Kultūra

2020.04.22 21:33

Oskaras Koršunovas apie sunkumus kultūrininkams: mums reikia civilizuotos paramos

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2020.04.22 21:33

Karantinas pasirodė esąs itin skausmingas kultūros žmonėms, menininkams. Erdvė, kurioje jie ne tik kūrė, kuri juos maitino, užsidarė aklinai – atšaukta arba nukelta viskas, jokio pragyvenimo šaltinio, jokių pajamų neliko. Ir ateitis miglota – koncertams ir teatrams leidimai dirbti numatomi tik paskutiniame karantino lengvinimo etape, kuris dar neturi datos. Nevyriausybinėms profesionaliojo scenos meno organizacijoms priklausantys ir individualiai dirbantys kūrėjai į Vyriausybės koronaviruso pandemijos padarinių švelninimo ir kompensavimo planus nėra įtraukti.

Būtent šioje grupėje atsidūrė Venecijos bienalės „Aukso liūto“ laimėtojos, teatras „Meno fortas“, Oskaro Koršunovo teatras, tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, Kristupo festivalis, „Kino pavasaris“, festivalis „Vilnius Mama Jazz“, Lietuvą už jos ribų garsinantys operos solistai ir daugybė kitų. Daugiau nei 60 profesionaliojo scenos meno nevyriausybinių organizacijų ir individualių kūrėjų kreipėsi į valdžios institucijas prašydami gelbėti ir juos. Apie tai LRT laidoje „Dienos tema“ kalbėjo kreipimąsi pasirašęs režisierius Oskaras Koršunovas, operos solistas Merūnas Vitulskis ir Šokio informacijos centro direktorė Gintarė Masteikaitė.

Dienos tema. Oskaras Koršunovas: mums, menininkams, reikia civilizuotos paramos (su vertimu į gestų k.)

– Pone Oskarai, „Otelo“, pagal Williamo Shakespeare`o pjesę, premjera, turėjusi vykti vasarą garsiajame Avinjono teatrų festivalyje, neįvyks, spektaklis kabo ore. Dabar jį repetuojate ar viskas apskritai stovi, ir jūs nieko negalite padaryti?

O. Koršunovas: Dabar viskas stovi, žinoma. Iš pradžių organizatoriai skelbė, kad jis vyks, dabar, kad nevyks. Tai didžiulis praradimas, nes tai pagrindinis festivalis, kurį aplankius lydi labai daug kvietimų. Mes gyvename būtent iš gastrolių užsienyje, kur gauname didelius honorarus ir, tiesą pasakius, mokame už juos didelius mokesčius Lietuvai. Tiesą pasakius, esame suskaičiavę, kad mokesčių sumokame daugiau, nei gauname iš valstybės rėmimo.

Prarandame per 10 festivalių Ispanijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Estijoje, apie 50 spektaklių Lietuvoje. Iš Lietuvoje rodomų spektaklių taip pat pragyvename ir mokame mokesčius. Buvome numatę didelį festivalį, nes mūsų teatrui sukanka 30 metų, bet jo negalėsime surengti. Taigi iš tikrųjų esame tokiame, nežinau, kaip čia pasakyti, visiškame kolapse. Prie viso to mūsų teatras dirba kaip repertuarinis teatras ir iš esmės labai sėkmingai: daug važinėjame po festivalius, rodome spektaklius Lietuvoje, tai mūsų situacija yra labai prasta. Manau, kitiems ji dar blogesnė. Apskritai visiems „frylanceriams“, laisviems menininkams, dirbantiems pagal sutartis, yra katastrofiška situacija.

– Kokios jums dabar labiausiai reikėtų paramos?

O. Koršunovas: Mums reikia civilizuotos paramos. Kas yra civilizuota parama? Dažnai kreipiame žvilgsnius į Estiją, kaip į labiau ir geriau besitvarkančią šalį. Tai štai – bendras su koronavirusu susijęs paketas, gelbstintis ekonomiką ir padedantis žmonėms, Estijoje toks pat, kaip ir Lietuvoje, – 2,5 mlrd. eurų, maždaug toks, mano žiniomis.

