Kultūra

2020.04.24 11:36

Klimatologas Justinas Kilpys: sulėtėkime, vartokime mažiau, bet prasmingiau

anketa „Baltas lapas“ (IV)
Vytautas V. Landsbergis2020.04.24 11:36

Juda pabaigos link pokalbiai su bičiuliais, vis susirenkant prie balto popieriaus lapo ir mėginant apsibrėžti – kur link judame ir judėsime po epidemijos, kas mes tokie ir ką mums primena šis netikėtai galingas ir sąmonę keičiąs virusas. Šiandien dar du pašnekovai.

Giedrė Kederytė, teatro aktorė:

Pabuvau su baltu lapu keletą dienų stebėdama, kaip kas dėliojasi. Sudėjau, kas dabar manoj rūpyboj.

Negalime pastatyti šeimos, valstybės, pasaulio, neatsisukę į save. Bet kokia nauja pradžia, nauja statyba turėtų prasidėti nuo medžiagų patikrinimo. Pirmiausia, tikrinu save. Atlieku sąžinės sąskaitą. Bet stop. Nepriimkim, kaip skambių ir mus „prasminančių frazių“, tarkime, „išlipti iš komforto zonos“. Juk visi puikiai supranta, kad tai iš tikrųjų nieko nepasako apie žmogaus veiksmus. Tai tik trumpalaikis savęs įgalinimas kažkokiam veiksmui, kad galėtume uždėti „grotažymes“, kad štai – ėmiau ir išlipau. Vienas, net ir mažas, bet nuoširdus apsinuoginimas prieš save būtų tūkstančius kartų stipresnis už bet kokius lipimus ir išlipimus, NES, pamestume tą detalę, kuri mus „kusina“, kuri laiko tam tikras vadeles, kuri netgi turi pavadinimą „kitų nuomonė“.

Tad natūraliai truputį apgauname save, nes neatliekame pokyčio pilna koja. O tame „norėjime išlipti“ yra dar vienos blogio šaknies daigelis. Jį visai nesunku aptikti tokį subujojusį pastarąjį dešimtmetį. Norą mokyti kitus. Vadinasi, surandu kažką, ką galiu pavadinti tuo garsiuoju „išlipimu“, neva tai įvykdau, tampu „specialistas“ ir jau puolu mokyti. Tampu „mokytoju“. Mokau. Turiu virtualią publiką, ir tvirtai tikiu tuo, ką darau.

Svajočiau, kad pavyktų pasiekti tokį sąmoningumo etapą, kai suprastume, kad žodis MOKYTOJAS visgi turi ypatingą prasmę, skirtingai naudojamą įvairiose kultūrose, ir kad mes negalime staiga tapti mokytojais. Negalime staiga žinoti atsakymų į visus kylančius klausimus, nes tai mane artina link apsčios žiniuonystės, kuri man nebeleidžia augti ir tobulėti kaip dvasios žmogui. Nes dėviu pseudo rūbą.

Priešingai nei tikrieji MOKYTOJAI, kurie niekada nėra stovinčio vandens būsenoje. Jiems neužtenka vieną kartą išlipti, jie tai daro savo gyvenimu, savo poelgiais, savo kartais nebyliu asistavimu. Norėtųsi, kad ne paskutinėje vietoje imtume statyti širdį, o keltume ją į centrų centrą, kuris neleistų nukrypti sąžiningumo svertuose ir pradedant bet kokias statybas – santykių, darbų, skyrybų, – būtų pirminis tiesos kertinis akmuo.

Tikiu, kad jei nenuspręsim šito laiko tiesiog „išgyventi“, „pralaukti“, „išbūti“, išeisime kitokie. Nebesitenkinantys akinančiomis dienraščių nuotrupomis, trumpų interviu skoniu, ar instagramo svertais, nes toks būvis mums nekainuoja nieko. Absoliučiai nieko. Ir geriausias šio laiko patikrinimas bus tas, kad nebegalėsime teisintis laiko neturėjimu, darbų gausa. Taip, norintiems darbų visada yra, bet šis laikas kiekvienam padovanoja papildomą minutę, atsigręžimui ir mažam pasvarstymui paruošti savo širdį kitam laikui, arba ne.

