Sakoma, garsinės knygos skirtos norintiems tobulėti, tačiau neturintiems tam laiko. Išties saviugdos leidinių yra užtektinai, o štai lietuviškai įgarsinta grožinė literatūra – labai negausi arba labai piratinė. Internetinio knygyno Audioteka.lt įkūrėjas ir vadovas Aurimas Mikalauskas įsitikinęs, kad grožinių audioknygų atsiras vis daugiau, jei keisis jų klausytojų mąstymas ir įpročiai.
A. Mikalauskas garsinėmis knygomis susidomėjo 2009 metais, iš pradžių klausėsi savišvietos leidinių anglų kalba.
„Gyvenau gana uždarai, nuotoliniu būdu dirbau vienai JAV kompanijai. Audioknygos man atvėrė kitokį pasaulį“, – sako pašnekovas.
2012 metais pradėjo rašyti populiarų tinklaraštį, dalijosi įspūdžiais apie klausomas knygas. Skaitytojai ėmė teirautis, kur patys galėtų pasiklausyti garsinių knygų.
„Tada atkreipiau dėmesį, kad išties lietuviškų audioknygų nėra, pasirodė visai įdomu pamėginti jas „atvesti“ į Lietuvą“, – teigia A. Mikalauskas.
Vilko valanda
Vienintelės garsinės knygos lietuvių kalba, randamos internete, buvo išleistos Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB) ir dar anksčiau, sovietmečiu – Lietuvos aklųjų draugijos reikmėms.
„Tais įrašais, suprantama, neprekiauta, jie visi buvo skirti silpnaregiams. Ir daugelis buvo išplatinti nelegaliai“, – teigia pašnekovas.
Anot jo, LAB naudojasi įstatymo išimtimi, kuri leidžia garsinti bet kokį turinį. Tačiau atsirasdavo tokių, kurie nutekindavo garsines knygas į piratines platformas.
CD formatu buvo pasirodžiusios 2 knygos – „Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį“ ir Donaldo Trumpo „Kaip tapti turtingam“. Tačiau abi didelio susidomėjimo nesulaukė.
„Tiesą sakant, kompaktinės plokštelės, kaip mediumas platesnei sklaidai, niekada nepasiteisino“, – teigia A. Mikalauskas.
Jis pirmąsias savo garsines knygas išleido 2014 metais. Tarp jų buvo Andriaus Tapino „Vilko valanda“. Autorius pats knygą įgarsino, jai buvo sukurtas muzikinis takelis.
Kad leidyba įsibėgėtų, imta bendradarbiauti su leidyklomis. Iš pradžių, anot A. Mikalausko, joms netrūko skepsio, būgštauta dėl piratavimo.
„Teko supažindinti su tam tikromis apsaugomis, kurios galbūt neužkardo nelegalaus platinimo, tačiau padeda atrasti viešintojus“, – pasakoja Audioteka.lt vadovas.
Užsieniečiai brangesni už lietuvius
Išleisti garsinę knygą, anot A. Mikalausko, gana brangu, ypač užsienio autoriaus. „Reikia įsigyti autorinę licenziją, vertimo licenziją. Vien tai atsieina iki 2 tūkst. eurų. Garsinimo išlaidas taip pat sudaro atlygis skaitovui ir įrašo redaktoriui“, – atskleidžia pašnekovas.
Lietuviškus autorius, pasak jo, pasiekti kur kas paprasčiau, jiems mokamas sutartas procentas nuo knygos pardavimo.
Įrašyti ir leidybai parengti 300 puslapių garsinę knygą užtrunka mėnesį ir ilgiau. Garsinimui prireikia dviejų savaičių, kasdien skiriant po dvi valandas.
Tada prasideda įrašo karpymas (daromos tylos pauzės tarpų tarp sakinių, pastraipų, skyrių) ir valymas nuo visokių atsikvėpimų, drabužių šnaresio, popieriaus šiugždesio, pilvo gurgimo ir pan.
Pasak verslininko, kur kas ilgesnis autorinių teisių įsigijimo procesas. Kartais praeina dveji ar net treji metai, kol gaunamas visų dalyvaujančių šalių sutikimas.
„Kalbant apie originalią užsienio autoriaus audioknygą, jos kaštai atsieina apie 5 tūkst. eurų, lietuvių autorių – 3 tūkstančiai“, – teigia A. Mikalauskas.
Grožinė varo į nuostolius
Geriausiai atsiperka saviugdos knygos. Jų klausytojų auditorija sudaro daugumą. „Neturime jokių išorinių investicijų, verslas išsilaiko pats. Ir iš esmės išgyvena iš saviugdos leidinių“, – teigia verslininkas.
Grožinė literatūra sudaro apie 15 proc. Audioteka.lt leidžiamų knygų ir kol kas dar neša nuostolių. „Tikimės, kad auditorija plėsis ir galiausiai grąžos duos ir grožinės literatūros segmentas“, – reiškia įsitikinimą A. Mikalauskas.
Saviugdos leidinių auditoriją, kaip rodo jo patirtis, sudaro žmonės, kurie greičiau adaptuojasi prie įvairų technologijų. Taip pat jie geriau suvokia intelektinės nuosavybės vertę.
„Jiems aišku, kad turinys – kainuoja. Todėl nesibodi už vieną leidinį mokėti 15 ar 20 eurų. Tradicinių knygų pirkėjai mano įsigyjantys spaudinį – popierių su tekstu. O iš tiesų jie moka už autoriaus darbą, kad šis, gavęs atlygį, galėtų imtis naujo kūrinio. Grožinių knygų mėgėjai dažniausiai įsivaizduoja, kad elektroninės ar audioknygos neturėtų kainuoti, nes nėra jokio „popieriaus“, kaštų“, – aiškina A. Mikalauskas.
Dėl šio priežasties grožines knygas kur kas sunkiau parduoti. Be to, jų yra nelegaliuose tinkluose, o įprotis jų ten ieškotis ir siųstis – išlikęs. Todėl ta rinkos dalis vėluoja. „Vis dėlto mes leidžiame grožines knygas, nors ir smarkiai lįsdami į nuostolius“, – tikina pašnekovas.
Šiuolaikinė grožinė literatūra, anot jo, gerokai nusileidžia klasikai. Po mėnesio, kito naujų autorių kūriniai tampa nebeaktualūs. Situacija garsinių knygų naudai keistųsi, jei jos rinkoje pasirodytų tuo pačiu metu kaip ir popierinės knygos.
Prie sėkmingiausių lietuviškų projektų Audioteka.lt vadovas priskiria garsine knyga paverstą Rimanto Kmitos popromaną „Pietinia kronikas“, taip pat Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės „Kabinetą 339“.
