Kultūra

2020.04.19 10:09

Algimanto Kunčiaus as-meninis miestovaizdžių rinkinys: knyga, kokios dar niekada nebuvo parašyta

fotogalerija

Dėl karantino fotografijos klasiko Algimanto Kunčiaus naujosios knygos pristatymas buvo nukeltas. Kai gyvai po Vilnių klajoti pavojinga, taip gera paslampinėti akimis ir mintimis, pasiėmus į rankas ketvirtąjį A. Kunčiaus miestovaizdžių rinkinį „Fotorefleksijos. Vilnius, 1990–2019“. „Nereikia nieko išgalvoti, reflektuodamas randi net daugiau siurrealizmo“, – LRT.lt kalbėjo A. Kunčius.

A. Kunčius – fotomenininkas, vienas ryškiausių Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų, Nacionalinės premijos laureatas.

Naujasis jo rinkinys nėra įprastas masyvus fotoalbumas, tai – laisvas, lengvas, tiesa, kantraus nagrinėjimo reikalaujantis leidinys. Tik nepatingėjus gilintis, atsiveria subtilios metaforos, išnyra menininko pasaulėžiūra, šmėsteli pasakojimo fragmentai. „Tai – ne meninis, o as-meninis leidinys, nors meniškumo tikriausiai irgi galima rasti“, – LRT.lt teigė A. Kunčius.

– Pokalbį pradėjote pareiškimu, kad tai nėra meninis albumas, taigi šis leidinys – kas jis?

– Ir man pačiam tai yra naujas žanras. Visai kitas žanras – ne meninis albumas, ne meninė, o as-meninė fotografija. Lengvas pakelti. Tačiau reikia turėti kantrybės ją vartant. Tokį dalyką kiekvienas gali padaryti. Ir labai kviečiu tokius leidinius išsileisti.

Nebuvo stengtasi išgauti nepriekaištingos nuotraukų kokybės – tai yra atmintinė, dienoraštis. Paprastai mano fotografijos būna išbaigtos – vienetinės, o čia jos tiesiog įeina į naratyvą, kai kur sudaro komiksus. Man tas buvo labai įdomu. O kai įdomu, gali ilgai gyventi ir nepasenti.

Nusiunčiau leidinį į Prancūziją kuratorei, ji sakė: „Tai – knyga, kurią reikia skaityti suvokiant, kad tai yra knyga, kokios dar niekada nebuvo parašyta.“ Kai jau žinojau, kad leisime knygą, 2019 metais padariau daugiau kadrų, taip priartinau laiką.

– Leidinyje atsiranda spalvotų nuotraukų. Kodėl?

– Yra ir nespalvotų nuotraukų – jos yra nuokrypis į praeitį, į kai kuriuos įvykius, nebūtinai istorinius. Man nėra svarbus reportažiškumas, nors viena kita aktualija atspindima – pavyzdžiui, popiežiaus apsilankymas. Bet tai nėra įvykį reprezentuojančios nuotraukos. Fiksuoju įvykį fiksuojančius stebėtojus, palaimingus jų veidus. Nesu praktikuojantis krikščionis, bet šitą dvasiškį, lyderį, išminčių pamatyti – išskirtinis atvejis.

Agnė Narušytė komentavo, kad šiame mano leidinyje nespalvotas kadras pralaimi spalvotam kadrui. Gyvenimas spalvojasi – spalva tampa socialinis laiko dokumentas. Štai viename atvarte sužaidžiu su raudona. Gerai žinau, ką spalva gali, kaip ji veikia. Mačiau, kaip Antano Gudaičio paveikslai atsiranda – kaip spalva nepaprastas reikšmes kūriniui įkrauna. Žemaitės skvere seniai A. Gudaičio memorialas turėjo būti...

– Kas jums priimtiniau – spalvota ar nespalvota fotografija? Kokia kiekvienos specifika?

– Neturi būti išpažinėjas spalvoto arba nespalvoto kadro. Kaip ir fotoaparato nėra geresnio ar blogesnio. Tačiau Alfonsas Nyka-Niliūnas yra pasakęs, kad spalvota – daugiau paviršiaus sritis, o juodai-balta – giluminio. Jei nori dvasinę nuostatą ar būseną perteikti, reikia monochromijos, su spalva per daug primestinė mintis brukama. Mįslingumo turi juodai-balta. Man tai išlieka nepajudinama. O spalva duoda reikšmių apie dabartį.

