Kultūra

2020.04.22 17:44

Virtuali paskaita apie žmogaus teises ir neįgaliųjų temą mene: poetai – nepripažinti pasaulio įstatymų leidėjai

„Rupert“ meno ir edukacijos centras šiandien kviečia į virtualią paskaitą – „Vaizduojamasis menas ir negalia, rūpesčio ir tarpusavio priklausomybė“. Su paskaitą skaitysiančiu socialogu ir aktyvistu Tomu Shakespeare`u apie tai, kokias žmogaus teisių problemas išryškino pasaulinė pandemija, bei kokį žvilgsnį į žmones su negalia gali formuoti menas, LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ kalbėjosi Indrė Kaminckaitė.

– Šiomis dienomis neretai tenka išgirsti nuogąstavimų: jeigu situacija taptų nevaldoma, kurie žmonės tuomet būtų gydomi, kieno gyvybė būtų svarbesnė. Etiniu požiūriu, kaip šiomis aplinkybėmis visuomenė vertina žmones su negalia?


– Vertinant iš etikos ir žmogaus teisių perspektyvos, manau, yra du požiūriai. Pirmas – žmonės su negalia yra tokie pat svarbūs kaip visi. Jie prisideda prie visuotino gėrio, yra mylimi savo šeimų ir turi tokias pačias teises. Kartais tai pamirštame. Antrasis požiūris pasireiškia esant nepaprastai situacijai, kai gydytojai turi spręsti, kurių žmonių potencialas išgyventi yra didesnis. Tačiau tokie sprendimai turi būti grįsti įrodymais, remiantis mokslu, o ne prietarais apie individo gyvybės vertę. Jeigu nėra gydymo priemonių trūkumo, visiems turi būti suteikiama vienoda prieiga. Man teko išgirsti labai gražių istorijų apie tai, kaip Dauno sindromą turintys žmonės išsikapstė iš sunkios būklės, įveikė virusą. Tokie pavyzdžiai parodo, kad visi gali pasveikti, tad sveikatos apsaugos sistema privalo rūpintis kiekvienu.

– Skaičiau ne vieną pasisakymą, kad negalią turintys žmonės šiomis dienos lengviau dorojasi su izoliacija, kadangi joje savotiškai gyvena jau ilgą laiką. Taip pat girdėjau pasvarstymų, kad visuotinis karantinas, kuomet mes visi esame izoliuoti, iš dalies mažina neįgaliųjų atskirtį. Ką manote apie tai? Galbūt po pandemijos būsime šiek tiek empatiškesni neįgaliųjų atžvilgiu?

– Tiesa, kad dauguma negalią turinčių žmonių yra pratę prie izoliacijos. Neseniai kalbėjausi su vienu vyru, kuriam diagnozuotas ŽIV, jis taip pat turi ir kitų sveikatos problemų. Tas vyras man pasakė: „O kokias problemas turėtų sukelti užsidarymas namie? Juk toks mano gyvenimas yra jau daugybę metų.“ Jam ir kitiems panašiai gyvenantiems žmonėms izoliacija nekelia ypatingų problemų, šie žmonės turi strategijų, kaip su tuo dorotis. Dabar mes kalbame apie prieigos barjerus, darbo iš namų galimybes, būdus, kaip pasitelkti internetą ir socialines medijas, kad galėtume komunikuoti.

Iki šiol visa tai nebuvo visiškai priimtina, tačiau dabar internetinės platformos pasitelkiamos mokymui, šis mūsų pokalbis irgi įrašinėjamas per „Zoom“. Žmonės ima suprasti, kad daugybę kasdienio gyvenimo užduočių galima atlikti internetu ir šis, tik dabar ateinantis suvokimas, erzina neįgaliųjų bendruomenę, kuri metų metus kalbėjo apie nuotolinį darbą. Tikiuosi, kad po šios pandemijos, būsime supratingesni žmonėms, kurie dirba iš namų ar nori bendrauti socialiniais tinklais bei atsisako ilgų kelionių ir dažnai beprasmių gyvų susitikimų.

– Kaip pažymi žmogaus teisių specialistai, pasaulinė pandemija išryškino įvairias problemas žmogaus teisių srityje, į paviršių taip pat iškėlė žinomas, bet pamirštas. Galbūt jums, kaip mokslininkui, susidariusi situacija atvėrė naujus tyrinėjimų laukus?

– Taip, aš noriu tyrinėti susidariusią socialinę situaciją. Atliekame interviu su Jungtinėje Karalystėje gyvenančiais žmonėmis apie jų patirtis, kaip jie išgyvena pandemiją, dorojasi su socialine atskirtimi ir izoliacija, kaip ji veikia jų mitybą, reabilitaciją, psichinę sveikatą. Mano komandą domina šis fenomenas, kurį taip pat ketina tyrinėti ir globaliu mastu, įtraukiant neįgaliuosius Afrikoje ir Azijoje, aiškinantis tų kraštų problemas. Pavyzdžiui, Ugandoje paskelbta labai griežta izoliacija ir net rodos, tad tai labiau susiję ne su visuomenės sveikata, o prezidento galios įtvirtinimu.

– Šiandien Lietuvos auditorijai drauge su „Rupert“ centru rengiate paskaitą – kalbėsite apie vaizduojamąjį meną ir neįgaliųjų reprezentaciją. Kokie problematiniai šios temos aspektai jus labiausiai domina?

– Kalbėsiu apie tris neįgalumo ir neįgaliųjų sampratas. Tikiuosi, tai auditorijai nebus svetima ar visai nežinoma. Pirmoji samprata – neįgalumas kaip medicininė problema, kuomet negalią turintys žmonės suvokiami kaip labiau nei kiti pažeidžiamos aukos. Antra, neįgalumas gali būti suprantamas kaip socialinė problema, čia galime kalbėti ir apie žmogaus teises, žmonių su negalia išstūmimą iš visuomenės, nepagarbų jų reprezentavimą viešojoje erdvėje. Ši idėja yra reikalingas iššūkis medicininei tradicijai. Vis dėlto, yra ir pozicija, kuri tvirtina, kad neįgalumas yra daugiafaktorinis, jis aprėpia sveikatos, psichologijos, kultūrinę, socialinę ir politinę sritis. Remiantis tradiciniu mąstymu, neįgalieji yra nuolatos prižiūrimi, jais visada rūpinamasi. Tokia idėja perša išvadą, kad neįgalusis negali būti pilnavertis žmogus. Kita – radikali pozicija – kalba apie nepriklausomą gyvenimą. Tai reiškia, kad žmonės su negalia yra priklausomi nuo kitų fiziškai, tačiau gali turėti socialinę nepriklausomybę. To pasiekiama, kai neįgalieji samdosi pagalbininkus. Toks modelis labai naudingas, bet jis siūlo idėją, kad tarp neįgaliojo bei pagalbinio darbininko tegali būti funkciniai santykiai. Visiškai atmetamas jausmo elementas.

Galiausiai, trečioji poziciją, kurios šalininkas esu aš pats, teigia, kad žmogiškieji santykiai neįmanomi be emocijos. Net jeigu ir moki žmogui, kad tavimi rūpintųsi, vis tiek su juo užmezgi moralinį ir emocinį ryšį. Ypač, jei tavo slaugytojas tavimi rūpinasi kasdien, visą parą. Todėl privalome kalbėti apie tarpusavio priklausomybę, apibusius santykius, turėti supratimą apie negalią ir rūpestį, kurie leidžia žmonėms būti pažeidžiamiems ir palaikyti vienas kitą. Kalbėkime apie santykius, o ne tik apie nepriklausomybę. Koronavirusas suteikia įdomių pavyzdžių. Kaimynai rūpinasi vieni kitais, teiraujasi, ar nereikėtų ko nors parnešti iš parduotuvės. Taip, daugeliu atžvilgiu tai labai sunkus laikas, visgi šis metas įrodo, kad žmonės nori bendrystės, abipusės paramos. Tarpusavio santykių krizė pastebima Amerikoje, kur regime stiprų savanaudišką individualumą, kuomet žmonės sako: netrukdykite man gyventi ir daryti, ką noriu, man reikia į kirpyklą ir panašiai… Tai nėra ateitis. Mūsų ateitis yra pagarba, įtraukimas, santykis ir rūpestis.

– O kaip šie klausimai siejasi su menu?

– Manau, kad menas – tai mąstymo įrankis. Poetas Percy Shelley yra pasakęs, kad poetai yra nepripažinti pasaulio įstatymų leidėjai.

Menas – tai tyrimas, pasaulio tyrinėjimas. Ypač konceptualusis ar šiuolaikinis menas, kuris šiuos tyrinėjimus atlieka labai jaudinančiais būdais. Pateiksiu Didžiosios Britanijos ir Palestinos menininės Monos Hatoum pavyzdį. Ji sukūrė nuostabią nerūdijančio plieno skulptūrą, kurią pavadino „Untitled (wheelchair)“ („Be pavadinimo (Neįgaliojo vežimėlis)“). To vežimėlio ratai labai maži, todėl jį turi kažkas stumti, be to, skulptūra turi rankenas, kurios padarytos iš peilių. Taigi neįmanoma pastumti to vežimėlio neprasipjaunant rankų. Man šis meno kūrinys pasirodė labai įdomus, jis atsidūrė ir ant mano 2006-aisiais išleistos knygos viršelio. Šis vežimėlis įkūnija įtampas, smurtą ir pyktį, kuriais persismelkę priežiūros santykiai.

Šiais ir kitais meno kūriniais, kuriuos ketinu aptarti paskaitoje, ketinu parodyti, kad galime per juos mąstyti. Jie gilūs, sukurti dorų ir itin intelektualių menininkų, mums tuos kūrinius reikia pastebėti ir priimti. Kaip akademikas aš ieškau įrodymų ir argumetų. Tačiau esti kažko daugiau, kažkokios paslapties. Tai, kaip mes mąstome, priklauso nuo to, kaip sugebame būti su netikrumu, su atvaizdu, kaip gebame per jį perleisti mintis. Tai mus įgalina, padeda perprasti dilemas. Menas paskatina mus susimąstyti apie neįgaliojo ir jį prižiūrinčio santykius persmelkusius įtampą ir pyktį, kurių nė viena pusė nenori, bet šie jausmai yra beveik neišvengiami.

---

Tomo Shakespeare`o paskaita „Vaizduojamasis menas ir negalia, rūpesčio ir tarpusavio priklausomybė“ vyks balandžio 22 dieną, trečiadienį, 19:30 „Rupert“ meno ir edukacijos centro feisbuko paskyroje.

Pokalbis skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“: