„Studentams sakydavau, kad tik nepradėkite projektuoti nuo fasado. Fasadas yra rūbas, kuriuo architektas pridengia savo gėdą“, – pasakoja vienas produktyviausių sovietinio modernizmo Kauno architektų, profesorius Vytautas Dičius. Apie vilniečio architekto darbus Kaune pasakoja LRT PLIUS laida „Stop juosta“.
Kūrybinės veiklos pradžia Kaune
„Mano kelias į Kauną buvo ilgas ir nelygus, bet šiuo gyvenimo etapu visai nesiskundžiu – jaunystė nesunkiai pernešė fizines ir materialines negandas, formavosi savas požiūris į gyvenimo vertybes, kuris, deja, ne visada sutapo su tradiciniu“, – karjeros pradžią Kaune prisimena architektas prof. V. Dičius.
Persikėlęs į Kauną, V. Dičius įsidarbino „Gorgiprostroj“ (vėliau perkrikštyto į Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialą) projektų vyriausio architekto Vaclovo Balčiūno grupėje, kurioje tuo metu dirbo Algimantas Sprindys ir Algimantas Mikėnas. „Geresnio varianto neįmanoma įsivaizduoti. Šie žmonės draugiškai priėmė mane į savo gretas, o su A. Mikėnu glaudūs kūrybiniai ryšiai tęsėsi per visą mano darbo Kaune laikotarpį“, – pasakoja architektas.
Architekto Algimanto Sprindžio darbai – neįkainojami Kauno miestui
Nors su architektu A. Sprindžiu Vytautas dirbo trumpai, pašnekovas vertina kolegos indėlį Kauno architektūroje. „Su Algimantu Sprindžiu kartu dirbome neilgai – šis, laimėjęs konkursą, išėjo projektuoti Pramprojekto pastatą, tačiau mūsų ryšiai nenutrūko. Man, būnant Kaune, jis suprojektavo ir pastatė siuvyklą „Mada“, Pramoninės statybos projektavimo institutą. Vėlesni jo darbai – Miestprojektas, Vienybės aikštė, „Merkurijus“ ir darbas Kauno miesto vyriausiojo architekto pareigose tapo neįkainojami miestui, ypač jo centrui. Jo indėlis į tuometinės architektūros kultūrą itin svarus. Algimantas turėjo tvirtą rankelę ir gerą skonį, puikiai piešė, iliustravo knygas, darė plakatus bei kitus grafikos darbus“, – Algimantą Sprindį prisimena architektas.
„Kauniečiams tarpukario architektūra buvo pramintos vėžės, kuriomis jie stengėsi važiuoti“
„Mes, vilniečiai studentai, daug piešėme natūroje, kaip architektai formavomės Vilniaus senamiestyje. Kauno politechnikos instituto studentai augo tarpukario Kauno architektūros terpėje ir tai jautėsi jų kursiniuose darbuose. Mes žavėjomės Vilniaus gotika, klasika, baroku, tačiau supratome, kad tai ne mūsų kelias. Vilniaus senamiestis mums buvo architektūros esmės suvokimo terpė, o kauniečiams tarpukario architektūra buvo jau pramintos vėžės, kuriomis jie ir stengėsi važiuoti“, – kauniečių ir vilniečių suvokimą apie savo miesto architektūrą lygina prof. V. Dičius.
Liaudies architektūros detalės identifikavo tvirtai suręstą kaunietį
Pašnekovas pasakoja, kad dėl nacionalinio identiškumo tarp architektų neretai vykdavo diskusijos. „Tarpukario Kauno architektūroje – Centrinio pašto, Karininkų ramovės pastatuose, fasaduose, interjeruose randame medinės liaudies architektūros detalių, pervestų į kitas medžiagas, stilizuotų liaudies puošybos elementų. Man šie pastatai patiko, jie asocijavosi su tvirtai suręstu, identifikuotu kauniečiu“, – tikina profesorius.