Galvoju, kad noras keistis gimsta tada, „kai kas nors mūsų netenkina“, bet pats pakeitimas dar nereiškia, kad tai pabaiga. Čia galima prisiminti „Gyvulių ūkio“ scenarijų, kuris nors ir įkvepiantis, bet labai primena nūdieną.

Svajonė būtų tokia, kad atsigręžus į save, savo prigimtį, pašaukimą, nesinorėtų pataikauti, nutylėti, bijoti nesutikti. Kiekvienas jau pašauktas įvykdyti savo gyvenimą, norėtųsi, kad tai būtų paskata neatidėlioti, o su pasitikėjimu ištarti „taip“. O tame „taip“ sutalpinti tai, kas buvo nutylėta tiek laiko, bet dabar išdrįsta pripažinti. Ir ne kažin kam, o pirmiausia SAU. Esančiam jau ir taip nuostabiai sukurtam. Nesvarbu, užsidengus akis, patvinus ašaromis ar norint slėptis iš gėdos prieš save.

Linkiu patikėti, kad nėra NĖ VIENO, kuriam tai būtų lengva ir labai malonu. „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8). Noriu palinkėti, kad šie žodžiai nebūtų tolimi. Esant keitimosi būvyje jie padeda laisvėti. Ir net jei baisu ir negražu, tai tik nuostabiau, nes tai ir parodo mūsų netobulumą, kuris reiškia, kad dar tiek daug liko. Tiek daug nepažinto ir naujo. Kuo dabar galiu pradėti gyventi. Rasti gyvybės šaltinį, kuris apstus tikrojo pažinimo, tikrojo gyvenimo.

Ratilioko, klimatologo Justino Kilpio mintys apie „Naują baltą lapą“ – iš aplinkosaugos perspektyvos:

Labai norėtųsi, kad pasibaigus karantinui ir investuojant į ekonomikos atsigavimą būtų nepamiršta aplinkosauga ir klimato kaita. Pandemijos pabaiga būtų puiki proga ne skubėti skatinti vartojimą, bet įgyvendinti darnaus vystymosi principus ir sprendžiant vieną problemą kartu spręsti ir kitas problemas (angl. „multisolving“). T. y. ieškoti sprendimų, kurie turėti daug gretutinių teigiamų pasekmių.

Taip pat tai proga sulėtėti ir kurti naujas įpročius. Pavyzdžiui: tikiuosi, kad nuotolinis darbas parodys, jog galima išvengti daugybės lėktuvų skrydžių (verslo kelionių), nes sprendimus galima priimti ir internetu.

Dirbant iš namų galima taikyti lankstesnį darbo grafiką ir sumažinti piko valandų transportų kamščius miestuose. Per šį karantiną Niujorke dviračių dalijimosi paslaugų („bike sharing“) naudojimas padidėjo 67 proc., tad labai norėtųsi, kad ir pasibaigus pandemijai šie skaičiai išliktų panašūs.

Trūkinėjant pasaulinėms produktų tiekimo grandinėms (kol kas daugiausia tik medicinos reikmenų) vėl atsigręžiama į vietinius gamintojus, o naudojant vietinių gamintojų produktus mažėja tarša susijusi su transportavimu.

Šalies gerovės matavimas per BVP skatina tikėjimą, kad tik ekonominis augimas gali atvesti prie geresnio gyvenimo. Tačiau tada visi kiti rodikliai (ir aplinkosauga) yra nustumiami į šalį. Norėtųsi, kad planuojant valstybės prioritetus būtų galvojama apie žmones ir aplinką. Šiuo keliu jau eina Naujoji Zelandija su savo gerovės biudžetu („well-being budget“), Butano karalystė su bendru nacionalinės laimės rodikliu („gross national happiness“), Ekvadoras su savo socialine „gero gyvenimo“ filosofija („Buen vivir“).

Manau, jei būtų pradėtas vertinti ne nuolatinis ekonominis augimas, o žiūrima į visas gyvenimo sritis, tai turėtų teigiamą poveikį aplinkosaugai – nes ji visada būtų sąraše.

Norint spręsti klimato kaitos problemą, reikalingas nuolatinis atmosferos taršos mažėjimas. Ir to galima pasiekti, jei būtų laikomasi principo „mažiau yra daugiau“. Sulėtėti, vartoti mažiau, bet prasmingiau.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt