Kultūra

2020.04.23 21:10

Kostas Smoriginas: serialuose nėra ką vaidinti – reikia tik kalbėti kaip papūgai

Deividas Jursevičius, LRT RADIJO laida „Svarbus pokalbis“, LRT.lt2020.04.23 21:10

Retai interviu dalijantis aktorius Kostas Smoriginas LRT RADIJUI sako, kad atvirumas jam kiša koją, o dabar dėl sveikatos problemų gyvena kaip ant vulkano. Karjerą baigęs aktorius teigia pasiūlymų filmuotis TV serialuose atsisakantis, esą juose daug primityvumo.

„Jeigu tai neatliepia mano vertybių skalės, jeigu tai yra keiksmažodžiai arba primityvios, juokingos scenos, baisus tekstas, man ranka nekyla“, – sako K. Smoriginas.


– Knygoje „KOSTAS: eskizai scenos generolo portretui“ atvirai kalbate apie save, apie Jus pasakoja ir Jus pažįstantys žmonės. Interviu dalijate retai, nedaugžodžiaujate. Kodėl ryžotės knygai?

– Na, jeigu duodu, tai atsiminkite, kad atvirumas yra viena iš galbūt mano neigiamų, o gal ir teigiamų savybių. Kad ir kaip būtų, neturiu ko nuo žmonių slėpti. Kaip yra, taip ir rašau, ir gražinti nenoriu.

Manau, mano draugai kalbėjo apie tą patį, kiek teko užmesti akį. Man buvo labai svarbi draugų nuomonė.

– Kodėl scenos „generolas“ ?

– Galvoju, kad toje Nekrošiaus „kariaunoje“ aš turėjau generolo laipsnį – leitenantas netiko. Buvo trys generolai: aš, Bagdonas ir Petkevičius. Galbūt tame yra tam tikra žaismė, komerciškumas, bet man šis laipsnis kelia šypseną. Suprantu, kad mažesnis generolas aš negalėjau būti.

Atsiminkite, kad atvirumas yra viena iš galbūt mano neigiamų, o gal ir teigiamų savybių.

– Vieną iš trijų generolų – Vladą Bagdoną – knygoje pavadinote geriausiu kada nors turėtu partneriu. Kodėl jis?

– Todėl, kad man teko su juo labai daug dirbti. Vladas yra iš tų artistų, kurie yra labai jautrūs. Artistams būdingas pasakymas „apklotą į save traukti“, tačiau jis niekada to nedarydavo. Jis visada išlaikydavo distanciją ir didžiulę pagarbą partneriui, reikalaudamas analogiškos pagarbos ir sau. Man atrodydavo, kad jis mokėdavo ir mano, ir savo tekstus, o tai yra aukščiausias artisto pilotažas.

– V. Bagdonas neseniai pranešė, kad baigia karjerą. Kaip Jūs tai sutikote?

– Liūdnai. Juokaudamas parašiau „kodėl tokios nuotaikos? Niu niu niu“. Turbūt visiems ateina laikas. Aš kiek anksčiau baigiau karjerą ir išėjau iš teatro, o Vladas dar buvo įsipareigojęs Rusijos teatrams. Tiesiog pasidaro sunku ir fiziškai. Mano paskutinis vaidmuo buvo Ibseno „Borkmanas“ ir tas spektaklis man labai patiko. Mane, kaip sako liaudis, vežė, bet teko atsisakyti, nes jau kaip nori nesuvaidini, o kaip nenori – aš pats nenoriu.

Yra įvairiausių priežasčių. Viena jų – senėjimas ir sveikatos neturėjimas. Kai supranti, kad negali taip, kaip galėjai, yra pirmas signalas, kad reikia sustoti. Taip ir su „Kvadratu“ buvo. Nekrošius buvo įsitikinęs, kad dar galėjau vaidinti, nors suvaidinau 417 kartų. Tai yra neįtikėtinai daug.

– Daug dirbote su Eimuntu Nekrošiumi, o knygoje pabrėžėte jo reiklumą.

– Jis reikalavo iš artistų, kad nė vienas kampas nebūtų nugludintas, kaip pripranta artistinis arklys, iš prigimties tingus žmogus. Ir visada stengiasi šiek tiek tuos kampus apeiti, palengvinti sau kroso bėgimą. Nekrošius turėjo vienintelę sąlygą, kad negalima nė vieno kampo, nė vienos detalės pramesti pro šalį.