Fotografija įdomi tuo, kad skirtingų laikų objektai atsiranda viename kadre. Dabar yra tokia tendencija, toks entuziazmas fotografuoti senienas. Aišku, meno istorijoje daug buvo tokių atsigręžimų į praeitį.

– Ar stengėtės būti neutraliu stebėtoju, ar priešingai – vaizduose kodavote savo požiūrį?

– Kai kur yra išsakoma pozicija. Lekiantys begalviai manekenai – apie išsilakstymą iš Lietuvos. Žaliasis tiltas ir skulptūrų nuėmimas, Seimo rūmai, Sporto rūmai. Taip pat alkoholio reklamos. Čia baisus verslininkų cinizmas – kvietimai gerti ir čia pat „vartodami rizikuojate savo ir aplinkinių sveikata“. Leidau sau padaryti komiksą apie tai. Dabar tos reklamos dingo, o buvo jų net šventose vietose.

Aš niekada nieko nekuriu – dėl to tai yra fotorefleksijos. Daug kas kuria fotografijas. Menas kaip melas. Liudas Parulskis daro manipuliacijas – labai įdomius dalykus. Mano būdas – nieko nekeisti. Ką matai, tą „užrašai“. Tik parodai, ką galvoji apie tą vietą, situaciją. Paimi įsivaizduojamą rėmelį ir stumdai po vaizdą – taip sakydavau savo studentams. Vaizdo kontrolė visuomet yra.

– Man rodos, atidžiau skaitant, iš pirmo žvilgsnio neutralios fotografijos vis aštriau pradeda liudyti, ką galvojate apie tai, ką matote.

– Tas reflektavimas gal ir kvepia aktualijomis, bet yra ir poetiškas. Kai ką gali vaikiškai papasakoti, ką kas reiškia, bet reflektuoja, mąsto kiekvienas savaip. Kudirkos paminklas man nepriimtinas – aš jį sniegu apdengiu, t. y. fotografuoju, kai jis yra apsnigtas. Močiutė, mieganti ant suolelio, o ant jos krepšio užrašas „Lietuva“.

Čia toks socialinis motyvas. Panašiai su gėlių pardavėjomis prie Vilniaus gatvės. Jos puošia miestą, jos ką tik sėdėjo, dabar dėl karantino jų ten nėra. Fotomenininkas Jonas Dovydėnas važiavo iš Kauno į Vilnių ir pasivijo čigonų vežėčias. Išlipo ir nufotografavo polaroidu. Čigonė nustebo – mato kadre jau suvalgytą obuolį, prieš akimirką buvęs obuolys jau praeityje. Koks įdomus fenomenas yra fotografija, nutrenkia į „jau buvo“ laiką. Taip ir tos močiutės su gėlytėmis – primena apie ką tik buvusį laiką. Fotografijos atmintis man aktuali ir gyva.

– Pastebėjau, kad dažnai fotografuojate atspindžius.

– Refleksija – ne tik vidinė, bet ir atspindžiai. Žmogus valo dangoraižio stiklą, o ten atsispindi anas krantas. Stebuklas. Miestas kaip kristaluose atsispindi. Fotografas Algimantas Kezys yra prifiksavęs Čikagos miesto atspindžių. Mintyse jam dedikuoju tuos Vilniaus atspindžius.

Geografui Česlovui Kudabai, etnografui Norbertui Vėliui esu dedikavęs kadrų. Buvo pašarvotas Marcelijus Martinaitis. Atidaviau pagarbą Šv. Jonų bažnyčioje, perėjau Žaliąjį tiltą. „Balandžio sniegas“ – jo pirmas poezijos rinkinys. Žiūriu – matau tą sniegą.

– Kokias aktualijas skaitytojas gali „perskaityti tarp eilučių“?

– Aktualijose nėra konkretumo, tik užuominos, išskyrus kelis atvejus: Katedros skulptūros keliamos ant stogo, Lukiškių aikštės laiko ženklai – galiausiai ji palikta tuščia, kas man patinka. Lukiškių aikštė visada buvo jomarkinė aikštė, jos sakralinti nereikia. Sakurų žydėjimas – kažkam gal banalu, o man gražu.

Skulptroiaus Gedimino Karaliaus, artimo bičiulio, kurtas fontanas prie Seimo ir kaip jis subjaurotas. Skulptoriaus Mindaugo Navako kūriniai prie Nacionalinės dailės galerijos buvo man tiesiog idealu, buvau entuziastas, kad juos paliktų ten. Arba buvusi Fluxus ministerija Gedimino prospekte – labai įdomus architektūrinis lenkų laikų variantas. Verslininkas paima ir įstiklina – padaro absurdą.

– Pastebiu, kad noriai fiksuojate statybvietas, rekonstrukcijas... Tai yra neįprasta praktika.

– Leidinyje – mano, aštuoniasdešimtmečio, patirtis, dalyvaujant, matant. Man visuomet patinka, kai stato, kai griauna – nepatinka. Statybų ir rekonstrukcijos darbų fotografavimas buvo skatinamas sovietmečiu – propagandai. Aš, kaip pastebi Margarita Matulytė su Agne Narušyte leidinyje „Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija“, esu vienas nedaugelio, šią tradiciją tęsiančių ir laisvoje Lietuvoje.

Man patiko ant Žaliojo tilto pamatytas absurdas: skulptūros, vaizduojančios sovietinę armiją ir NATO vėliava arba jų derinys su herbine vėliava. Nesumanysi specialiai, taip buvo. Arba vėliavos spalvų pripučiama čiuožynė. Čiuožynė-drakonas prie KGB pastato – simboliška. Tarp grafičių visuomet rasdavau kažką linksmo. Tarp jų yra labai gabių žmonių. Labai malonu buvo palįsti po tiltu ir rasti užrašą: „Nesididžiuoju, kad esu lietuvis, man tiesiog patinka būti lietuviu“.

– Nuotraukomis ir žemėlapiais brėžiamas toks maršrutas – nuo Katedros keliaujama Gedimino prospektu, pasiekiamas Žvėrynas, atgal grįžtama anuo Neries krantu. Kodėl būtent tokia kelionė?

– Maršrutas labai nedidelis – aš taip keliauju iki dirbtuvės Žvėryne. Nepretenduoju viso Vilniaus parodyti.

Man patinka Karaliaus Mindaugo ir Žvėryno tiltai. Tai – tikri tiltai. Labai įdomūs Mindaugo tilto lankai, grakštu. Žaliasis tiltas su skulptūromis galėjo būti istorija, jei būtų paliktos skulptūros. Baltasis – tiesiog praėjimas būtų, jei ne kūrinys „Spindulys–Ietis“. Nors daug kas ironizuoja tą darbą, man jis labai patinka. Autoriai Kunotas Vildžiūnas ir Martynas Lukošius žaidžia ir žmonės žaidžia – klijuoja, piešia ant ieties. Man patinka ir vadinamasis Vamzdis, nors daug jis neigiamų reakcijų susilaukęs.

– Esate minėjęs, kad Jums labai svarbus 2013 metais darytas kadras Katedros aikštėje. Kuo Jus patraukė tas vaizdas? Kokie simboliai jame slypi?

– Katedra uždengta, matyti dangus ir skulptūros, jos – tarsi procesija, lyg Nojaus laive plaukiančios ieškoti laimės svetimuose kraštuose. Aš tiesiog sustingau. Ir paukščiukas sujudėjęs man labai tiko, man tai buvo stipri metafora. Gedimino pilis matosi, Katedros stogas, Valdovų rūmai ir gaublys reklamoje, atkartojantis Katedros kupolą.

Kalbant apie uždengimus, tai man visiškai nesuprantama, kodėl negalima vaikų rodyti nuotraukose – čia yra nesąmonė. Atsitokėkime. Mes darome didelį nusikaltimą prieš mažylius – jie užblurinami, nuimame juos, tarsi jų būtų nebuvę. Rodo kojas, užpakalius – tai dar bjauriau.

– Kaip atrandate savo kadrus? Kaip nusprendžiate, kad vaizdas vertas užfiksavimo?