Bet Estija, kur gyvena 3 kartus mažiau žmonių nei Lietuvoje, kultūrai skyrė 25 mln., o Lietuva kultūrai gelbėti skyrė tik 7 mln. eurų. Taigi 3 kartus mažesnė šalis skiria 25 mln. kultūrai, Lietuva – 7 mln. Paskirstymas tų pinigų, matome, yra daugiau kreipiant dėmesį į valstybinius teatrus, o į nepriklausomus, laisvus teatrus, kurie irgi yra kaip mažasis verslas, nešantis pelną, beveik nekreipiama dėmesio. Suprantu, kad prioritetas bus valstybiniai teatrai, o tai reiškia, kad laisvieji tiesiog išmirs, o pagal sutartis dirbantys menininkai neišsilaikys. Tokia yra situacija.

– Dabar noriu kreiptis ir į M. Vitulskį. Kurioje vietoje jus sustabdė karantinas? Jūs dažniausiai dirbate ne Lietuvoje, turėjote daugybę projektų užsienyje, kaip ir O. Koršunovas.

M. Vitulskis: Mano 30–40 proc. pajamų yra lietuviški operos spektakliai. Jeigu kalbėtume, kurioje vietoje sustabdė, tai šiuo metu esu bedarbis. Tenka bendrauti ir su pasaulinio lygio „frylanceriams“, operos atlikėjais – visi sėdi namie. Truputį džiaugiasi, kad pagaliau po baigimo gali pailsėti, bet visų nuotaikos vienodos. Visi jaučia nerimą, išgyvena, nes visur viskas sustojo.

– Iki kada jums gali tekti sėdėti namuose ir būti bedarbiu? Esate numatęs blogiausią variantą?

M. Vitulskis: Jeigu kalbėtume apie užsienio darbas, tai iki Naujųjų metų turiu sėdėti. Kol kas žiūriu pozityviai, su šypsena, nes tikrai mažai laiko iki tol skyriau šeimai, dabar labai daug – begalinis džiaugsmas, kada galiu su jais praleisti laiką. Kita pusė – 2 mažos burnytės, įsipareigojimai. Yra įvairių pamąstymų, kas toliau po tų 2 mėnesių, o jeigu iki rudens visa tai vyks. Tikrai išgyvename, nemažai diskutuojame su kitais operos atlikėjais: Asmik Grigorian, Kostu Smoriginu, o kas toliau, kiek viskas pasislinks.

– Skaičiuojate savo praradimus? Galite įvardyti sumą, kurią prarandate, kad tos mažos burnytės turėtų ką valgyti?

M. Vitulskis: Esu suskaičiavęs, kad, padengus visus įsipareigojimus ir lizingus, sumokėjus mokesčius iki Naujųjų Metų, turėjau uždirbti apie 15 tūkst. eurų. Dabar to nebėra, o mokesčiai kosminiai. Jau esu sakęs, kad 150 tūkst. buvo numatyti iki Naujųjų metų visiems komerciniams renginiams: garsui, šviesoms, reklamai, kuri kosmosą kainuoja. Televizinė reklama ir sklaida – kosminiai pinigai kiekvieną kartą. Žmonės mano, kad už tuos pinigus gyveni kaip princas, bet taip nėra – labai daug atsisijoja, ir mes realiai esame paskutinė grandis, kuri pasiima likutį. Už tą meną, laiką, už nebuvimą su savo šeima ir savo šalyje sumokame pilna koja – tokios tos realijos.

– Kai pasižiūriu į tuos žmones, kurie pasirašė šitą kreipimąsi į aukščiausius valstybės politikus, tai čia – Lietuvos kultūros ir meno žiedas, garsiausi žmonės, garsinantys Lietuvą ir už jos ribų. Atmetus juos, atsiranda 2 meno pasauliai Lietuvoje: tie, kurie mūsiškiai, ir tie ne mūsiškiai, kurie lieka be jokios paramos. Ar čia kažkaip ne taip suprantu?

G. Masteikaitė: Viską labai gerai suprantate. Raštą pasirašė tik labai mažytė dalis žmonių, bet skaičiuojame, kad vien scenos meno sričiai atstovauja mažiausiai 500 nevyriausybinių organizacijų. Reikia suskaičiuoti, kiek turime skirtingų dirbančių atlikėjų, menininkų, kūrybininkų, aptarnaujančio personalo pagal individualią veiklą ir turinčių menininko statusą. Tai kalbame jau tūkstančiais – tikrai yra daugiau negu 10 tūkst. žmonių.

