Lietuvos paštas skelbė konkursą sukurti siuntų terminalui meno kūrinį, paminintį laisvės 30-metį. Kviesti dalyvauti nepriklausomoje Lietuvoje gimusieji. Viena laimėtojų – Živilė Spūdytė (Žvėrūna). Pasinaudodama šia proga kalbinu jau seniai savo kūryba sudominusią originalią menininkę. „Karantiną priimu kaip didžiulę dovaną, baisu, kad, pasibaigus karantinui, vėl nieko nespėsiu“, – LRT.lt pripažino Živilė.
– Kaip sugalvojai dalyvauti šiame konkurse? Kodėl jis patraukė Tavo dėmesį?
– Man buvo įdomi konkurso tema. Patiko, kad konkurso rengėjai kvietė permąstyti paskutinį mūsų valstybės trisdešimtmetį. Labai mėgstu žiūrėti senus televizijos įrašus iš Baltijos kelio ar Sausio 13-osio įvykių, tad įkvėpimo ilgai nereikėjo laukti. Motyvavo ir žinojimas, kad bus net keturi nugalėtojai, o tai padidina galimybę laimėti. Labai retai dalyvauju konkursuose, bet karantinas suteikė truputį laiko ir nusprendžiau dalyvauti.
– Kokia Tavo laimėjusio kūrinio idėja? Koks jo siužetas? Kaip sprendei kompozicinius, spalvinius klausimus?
– Bandžiau šmaikščiai ir šiek tiek saviironiškai pažiūrėti į temą. Centrinė piešinio figūra – šių dienų jaunuolė, kurianti startuolius, idėjas Lietuvai. Klausydama nostalgiškų „Anties“ dainų, ji prisimena vyresnių giminaičių pasakojimus apie dainuojančią revoliuciją, iš kurios ir semiasi įkvėpimo. Ji kartoja sau „Think outside of the box“ ir sugalvoja virtualios realybės akinius, pro kuriuos galima žvilgtelti į vis dar kuriamos valstybės ateitį. Stengiausi vengti tradicinių simbolių, norėjosi temą atskleisti šiuolaikiškai bei išsigryninti šią dieną simbolizuojančius ženklus ir potekstes.
– Tavo kūriniai yra kompiuterinė grafika. Kodėl renkiesi šią raišką, ne tradicinę grafiką?
– Studijavau tradicinės grafikos technikas, tačiau skaitmeninė grafika leidžia greičiau dirbti, vienu pelės paspaudimu galiu maišyti spalvas. Mane žavi mintis, kad nesu ribojama drobės formato ir pikselis po pikselio galiu kurti savo skaitmeninę tikrovę. Vis dėlto iš naujo po truputį jaukinuosi ir primirštas technikas.
– Ką reiškia Tavo slapyvardis Žvėrūna? Kaip jis atsirado?
– Paauglystėje pradėjau domėtis archajiškomis kultūromis, neišvengiamai ir baltų mitologija. Labai patiko baltų deivės Žvėrūnos vardo skambesys ir kaip jis dera prie mano tikrojo vardo. Tad tai tapo mano socialinės paskyros slapyvardžiu, kurį pasilikau ir pradėjusi kurti savo kaip menininkės tapatybę. Šio slapyvardžio reikšmė puikiai atspindėjo ir mano vizualinę raišką – pilną būtybių ir šiuolaikinės mitologijos.
– Kiek tave domina baltiškoji mitologija? Koks jos ir absoliučiai savitų, asmeninių mitų ryšys?
– Mane domina įvairių tautų mitai, juose užkoduota visa žmonijos raida, santykių schemos, kolektyvinės pasąmonės simboliai. Labai įdomu į juos pažvelgti iš šių dienų perspektyvos ir dekonstruoti.
– Ką kuri šiuo metu? Kokie kūriniai, kolaboracijos Tau svarbiausios Tavo kūrybiniame bagaže?
– Šiuo metu bendradarbiauju su jaunosios kartos rašytoja, prozininke Lina Simutyte. Esame ne tik bičiulės, bet ir kūrybinės partnerės. Tačiau darbai dar nebaigti, negaliu apie juos kalbėti. Viena įdomiausių kolaboracijų buvo su saksofonistu Simonu Šipavičiumi (Sheep Effect). Šių metų pradžioje pristatėme animuotą vaizdo klipą muzikiniam kūriniui HIGH! HOW ARE YOU?
Tai buvo nauja patirtis ir iššūkis bei treniruotė ateities darbams. Simono muzika labai atvira interpretacijoms, todėl įdomu garsus konvertuoti į pikselius. Bendradarbiauti su kitais kūrėjais man labai svarbu, nes tikiu, kad per sąlytį su kito kūryba išmokstu kažko naujo.
– Kaip jautiesi per karantiną? Kaip jis veikia Tavo kūrybą – jos temas ir patį produktyvumą? Ar karantinas pakoregavo Tavo planus?
– Karantiną priimu kaip didžiulę dovaną. Suprantu, kad jis ne visus nudžiugino, tačiau mano veikla man leidžia greit prisitaikyti prie bet kokio dienos režimo. Šiuo metu nuotoliniu būdu dirbu Šiaulių dailės galerijoje. Visą galerijos veiklą teko perorientuoti į virtualią erdvę. Kadangi rytais nereikia skubėti į autobusą, sutaupau nemažai laiko, kurį galiu produktyviai išnaudoti kūrybai. Stengiuosi išnaudoti kuo daugiau laiko, nes baisu, kad, pasibaigus karantinui, vėl nieko nespėsiu. Kita vertus, jau labai pasiilgau gyvų parodų, susitikimų su menininkais ir edukacinių užsiėmimų su vaikais.
– Kaip kito tavo kūryba? Kokie motyvai ir temos bei estetika dominavo anksčiau, kokia ji pastaraisiais metais?
– Paauglystėje pradėjusi nuo paprasto grafitinio pieštuko labai sunkiai jaukinausi spalvas, tad skaitmeninės spalvos prieš kelerius metus buvo didysis lūžis. Nepasakyčiau, kad mano meninio tyrimo laukas stipriai keitėsi, visada turėjau savo kryptį su nedideliais nuokrypiais. Kuriu šiuolaikinę pasaką, kartais šiurpią, kartais juokingą. Mane labiausiai domina mitologija ir visuomenės procesai. Kai kalbu apie mitą, nereiškia, kad būtinai tiesiogiai jį iliustruoju. Dažnai pasiskolinu vieną ar kitą detalę ir ją transformuoju, perkeliu į netikėtas erdves.
– Turi visokiausių įdomių rekvizitų ir neretai susikuri menišką kompoziciją-nuotrauką. Kada imiesi šios raiškos?
– Fotografuotis su kaukėmis ar kita butaforija imu tada, kai norisi įsikūnyti į personažą. Čia galbūt irgi išlenda mito motyvas. Esame ritualo visuomenė. Juk žmonės dar prieš tūkstančius metų dalyvaudami ritualinėse apeigose slėpėsi už įvairių gyvūnų kaukių tarsi bandydami perimti geriausias jų savybes ar prisišaukti dvasių malonę. Man tai yra žaidimas, pokštas, bet taip pat ir būdas žaisti teatrą, persikūnyti ir sudirginti vaizduotę.
– Tavo kūriniuose – ir Jonas Mekas, ir Frida Kahlo. Kas jie – tavo įkvėpėjai? Galbūt atradai kažką karantino metu – naują Tau vizualųjį menininką, rašytoją, režisierių?..
– Mane įkvepia ne tik minėti autoriai, bet apskritai ryškios asmenybės. Karantino metu atradimu tapo Alice Rohrwacher filmas apie kaime gyvenančią žemdirbių šeimą ir vilkų draugą Lazarą („Laimingasis lazaras“) bei šių metų „Kino pavasario“ portugalų režisierės Catarina Vasconcelos dokumentinė pasaka „Paukščių metamorfozė“. Abejuose filmuose labai sodri laiko tėkmė, tikros vizualinės poemos. Jaunystėje mano senelis dirbo kino mechaniku. Po kaimus vežiodamas filmus susipažino ir su mano močiute. Gal todėl filmuose randu nemažai įkvėpimo ir savo kūrybai.
– Esame tos pačios kartos atstovės, galima sakyti, bendraamžės. Kokia yra mūsų karta? Kaip tu ją matai?
– Galvoju, kad mūsų karta labai laisva, veržli, bet tuo pačiu nekantri. Mes norime greito rezultato, nemokame mėgautis lėtu procesu. Bet tai tik bendri štrichai. Turbūt jie būdingi ne tik mūsų kartai, bet apskritai jaunam žmogui, o tai yra natūralus raidos procesas. Mes esame autoritetus paneigusi karta, bet nebijanti klausti ir klysti.
– Mėgsti reflektuoti šiuolaikinės visuomenės ydas. Kokios jos, kokia didžiausia? Ką pakeistumei, jei kokia nors fėja siūlytų išpildyti norą?
– Kalbėdama apie visuomenės ydas, nesiimu teisėjos vaidmens, pati esu šios visuomenės dalis ir joje nieko nekeisčiau. Mes vis dar nepakankamai tolerantiški, vis dar nepakankamai atsakingi vartotojai. Tačiau man patinka stebėti natūraliai vykstančius visuomenės raidos procesus. Matau, kad mūsų visuomenė bręsta. Žmogus išgyvena įvairius brandos etapus, taip yra ir su visa bendruomene.
Mes visi vieni kitus auginame. Sudėtinga per kelis dešimtmečius iš bendros žmonijos sąmonės ištrinti tai, kas sluoksniavosi amžius. Kartais tikrai prireikia laiko atsipeikėti susidūrus su ankstesniųjų epochų mąstymo modeliais, bet viskas ne taip paprasta. Tikslinga būtų panagrinėti priežastingumą. Taip, kaip antropologai tyrinėja gentis. Jie jų įpročių nebando keisti, jie jas stebi ir tiria.
