Kultūra

2020.04.19 15:55

Libertas Klimka. Apie balandžio orus, žvaigždes ir darbus

Libertas Klimka,etnologas2020.04.19 15:55

Sekmadienis po Šv. Velykų – Atvelykis mūsų tautos tradicijose būdavo proga giminės susitikimams. Apsilankydavo vieni pas kitus, pasivaišindavo, pasidalydavo naujienomis, darbų sumanymais, žinoma, aptardavo ir pavasario orus. Šią povelykinę savaitę kuo tiksliausiai pasitvirtino senolių išmintis, apibūdinanti balandžio mėnesį tokiu posakiu: „Viena diena motina, kita diena – močeka“.

Tik saulutė pabando kiek ilgiau pamaloninti šiluma, tuoj užslenka pilkas grėsmingas debesys ir pažeria saujas sniego kruopų ar šlapdribos. Tokios balandžio išdaigos vadinamos „kėpiu“. Sakydavo žmonės, kad „balandis dažnai kėpį iškepa“. Štai ir šiemet... Vėjuoto, žvarbaus oro proveržis gerokai pristabdė pavasario žingsnius, bet žaluma gamtoje vis tiek skleidžiasi. Ypatingai gražiai, šviesiai žalsvomis ir rausvomis skraistėmis jau pradėjo dabintis lapuočiai – berželiai, klevai ir drebulės.

Bet paupiuose pirmauja ievos, – jų lapeliai iškart su žiedynais. Prie sodybų jau vienur kitur baltuoja žiedais slyvaičių medeliai... Kaip gi kitaip: per tą apgaulingąjį balandžio mėnesį diena pailgėja 2 valandom ir dar 5 min. Šiandien jos trukmė – 14 val. ir 20 min. Gamtininkai sako, kad pavasaris į mūsų kraštą ateina trimis bangomis: šviesos, vandenų ir žalumos. Šviesos – tai kai diena įveikia naktį, apie lygiadienį. Vandenų – tai polaidis, ištirpus sniegui ir ledams nuo ežerų; to šiemet visai ir nebuvo.

O žalumai dabar – pats tas laikas. Kaip priežodis sako: „Balandžiui atėjus, Viešpats atidaro savo stoginę“. Ir nepasislėps išdygusi žolytė netgi šalnoms sugrįžus. Nors jų būtų ir gilių. Juk kaime sakoma: „Balandžio delčioje jaučio treigio ragas įšąla“. Dabar kaip tik mėnulis ir yra dylantis...

Vaiskus oras – tai žvaigždėtos naktys. Dangaus skliautą dabar itin puošia Vakarė, tarsi koks ten pakabintas žibintas. Tai planeta Venera, balandį pasiekianti beveik didžiausią 4,5 ryškį. Akį traukia jau kiti žvaigždynai nei žiemą. Iškilusis medžiotojas Orionas su jį lydinčiais šunimis Sirijumi ir Prokionu vakare jau nusileidęs iki žemės.

Auksinėje vakaro žaroje ištirpsta Sietynas – padrikasis žvaigždžių spiečius Jaučio žvaigždyne, astronomų nuo seno vadinamas Plejadėmis. Senovėje pagal šį astronominį reiškinį, mokslo kalba vadinamą heliakine Sietyno laida, būdavo tikslinamas žemdirbiškasis kalendorius.

Apie tai taip pat esama priežodžio: „Sietynėlis pažare – jautelis vagoje“. Mat kaimo senolių patirtis sako, kad nuo dangaus skliauto pradingus Sietynui, netrukus užkukuoja gegutė. Tada tai pats laikas daržuose ir laukuose pradėti sėją. Prasideda didysis pavasario darbymetis, – štai kodėl Sietynas vis minimas tautosakoje, o dainose vadinamas „broleliu“.

Ir ne tik mūsų krašte šis žvaigždžių spiečius būdavo kuo atidžiausiai stebimas. Daugelio pasaulio tautų etnožinijoje Sietyno teka ar laida siejama su vienų ar kitų darbų pradžia. Kodėl lietuviai jį vadina Sietynu, Sietu – akivaizdu: pavasarį dangaus skliautu jis nusileidžia į dirvą kartu su Jaučio žvaigždynu.

Ūkininkaujant labai svarbu arimą laiku pradėti. Senieji sakydavo: „Pavasarį atsiliksi dieną – rudenį būsi atsilikęs savaitę”. Dar taip pamokydavo: „Kol po žiemos arklu žemės nepakelsi, nevalia nė kuolo tvorą taisant žemėn smeigti, antraip javas blogai dygs“. Štai kodėl „pavasario darbai lipa ant kulnų”. Išvagoti dirvą – šventas reikalas, tai visų ūkio darbų pradžių pradžia.

Etnologai tvirtina, kad savitieji mūsų tautos orės papročiai yra kilę iš senosios baltų religijos ritualų, kuriais būdavo pagarbinamos žemės derlumą globojančios dievybės. Arklą kitados darydavo iš perkūno trenkto ąžuolo. Ir būdavo tikima, kad toks usnis iš dirvos išnaikina. Dygiosios usnys – velnio augalas.

Tad šiame paprotyje slypi užuomina į prosenovišką mitą apie baltiškųjų dievybių Perkūno ir Velino nesantaiką. Jų tarpusavio kova sukanti gamtos ratą, nes šiltąjį pusmetį globojąs pirmasis, o šaltąjį – antrasis. Perkūno žaibu pašventintas arklas naikina velnio usnis. Taigi žemdirbiškoji kultūra savo atodairomis ir papročiais yra išties susijusi su senąja baltų mitologija.

Kalbant apie etninės kultūros dalykus, prisimintina, kad šią balandžio 19-ąją sukanka lygiai 275-eri metai, kai gimė Karaliaučiaus universiteto profesorius Johanas Gotlybas Kroicfeldas, vienas pirmųjų supratęs lietuviškųjų liaudies dainų vertę, jas pradėjęs rinkti ir publikuoti.

Šviesaus proto žmogaus būta... 1775 m. jis parengė almanachą „Prūsų puokštė“, kuriame pateikė ir 4 lietuvių liaudies dainas. O smagią dainą „Per beržynėlį, per pušynėlį“ išvertė į vokiečių kalbą. Vokiečių žurnale profesorius yra paskelbęs ir lietuviškų vestuvinių dainų. Galima tarti, kad šios publikacijos ir buvo mūsų tautos kultūros paveldo kelio pradžia į pasaulio dvasinį lobyną.