Kultūra

2020.04.20 15:56

Kauno tekstilės pramonė: audiniai Brežnevo kostiumams, vagysčių kultūra ir postmodernizmas

LRT PLIUS laida „Stop juosta“, LRT.lt2020.04.20 15:56

Lietuvos miestų urbanistinėje raidoje sovietmetis paliko milžinišką pėdsaką. Sukūrus statybų industriją, buvo kuriami ištisi pramoniniai rajonai, keičiami kraštovaizdžiai. Kaunas tuo metu įgijo naują funkciją – tapo vienu stambiausių respublikoje pramonės centrų.

Pramonė vystyta Vilijampolėje, Petrašiūnuose, Šančiuose. Būtent Žemieji Šančiai Kauno miesto dalimi tapę 1919 metais, tarpukariu laikyti labiausiai pramonine Kauno dalimi, kurioje veikė ne tik stambios pramonės įmonės, bet ir kūrėsi jų darbininkai. Apie Kauno tekstilės pramonę pasakoja LRT PLIUS laida „Stop juosta“.

Vienas svarbiausių Kauno tekstilės pramonės mazgų – „Drobės“ fabrikas

Laidos „Stop juosta“ komanda keliaus į vieną svarbiausių Kauno tekstilės pramonės mazgų, veikusį beveik šimtą metų – „Drobės“ fabriką. Fabriko istorija prasidėjo JAV, Brukline, kuomet įmonę įkūrė Amerikos lietuvis Antanas Dičmonas. Jis taip pat visoje Lietuvoje organizavo avių priežiūros ir kirpimo kursus tam, kad jo įmonė turėtų aukščiausios kokybės vietinės vilnos. Audėjus čia taip pat mokė patyrę užsienio meistrai. Įdomu tai, kad pačioje pradžioje fabrikas gamino kareivių autus, o tarpukariu tapo vienu stambiausių tekstilės centrų. 1940 metais, fabriką nacionalizavus, direktoriumi buvo paskirtas buvęs fabriko sargas, o sovietmečiu įmonė koncentravosi ties kostiumų gamyba.

„Drobė“ buvo vienas iš svarbiausių Kauno tekstilės pramonės mazgų. Įdomu tai, kad pats fabrikas veikė pakankamai ilgą laiką – beveik šimtą metų. Sovietmečiu ši teritorija tiesiog milžiniškai išsiplėtė. Pagrindinė fabriko specializacija sovietmečiu buvo audinių kostiumams gamyba. Jie turėjo tokią paklausą, kad buvo kalbama, jog tuometiniame Leningrade kas antras kostiumas yra pasiuvamas iš lietuviškų audinių. Šnekėta ir tai, kad Leonidas Brežnevas iš „Drobės“ užsisakinėdavo audinius savo kostiumams“, – pasakoja KTU architektūros istorikas doc. dr. Vaidas Petrulis.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, fabrikas išsilaikė labai ilgai ir užsidarė tik 2012 metais.

Sovietų Sąjungoje viršyti gamybinį planą tapo kasdienybe

Nors sovietmečiu „Drobės“ audiniai buvo vertinti visoje Sovietų Sąjungoje, fabriko audinių kokybė ėmė prastėti. Pasak VDU istoriko doc. dr. Kastyčio Antanaičio, kaltas įprastas sovietinis reikalavimas nuolat viršyti gamybinį planą.

„Sovietų Sąjungai perėmus Lietuvą ir visas ekonomines jos ypatybes, susiklostė amžinas reikalavimas viršyti fabrikų gamybinį planą. Buvo sugalvota, kad bet kokioje gamyboje galima padidinti produkciją net iki 15 procentų. Iki Sovietų Sąjungos pabaigos šios idėjos atsikratyti buvo neįmanoma. Šis perviršis tuometinėje planinėje ekonomikoje jaukė visą gamybinę grandinę – tam, kad būtų galima pagaminti daugiau, reikėjo daugiau medžiagų, darbo jėgos, kurios paprasčiausiai nebuvo. Neviršysi plano? Tai tavo kaip vadovo dienos jau suskaičiuotos. Viršyti planą buvo galima arba mažinant produkcijos kokybę, nesilaikant technologijų, arba prirašinėjant. Deja, maisto ar lengvojoje pramonėje tai virto įprastu dalyku, kasdienybe, todėl sovietinių gaminių kokybė dažnai buvo vidutinė ir žema. Ji negalėjo konkuruoti su vakarietiška pramone“, – teigia VDU istorikas.

„Cechovykai“ ir vogimo kultūra

Lietuvoje šalia lengvosios pramonės veikė ir įvairios šešėlinės įmonės, sovietmečiu vadintos „cechovykais“, taip pat dažna praktika tapo vogimas. „Ką gamini – tą ir vagi, toks principas veikė sovietmečiu. Kai kuriose gamyklose, jeigu nevogsi, į tave bus žiūrima kaip į karjeristą. Kolektyvinis grobstymas kai kuriose įmonėse tapo organizacinės kultūros dalimi. Žmonės, kurie smerkė, nesuprasdavo vogimo, ilgai darbo vietoje neišsilaikydavo“, – pasakoja VDU istorikas doc. dr. Kastytis Antanaitis. Įdomu tai, kad 8 dešimtmetyje šešėlinė ekonomika sovietmečiu sudarė nuo 15 iki 18 procentų.