Kai vaidinau „Kvadratą“, išėjau į užkulisius ir sutikau Eimuntą. Sakau: „Labai gerai praėjo spektaklis“. Jis taip ciniškai pasižiūrėjo ir pasakė: „Nelabai“. Paklausiau, kodėl, o jis atsakė: „Tau degtukas neužsidegė.“ Sieros gabaliukai buvo prisiūti man prie kepurės, pakaušyje, todėl visur galėdavau uždegti degtuką, o tas degtukas, kaip tyčia, gal buvo sudrėkęs ir neužsidegė. Ši detalė Nekrošiui buvo esminė ir jam atrodė, kad viskas pavyko ne iki galo.

Nekrošius turėjo vienintelę sąlygą, kad negalima nė vieno kampo, nė vienos detalės pramesti pro šalį.

– Knygos autorius Arnas Ališauskas sako, kad jį labai nustebino Jūsų reiklumas sau pačiam ir savo darbui. Apie tai kalba ir kiti kolegos. Iš kur toks reiklumas?

– Kadaise viena mano kolegė grimerė parašė, kad Smoriginas yra žmogus, kuriam reikia labai daug: jeigu rūkyti, tai daug, jeigu gerti, tai daug, jeigu mylėti, tai labai, jeigu neapkęsti, tai iki galimybės užmušti. Čia yra mano maksimalizmas, kuris kartais nepasiteisindavo, kartais pasiteisindavo.

Jaunystėje, kai supratau, kad tampu profesionalu, man pasidarė baisu dėl įsipareigojimo žiūrovams ir kolegoms, nes nieko brangesnio gyvenime ir neturiu už žmones, nes tai, ką darau, be jų būtų visiškai beprasmiška.

– Dabar Jus kviečia filmuotis serialuose, bet Jūs dažniausiai net nesvarstote tokių kvietimų ir atsisakote. Kodėl?

– Aš negalėčiau spjauti į žmones, kurie dirba serialuose. Kitaip tu neišmoksi daryti kino arba televizijos serialų, jeigu nebandysi – kažkas turi bandyti. Bet jeigu tai neatliepia mano vertybių skalės, jeigu tai yra keiksmažodžiai arba primityvios, juokingos scenos, baisus tekstas, man ranka nekyla. Praėjau labai gerą mokyklą tiek Tamulevičiūtės, tiek Nekrošiaus, pradedant Čechovu, baigiant Shakespeare`u, todėl negalima žemiau nuleisti kartelės.

– Jūsų manymu, dabartiniai kūriniai yra primityvūs?

– Dabartiniai kūriniai ir tai, ką kartais matau serialuose, yra siaubingai primityvu. Ten vaidinti net nėra ką – papraščiausiai reikia kalbėti kaip papūgai.

Jeigu tai neatliepia mano vertybių skalės, jeigu tai yra keiksmažodžiai arba primityvios, juokingos scenos, baisus tekstas, man ranka nekyla.

– Kodėl taip atsitiko? Kodėl publikai reikia tokių primityvių dalykų?

– Nežinau. Bijau, kad intelekto kartelė apskritai leidžiasi ir žiūrovams reikia pramogos. Nors nežiūrėčiau į komedijos žanrą taip blogai, nes man teko ne vieną kartą dirbti ir daryti spektaklius „Domino“ teatre. Ne taip paprasta padaryti gerą komediją, kuria galėtum visus užkrėsti. Lengviau vaidinti tragediją, dramą. Bet turbūt leidžiasi visų kartelė. Nežinau, galbūt gyvenimas yra per daug sunkus ar neįdomus, kad to reikia.

– Kalbate ir apie teatrą ar tik televizijos serialus?

– Ne, teatro as neliesčiau. Teatre žmonės yra vienaip ar kitaip atsakingi už kūrinio vertę ir taip dažnai „neprašoka“. Atleiskite už pasakymą, bet toks mėšlas, tie scenarijai, kurie atsiranda televizijoje, „prašoka“. Kartais ir aš filmuojuosi iš nevilties, kai koks draugas, su kuriuo daug metų gerai sutarėte, padėjo ir suvaidino kokį nors mažą vaidmenuką spektaklyje, kuriame tu dalyvavai. Visaip būna. Aš kategoriškai galvų nekapočiau, bet kartais tai man sukelia ir juoką ir kartais apima beviltiškumo jausmas.

Išsamiau – laidos „Svarbus pokalbis“ įraše:


Parengė Gabrielė Sagaitytė.