Ištuštėjusius miestus ir vienišas figūras vaizdavęs JAV dailininkas fiksavo šiuolaikinio gyvenimo sąlygojamą susvetimėjimą ir vienatvę. „Tačiau šiuo metu vykstanti pandemija jo darbams suteikė siaubingą naują prasmę“, – rašo „The Guardian“ žurnalistas Jonathan Jones.
Kaip teigiama prieraše prie E. Hopperio darbų rinkinio programėlėje „WhatsApp“, „visi šiuo metu esame Edwardo Hopperio paveikslai“: vieniša moteris tuščiame kino teatre, vienišas vyras savo moderniai įrengtame bute, vienišas pardavėjas ir atokiai vienas nuo kito kavinėje sėdintys žmonės. Teksto autorius pastebi: „Kaip dažnai būna su internete platinamais paveiksliukais, sunku pasakyti, ar tai – rimtas komentaras, ar šiek tiek gailesčiu sau atmieštas juokelis.“
„Bet pažiūrėkime į tai rimtai, – siūlo Jonathan Jones. – Jei iš tiesų šiuo metu visi esame Edwardo Hopperio paveikslai, artėja vienišumo krizė, kuri gali tapti viena iš sunkiausiai sprendžiamų socialinių COVID-19 pasekmių. Tiesioginio sąlyčio su kitais žmonėmis praradimo, su kuriuo susitaikėme, padariniai gali būti katastrofiški. Bent jau taip mums rodo E. Hopperis.“
1882 m. Niujorko valstijoje gimęs dailininkas vienatvę pasirinko savo gyvenimo darbų tema. Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai F Scottas Fitzgeraldas fiksavo džiazo amžiaus vakarėlių liūtų gyvenimo kroniką, dailininkas piešė žmones, atrodančius taip, tarsi gyvenime jų niekas niekada nebūtų pakvietęs į vakarėlį.
Šiuolaikinis gyvenimas E. Hopperiui yra itin nedraugiškas. „Jo pavargusių sielų izoliacijai net pandemijos nereikia. Šalti langų stiklai, į dangų besistiebiantys pastatai, kuriuose žmonės gyvena, užsidarę savo mažuose butuose, dykvietėse veikiančios degalinės – šiuolaikinio miesto ir kraštovaizdžio fone dar labiau išryškėja žmogaus, kuris taip pat nelabai žino, kuo galėtų užsiimti, vienatvė“, – komentuoja J. Jones.
Ankstyvesniuose dailininkų darbuose galima įžvelgti teigiamų vienatvės aspektų. Pasak J. Jones, raižinyje „Šv. Jeronimas savo studijoje“ mokslininkas atsiskyrėlis puikiai jaučiasi savo gerai įrengtame darbo kabinete, su savo knygomis, prie patogaus stalo, su šalia miegančiu augintiniu. Casparo Davido Friedricho paveiksle „Klajoklis virš rūko jūros“ tikslingai ieškoma galimybės pabūti atokiau nuo žmonių ir netrukdomai pasigrožėti gamta. „Kad ir kaip baisiai tai skambėtų, čia pavaizduotas žmogus gerai jaučiasi savo paties kompanijoje“, – komentuoja teksto autorius.
Tačiau šiandien socialiniuose tinkluose dalinamasi ne tokiais laimingos ar sąmoningai pasirinktos vienatvės vaizdais. Kaip rašo J. Jones, šiandien dalinamasi E. Hopperio pavaizduotais baisumais – ir tai tikrai ne per stiprus žodis: „Vienas iš didžiausių dailininko gerbėjų buvo Alfredas Hitchcockas, kuris, kaip žinoma, juostoje „Psichopatas“ (angl. „Psycho“) vaizduojamos vilos scenografiją kūrė pagal E. Hopperio paveiksle matomą keistą seną namą prie geležinkelio.“
J. Jones pastebi: „Mes visi tikimės atsiriboti nuo nerimą keliančių susvetimėjusių vienišų E. Hopperio vaizduojamų žmonių ir išgyventi šią izoliaciją kartu, kaip bendruomenė. Tačiau, kad ir kaip ironiškai skambėtų, privalome tai padaryti būdami atskirai.“
Anot jo, E. Hopperis mums sako, kad šiuolaikiniame gyvenime yra labai daug vienatvės. Jo žmonės jaučiasi ne mažiau vieniši tarp kitų žmonių kavinėse ar restoranuose, nei vieni stovėdami savo namuose ir žvelgdami pro langą. Tuo jis puikiai atspindi modernaus meno tendencijas. Kaip savo košmarišku paveikslu „Vakaras Karlo Johano gatvėje“ demonstruoja Edvardas Munchas, minioje gali jaustis labai labai vienišas.
Teksto autorius įsitikinęs, kad šiandien mums kur kas geriau sekasi slėpti savo vienišumą, kuris, kaip manė dailininkai, apibūdina šiuolaikinės visuomenės būseną: „Įprastu metu taip pat vieni sėdime kavinėse, tik šiais laikais turime mobiliuosius telefonus, padedančius jaustis įvykių sūkuryje.“
„Tiesiog realybė tokia, kad šiuolaikinis gyvenimas daugybę žmonių įkalino miestuose, kur jie yra visiškai atskirti nuo kažkada norma buvusio bendruomeniškumo“, – reziumuoja J. Jones.