Kas dešimtas kaunietis buvo susijęs su tekstilės pramone

„Nepaisant to, kad daugybė Lietuvos įmonių per karą buvo sugriautos, evakuotos, mūsų šalyje jau buvo įrengta patogi statybos fazė, čia gyveno žmonės, pasižymėję aukšta darbo kokybe. Iki 8 dešimtmečio Baltijos šalyse įsivyravo bedarbystė, kuriai lengvoji pramonė tapo tam tikra išsigelbėjimo išeitimi. Buvo paskaičiuota, kad 9 dešimtmečio pradžioje Kaune lengvosios pramonės įmonėse dirbo ne mažiau kaip 30 000 žmonių. Pasirodo, kad kas dešimtas kaunietis sovietmečiu buvo susijęs su lengvąja tekstilės pramone“, – teigia VDU istorikas doc. dr. Kastytis Antanaitis.

Įdomu tai, kad sovietmečiu didžiausi stojimų konkursai Kaune vykdavo ne į medicinos institutą, bet į lengvosios pramonės technologo specialybę. „Pamenu, kad devintame dešimtmetyje ne gydytojų ar medicinos instituto didžiausi konkursai buvo, bet į lengvosios pramonės technologo specialybę Kauno politechnikos institute. Antra pagal populiarumą buvo maisto pramonės inžinieriaus-technologo specialybė. Ir visiškai aišku kodėl – su maistu dirbantis alkanas nebūna, o su vilna, šilku – visada bus apsirengęs“, – pasakoja istorikas.

Didžiausia ir moderniausia sovietmečiu acetatinius siūlus gaminusi įmonė „Dirbtinis pluoštas“

Laidos „Stop juosta“ komanda lankysis ir „Dirbtiniame pluošte“ – įmonėje, gaminančioje acetatinius siūlus. Būtent Kaune buvo nuspręsta statyti pirmąją Sovietų Sąjungoje stambią dirbtinio pluošto gamyklą. Jos plotas įspūdingas – net 27 hektarai. Statant įmonę, kartu buvo tiesiami ir Pramonės bei Chemijos prospektai, kilo ir visas Dainavos mikrorajonas.

Sovietmečiu „Dirbtinio pluošto“ fabrike buvo numatyta per metus pagaminti 13 tūkstančių tonų dirbtinio pluošto – acetato, išgaunamo iš natūralaus polimero medienos celiuliozės. Gamybai tuo metu buvo parsivežti įrengimai iš Anglijos, o šios šalies specialistai ne kartą vyko į Kauną konsultuoti kolegas. Po poros metų įmonėje pradėjo veikti ir prancūziški įrengimai.

„Dirbtinis pluoštas“ buvo gan unikali gamykla, tokių Europoje būta mažai. Ji buvo nauja, o aukštas statusas leido nesiskaityti su vietiniais veikėjais. Įdomu tai, kad iki šiol išlikę Girstučio kultūros rūmai buvo pastatyti būtent „Dirbtinio pluošto“ bendruomenei. Tai demonstruoja, kad lėšos, skirtos gamyklai, buvo labai solidžios, tai buvo unikali įmonė“, – teigia VDU istorikas doc. dr. Kastytis Antanaitis.

1969-aisiais „Dirbtinio pluošto“ gamybos pajėgumai tampa milžiniški. Gamykla tapo viena didžiausių tokio profilio įmonių Europoje. Čia dirbo keturi tūkstančiai žmonių. Keičiantis santvarkoms ir sugriuvus planinei ekonomikai, po bankroto ir daugelio įmonės perpardavimų, dalis įmonės veikia iki šiol. Ir yra viena iš keturių pasaulio šalių įmonių, gaminančių acetatinius siūlus.

„Tai nebuvo fabrikas uždaras savyje. Jis tapo stipriu impulsu vystytis visai šiai Kauno teritorijai. Tokiai milžiniškai gamybinei teritorijai reikalingas energijos tiekimas ir Kauno hidroelektrinė tai užtikrina. Kita prielaida atsirasti tokio tipo fabrikui buvo chemijos industrijos diegimas į įvairias sritis: į statybą, baldų pramonę, tekstilę. Kaunas buvo pasirinktas Sovietų Sąjungos kaip pirmoji vieta, kurioje būtų gaminamas dirbtinis pluoštas“, – apie fabriką pasakoja KTU architektūros istorikas Vaidas Petrulis.

Įdomu tai, kad „Dirbtinio pluošto“ fabrike išliko nemažai postmodernizmo ženklų. „Kas yra postmodernizmas? Tai istorijos ženklai, panaudoti su ironija“, – teigia V. Petrulis.

Plačiau – laidoje:

Stop juosta. Maršrutas nr. 113, Kaunas. Tekstilės pramonė II d.
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba, – jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.