Darbas KPI (dabartiniame KTU) studentų miestelyje
Vienas žymiausių architekto V. Dičiaus darbų – Kauno technologijos universiteto (KTU) miestelio pastatai. „Man buvo pasiūlyta tipinį „Giprovuz“ projektą pritaikyti KPI Statybos fakultetui (dabartiniam – KTU statybos ir architektūros fakultetui). Pastato planinė struktūra buvo pertvarkyta pagal užsakovų poreikius – papildomai atsirado laboratorinis korpusas, formavęs vidaus kiemą. Plastiniam sprendimui gaires nurodė pirmasis KPI miestelio statinys – architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio Tyrimų laboratorija. Būtent tuo keliu ėjau per visą KPI miestelį, projektuodamas Radioelektronikos, Cheminės technologijos, Lengvosios pramonės fakultetus, taip pat kavinę „Kolegos“, – darbus KTU studentų miestelyje prisimena architektas.
„Esu tikras architekto Louis Sullivan aforizmo „forma seka funkciją“ pasekėjas. Pats įdomiausias darbas man – su planais, lipdant planinį, erdvinį pastato karkasą, kurio sprendimas leidžia kryptingai orientuotis intuicijai, ieškant plastinio sprendimo. Fasadai tai tik to sprendimo pasekmė – nemėgau, ypač išorėje, dekoro. Stengiausi ieškoti kompozicijos tūriuose, beveik visuose stambiausiuose objektuose į pagalbą kviesdamas monumentaliąją dailę. KPI Statybos fakulteto fasade panaudojau skulptoriaus Juozo Ruzgo metalo plastiką, o Radioelektronikos – prie pagrindinio įėjimo to paties Ruzgo skulptūrą „Perkūnas“, – pasakoja Vytautas Dičius.
Sovietmečio Kauno kavinių architektūra
Be KTU studentų miestelio, architektas prisidėjo ir prie žymių sovietmečio Kauno kavinių veido kūrimo. „Architektas A. Mikėnas gavo užsakymą padaryti kavinės „Tulpė“ rekonstrukcijos projektą ir pasiūlė dirbti kartu. Tada prasidėjo didysis ieškojimų laikotarpis – be interjero projekto darėme darbo brėžinius baldams: durims, langams, šviestuvams, radiatorių grotelėms. Tačiau man tai buvo malonus žaidimas po sekinančio darbo prie stambių probleminių objektų institute.
Vien tik Laisvės alėjoje suprojektavome tris kavines – „Tulpę“, „Seklyčią“ ir „Orbitą“. Įdomu tai, kad nepamiršdavome interjeruose įamžinti ir dienos aktualijų. Pavyzdžiui, „Tulpėje“, už baro, ant lentų sienos išdeginome Kauno senamiesčio panoramą. Visos mūsų projektuotos kavinės – skirtingos, nepakartojome nei menkiausios detalės“, – tikina profesorius.
Sovietinės valdžios kritikuotas už juodus tarplangius
Daugumą miestui skirtų projektų sudarinėjo Miestprojektas, todėl projektų aptarimai vykdavo instituto Taryboje, kurioje dalyvaudavo užsakovo, derinančių organizacijų ir miesto valdžios atstovai. „Tarybai projektą suderinus tolimesni derinimai likdavo tik formalumas. Miesto valdžia – tiek partinė, tiek administracinė nesikišo. Daugiau dėmesio sulaukdavome baigiant statybą arba jai pasibaigus. Pavyzdžiui, jau atlikus KPI statybos fakulteto apdailą, objekte apsilankė LKP CK darbuotojas Lionginas Šepetys ir prikišo, kad fasaduose per daug juodos spalvos, mat tuo metu horizontalias langų juostas jungė juodi tarplangiai. Paklausiau, kodėl jis nemato baltos spalvos, kurios yra žymiai daugiau ir tuo mūsų diskusija baigėsi“, – apie valdžios kritiką dėl architektūrinių sprendimų pasakoja profesorius.
Plačiau – laidoje:
