks politinis ir socialinis eksperimentas, savotiškas referendumas. Skirtingos įvairių šalių taikomos strategijos kovoje su koronavirusu iškelia apsisprendimo dilemą – kokį pasaulį įsivaizduojame praslinkus epidemijos audrai? Nes audra anksčiau ar vėliau nuslops, o mūsų dabartiniai sprendimai giliai įsirėš į tikrovę.

Hararis brėžia aiškią takoskyrą tarp pilietinės atsakomybės stiprinimo, kai visuomenė yra sąmoninga savo socialinės tikrovės ir ateities projekto protagonistė, ir stebėjimo diktatūrų, pasitelkiančių totalią „neatsakingų“ piliečių kontrolę. Išvystytos technologijos jau leidžia monitoruoti absoliučiai viską ir kaupti biometrinius duomenis apie mus. Taigi žinoti, kur, kada, su kuo ir ką veikėme. Florencijos meras Daniele Nardella dar prieš epidemijos protrūkį paskelbė, kaip neabejotinos gerovės pažadą, siekiantis paversti Florenciją labiausiai vaizdo kamerų stebimu miestu visoje Italijoje. Ką gi, pagaliau išsipildys sovietų KGB ar Ispanijos inkvizicijos svajonė.

Išvystytos technologijos jau leidžia monitoruoti absoliučiai viską ir kaupti biometrinius duomenis apie mus. Taigi žinoti, kur, kada, su kuo ir ką veikėme.

Hararis ne vienintelis beda pirštu į rizikingą sąjungą tarp vyriausybių ir didžiųjų skaitmeninių platformų, kurioms sėdėdami namuose gaminame didžiuosius duomenis ir krauname kapitalą. Netiesa, kad koronavirusas pristabdė vartojimo pandemiją – skaitmeninėje erdvėje vartojama kaip niekad godžiai, be to, įsigali naujos vartojimo formos, algoritmams vis giliau braunantis į apnuogintų jausmų sferą ir spaudant mūsų emociniais mygtukais. O emocijų nepaprastosios padėties laikais be proto daug. Ar esame tikri, kad pasibaigus krizei valstybė padės į šalį biometrinio sekimo sistemą ir kad drauge su laisvėmis atgausime ir teisę į privatumą?

Tariamas pasirinkimas tarp sveikatos ir privatumo, kurį epidemijos akivaizdoje primeta valstybė, anot Harari, yra absoliučiai klaidingas. Privalome reikalauti mūsų teisės į juos abu. Su virusu kovoti galima ir be totalitarinio sekimo priemonių, be masinio teroro, kaltės primetimo ir bauginimų, motyvuojant piliečius ir apeliuojant į jų atsakomybės jausmą. Taip, demokratija yra trapi pusiausvyra ir reikalauja milžiniškų pastangų, tačiau jos pamatiniai etiniai principai gerokai tvirtesni už režimų, kuriuose jau gyvenome, fikcijas.

Italijoje gyvenančios vertėjos Tomos Gudelytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.