Visą laiką Lietuvoje buvo 2 kultūros: viena – valstybinė, kita – nevyriausybinė. Visas nevyriausybinis sektorius susiformavo būtent nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. Tai yra sektorius, kuris daugiausia investuoja ir dirba tarptautinėje plotmėje, kuris garsina Lietuvos vardą. Prisiminkime praeitus metus: „Auksinis liūtas“, A. Grigorian – visi šie žmonės yra užaugę būtent nevyriausybiniame sektoriuje.

– Laiške, kuriuo kreipėtės į prezidentą, ministrus, premjerą, Seimo pirmininką, sakote, kad būtinai reikia pagalbos nevyriausybiniam sektoriui, nes tik taip galima „išgelbėti daugybę kūrybingų Lietuvos žmonių nuo skurdo, galimo veiklos mūsų šalyje nutraukimo ir emigracijos“. Skamba tikrai grėsmingai. Situacija iš tiesų yra tokia rimta?

G. Masteikaitė: Taip, nes būtent scenos meno sektorius, dirbantis uždarose patalpose, teatruose, į darbą pilna koja ir 100 proc. pajėgumu grįš paskutiniai. Puikiai suprantame, kad niekas teatrų dabar neatidarys, kai atidarys – tikrai nebus salių užpildymas 100 proc. Gerbiamas kritikas Vaidas Jauniškis rašė feisbuke: „Pažiūrėkime į valstybės požiūrį, kas pirmiausia pakils, ar lėktuvas su 150 keleivių, ar teatras su 150 žiūrovų. Tada pamatysime iš tikrųjų, mūsų valdžios požiūrį į kultūrą“, kurią ateidama ši valdžia (aišku, ir ankstesnės valdžios taip pat) visą laiką kėlė kaip prioritetą.

Nekalbame, kad nėra absoliučiai jokios paramos, bet ta parama labai nedidelė ir patenkins labai mažą poreikį. Ji yra kaip vienadienė injekcija, ir mes turime galvoti apie pagalvę ir padėti sektoriui išgyventi šį laikotarpį, ir tikrai ilgą laiką – kalbame apie pusės arba mažiausiai metų laikotarpį.

– Buvote išgirsti ir priimti Kultūros ministerijoje, kalbėjote su prezidento patarėjais. Bent kokių guodžiančių žinių vienoje ar kitoje institucijoje teko išgirsti?

G. Masteikaitė: Tų guodžiančių žinių yra. Bet mums, kaip šiuolaikinei valstybei, galvojančiai, kokie yra mūsų prioritetai – kelių tiesimas ar investicija į mokslą, švietimą ir kultūrą, – turi prasidėti mąstymo kaita. Šita krizė yra labai geras pavyzdys ir priemonė pakeisti savo mąstymą ir pradėti galvoti, į ką turime investuoti, nes investicija į kultūrą yra ilgalaikė.

Mes investuojame ne tik į žmones, kurie dirba šiame sektoriuje, bet ir į visuomenės gerovę. Pažiūrėkite, kas nutiko pirmiausia, paskelbus pandemiją? Visi kultūrininkai, dirbantys bet kurioje srityje, atidarė savo archyvus, pateikė paslaugas nemokamai. Visas internetas sproginėja nuo spektaklių, koncertų įrašų, nuo pamokų, ir už juos neprašoma nė cento. Esame sąmoningi, esame mokesčių mokėtojai, tikrai nesame ta sritis, kuri stovi ranką ištiesus ir neprašome šimtaprocentinių kompensavimų dėl nuostolių.

Prašome sveiko dialogo, požiūrio ir adekvačios paramos, kuri šiuo metu yra konkursinė. Aš sunkiai tai vadinu parama, nes į tuos papildomus pinigus, kurie bus perskirstyti per Kultūros tarybą, organizacijos aplikuoti turės su naujomis idėjomis. Paskaičiavome, kad daugiausia iš vienos programos galės gauti 200 organizacijų. Įsivaizduokite, apie kokį skaičių kalbame, kai scenos meną sudaro mažiausiai 500.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.