Šiandien į „Balto lapo“ pamintijimų dėlionę – o ką, jei naujojo, poepideminio pasaulio taisykles pamėgintume susikurti patys, pradėdami nuo balto ir tuščio popieriaus lapo – įsitraukė du bičiuliai iš kino pasaulio.
Donatas Ulvydas (kino režisierius):
Įdomu, aišku, menininkams pakalbėti apie koronaviruso epidemiją, bet... žiauriai ATSAKINGA. Reikia labai daug dirbti, gal net su mokslininkais kalbėti, kaip „pagautume bėdą už uodegos“. Tada identifikuoti spragas, sugalvoti naujus sprendimus, juos patikrinti su atsakingomis institucijomis, mokslu ir tada jau teigti...
Teisingiau būtų kalbėti apie tai, ką daugiau mažiau žinome – apie kultūrą, kiną. Bet apie VISĄ visuomenės gyvenimo taisyklių ratą – tai kažin, ar smarvės turėsim?
Kita vertus, smagus proto iečių palaužymas būtų – pabandyti sukurti „balto lapo taisykles“. Tik reikia moderatoriaus, kuris pradėtų strategiškai, punktas po punkto, klausimas po klausimo „valdyti“ veiksmų eigą.
Maždaug: pirmiausiai jis sako – išvardykime, kas „galėtų“ būti keičiama balto popieriaus strategijoje. Tada jis turi surinkti, apibendrinti, išgryninti, sukonkretinti ir duoti antrą užduotį – prioretizuokime. Tada jau viešinti po pasiūlymą konkrečiam punktui ir t. t., ir t. t. Žodžiu, ilga kelionė per kopas.
O apie gerąją epidemijos laiko diktatūrą ir aš kartais pagalvoju, panašiai kaip Mikalojus Vilutis. Mano mintis – atiduokim krizės valdymą Daliai Grybauskaitei arba Rokui Masiuliui.
Armas Rudaitis (kino režisierius):
Kai perskaičiau sumanymą apie „Balto lapo taisykles“, pirmiausia pagalvojau apie tai, kaip pats bandau išsivalyti savo informacinį srautą. Tai nėra taip jau lengva šiais laikais. Paaiškinsiu plačiau. Kai Lietuvoj paskelbė karantiną, tą pirmą savaitę man atkrito nemaži filmavimai. Staiga atsirado laiko ir tiesiog įkritau į visą tą informacinį srautą apie virusą, kovą su juo ir pan.
Tas infosrautas nesiliaudamas didele srove teka ir toliau, kasdien visais kanalais gauname statistiką, kiek žmonių susirgo, įvairias „fake“ ir tikras naujienas, reakcijas ir pan. Labai lengva visame tame paskęsti ir kartais nelengva atsirinkti, kas ir kaip.
Neseniai žmona padėjo išspręsti feisbuko naujienų srauto problemą: yra toks naršyklės priedas „News Feed Eradicator for Facebook“, kuris padaro, kad atsidarius feisbuką meta nebe vis atsinaujinantį srautą, o tiesiog kaskart naują prasmingą citatą ir visiškai jokio naujienų srauto. Toks tuščias feisbukas, kuris atrodo kaip baltas lapas. Tai padėjo sutaupyti daug veltui iššvaistomo laiko, bet tai nereiškia, kad visai nebenaudoju feisbuko ar nebeseku naujienų. Feisbuką kasdien naudoju komunikacijai su savo studentais (kino edukaciją sėkmingai tęsiame online platformose), dabar visada galiu tikslingai nueiti į norimą puslapį ar pažvalgyti norimo žmogaus sieną, pats pasirenku, ką ir kada noriu skaityti. Nebeįtraukia tas savaiminis srautas, kuriame daug daugiau niekinės informacijos ir komentarų, nei realių naujienų ir prasmingo turinio.
O šiaip gyvenimas teka sava vaga, mūsų namuose dabar dienos ritmą diktuoja penkių mėnesių žmogeleliukas (kaip mes vadiname). Rusnei nė motais jokie karantinai, ji toliau auga, keliasi, valgo savo ritmu. Man rodos, gyvenam laiku, kurį pasitelkę valios pastangas galim išnaudoti seniai užleistiems darbams ir persikrovimui, bet tuo pačiu tikiuosi, kad šis laikas neužtruks ir bus kuo mažiau skausmingas mums visiems visomis prasmėmis (psichologiškai, finansiškai ir pan.).
Šis virusas jau atskleidė daug naujų veidų. Kaip visada, nemažai žmonių, kol problema nepaliečia jų tiesiogiai, vengia kaip nors įsitraukti arba net juokiasi iš tos problemos. Neblogai šią temą užčiuopė dar gerokai prieš COVID-19 Vytauto Katkaus sukurtas trumpo metro filmas „Kolektyviniai sodai“, kurį šiuo metu galima pamatyti virtualiame „Kino pavasaryje“. Kine, kaip ir gyvenime, viskas akimirksniu pasikeičia iškilus nors ir nedidelei asmeninei grėsmei.
Tai linkiu mums visiems to „balto lapo“ švarumo mąstyme ir sąmoningumo, kad kartu sėkmingai įveiktume šį sudėtingą laikotarpį.
Gražios eilinės dienos karantine.