– Aš vaikštau, atrodo, lyg be tikslo, bet visuomet esu susikaupęs. Tai – ėjimas be programos, bet vidinė programa egzistuoja. Man tinka Arvydo Šliogerio terminas fotosofija – šviesos išmintis – nekišk nagų kur nereikia, matyk ir mąstyk. Nereikia nieko išgalvoti, reflektuodamas randi net daugiau siurrealizmo nei fantazuodamas, viskas faktai, dokumentai.

Aš niekada nenaudoju stovo – kol kas aparatą išlaikau. Tai – ne medžiojimas, o kontempliacinis momentas. Visuomet nešiojuosi pasikabinęs fotoaparatą dėkle. Susitinku Antaną Gudelį ir jis klausia – „Ką čia pasikabinęs?“ „Čia mano vaizdų stimuliatorius“, – sakau. Šliogeris po to manęs klausia: „Ar jau nešioji širdies stimuliatorių?“ Toks kalambūras apie tai, kas man yra fotoaparatas.

– Kiek jums svarbus pats fotografavimo, ryškinimo procesas, o kiek – rezultatas?

– Paprastai nuotraukas paruošiu pats, savo rankomis. Procesas gali būti atliktas ir kompiuteriu, bet man, patosofui, materialinis, medžiaginis procesas yra ceremonija. Man patinka, kai šviesa eina per pirštus, lieti fotografiją, šildai, tai net ir alchemija. Taigi darau autorinius atspaudus.

Aš laisvas, man pakanka tokios kokybės, kokia yra – kuklios spalvelės, to pakanka. Man nereikia „nupudruotų“ vaizdų ir brangių fotoaparatų. Čia tikrai kažkas su poezija siejasi – ar eilėraštis brangiai kainuoja? Kai kur leidinys tampa ese, kai kur – pamfletu.

Viršelis – dar vienas programinis kadras. Vyriškis, ištiesęs kojas ir su stogo atspindžiu įstrižainė pasidaro. Galvojau, kad tik nesulenktų kojų. Turiu tik vieną progą – fotografuoju susikaupęs, nekvėpuodamas.

– Esate pasakęs, kad fotografavimas jums kaip virusas, kuriuo užsikrėtęs esate visiems laikams. Kaip išgyvenate karantino periodą, ar ilgitės miesto?

– Taip, čia yra fotoinfekcija arba virusas. Mano langai didžiuliai kaip vargonai. Dabar balandžio šviesa tokia stipri – aš visą laiką fotografuoju, nuspaudžiu telefonu. Man būtų liūdna „neužsirašyti“, ką matau. Buvau užsikrėtęs ir videovirusu nuo Jono Meko – pafilmuodavau.

Kartais galvoju, nufotografuoti ar ne. Mekas sakė – kam čia mokytis fotografuoti ar filmuoti, imk, daryk, o paskui ilgiau pagyvenk ir taps tai, ką užfiksavai, įdomu. Ne visiems pasiseka ilgai pagyventi, man pasisekė.

– Kokie ateities planai?

– Man šitos knygos reikėjo. Turiu sumanytų projektų ir toliau. Rengiame Vilniaus iš mano jaunystės vaizdų pakartojimą, visi pasakojimai bus apie žmones to meto gatvėse. Kaip kino kadrai, kaip dėlionės, triptikai, poliptikai: Naujavedžių salonas, Dainavos restoranas, Gorkio gatvės kalėdinė eglutė.

Aš tuos kadrus spausdinti „iš stalčiaus“ tik po 1990 metų pradėjau. Darbinis leidinio pavadinimas – „Fotogafuota Vilniuje, 1960–1970“. Mano knyga bus užversta sniegu, mašinos-sniegavežės kaip tankai. Noriu atsikratyti jaunystės palikimo ir kitiems parodyti, ypač tiems, kurie tada negyveno, nes visada įdomu matyti tą laiką, kuriuo mūsų nebuvo.

Algimantas Kunčius „Fotorefleksijos. Vilnius, 1990–2019“, sudarytojai: Algimantas Kunčius, Saulė Mažeikaitė, Liudas Parulskis, pagrindinio teksto autorius Ernestas Parulskis. Išleido „artseria“, 2019.