Kultūra

2020.04.18 15:24

Valentinas Klimašauskas. Ką menininkai veikia karantine arba šiuolaikinis memas pandemijos sąlygomis

Valentinas Klimašauskas, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“2020.04.18 15:24

Ar girdėjote, kad susirgus koronavirusu dingsta uoslė ir skonis? Tai išgirdę tie, kurių namuose ant sienų kabo neskoningas menas, turėtų sunerimti. Šiuolaikinio meno kuratoriaus, rašytojo Valentino Klimašausko komentaras skambėjo per LRT RADIJO laidą „Kultūros savaitė“.

Jūs ką tik girdėjote memo pavyzdį. Kas yra tas memas?


Pirmą kartą memo idėją 1976 m. pristatė britas evoliucijos biologas Ričardas Dawkinsas savo bestseleryje „Savanaudis genas“. Anot jo, memai yra laisvai plintantys savaime besidauginantys „kultūriniai genai“. Geri memų pavyzdžiai yra ausin stringančios melodijos, šokio judesiai, pagaulios frazės, pavyzdžiui, vyresnės kartos naudojami rusiški, o jaunesnės kartos – angliški keiksmažodžiai ir idiomos, pasisveikinimai, šukuosenos, drabužių mados ir panašiai. Pavyzdžiui, Lietuvos dalyvavimo Eurovizijoje melodija, kurią gali atkartoti net papūga, yra tinkamas memo pavyzdys. Tai – komplimentas melodijai.

Anot Dawkinso, memus geriausiai apibūdina viruso metafora. Virusinis populiarumas, virusinis plitimas internete (angl. going viral) yra būtent tai. Kalbėdami apie tam tikrus veikėjus, kultūros fenomenus ar produktus, mes galime klausti ar jie memiški – tai yra ar jie gali būti virusiniai. Nuo gebėjimo turėti virusinę asmenybę, turėti virusinius bruožus gali priklausyti memo, meminio objekto populiarumas ir sėkmė.

Virusiškumo siekia ne vien reklamos gamintojai, tačiau ir šiuolaikinis menas. Ta proga galime prisiminti vieno labiausiai 20 a. meno istoriją transformavusių prancūzų menininkų – Marcelio Duchampo kūrinius. Jo pokštaujantys ir gana lengvabūdiški objektai – pavyzdžiui, prie kėdės pritvirtintas dviračio ratas, butelių džiovykla ar svetima pavarde pasirašytas pisuaras yra gana įtikinami tokio meminio meno pavyzdžiai.

Štai gruodį, kai Covid-19 virusas sėkmingai plito Wuhane, Kinijoje, kontraversiškas italų menininkas Maurizio Cattelan Art Bazel mugėje Majamyje prie sienos su izoliacija priklijavo bananą, pavadino šį kūrinį „Komiku“ ir pasiūlė jį įsigyti už 120 000 JAV dolerių. Tai taiklus tokio memo-objekto pavyzdys. Kūrinys, galerija ir menininkas buvo kritikuojami, prie banano suplūdo minios, dėl saugumo reikalavimų mugė liepė kūrinį pašalinti iš stendo. Tačiau nebuvo suspėta, nes dar kitas menininkas jį viešai suvalgė, o apie tai rašė ir komentavo viso pasaulio spauda.

Taigi, šis bananas ir buvo tas meminis objektas – bet koks sąmoningai ar ne menininko sukurtas objektas, kuris funkcionuoja kaip jaukas tam, kad cirkuliuotų socialiniuose tinkluose, o sugeneruotas triukšmas ir yra tai, kas paverčia memą-objektą meno objektu.

Žvelgiant iš virusologinės perspektyvos, būtų galima pasakyti, kad meno istorija yra ir virusinė memų istorija, virusiškai pasikartojančių ar nevaldomų madų, nuorodų, remiksų istorija.

Socialiniuose tinkluose yra keliami įvairūs su kūryba ir šiuo globaliu virusu susiję klausimai.

Ar karantinas, kuris skirtas nužudyti virusą, žudo ir virusinėmis idėjomis grįstą šiuolaikinį meną? Tikiu, kad šiuo sunkiu metu menininkai kuria kaip niekada anksčiau, tačiau ši pandemija išryškino ir etinę kūrybos bei jos sklaidos motyvacijos pusę. Ar verta reaguoti į aplinkybes ir perkelti savo veiklą į virtualią erdvę? Vienas į šį klausimą atsakantis memas buvo labai konkretus: „Mes nenorime lankyti virtualių muziejų“. Taip, padaugėjo iniciatyvų priartinti kūrybą prie kambariuose užsidariusios auditorijos perkeliant turinį į virtualias erdves, tačiau didžioji menininkų dalis, kuriems tai nebuvo įprasta ar būtina veikla, nuo tokių veiksmų susilaikė. Šiuo metu meno pasaulis yra susilaikymo, susilaikymo nuo perdėto eksponavimosi, etape, o to priežastys yra etinės, o ne virusinės ar technologinės. Menininkai nesinaudoja pandemijos aplinkybėmis, kad reklamuotų savo kūrybą, o veikia tik tie, kurie tikrai turi kuo dalintis šią visiems bendrai sunkią valandą. Tik tie, kas kvestionuoja virusą, kas kvestionuoja su virusu susijusius galios pokyčius, kurie dalinasi karantiną padedančia lengviau išgyventi veikla, jaučiasi, kad turi teisę veikti laisvai. Visi kiti – kurie greičiausiai užsidarę karštligiškai prie kažko dirba – jie laukia tinkamesnių progų.

„Blogas metas pasauliui, geras metas memams“, – rašė vienas meno kritikas savo paskyroje. Taip, ši išskirtinė pasaulio būsena yra palanki memams ir pokštams kurti, tačiau tik tada, kai tie memai ir pokštai šaiposi iš to, iš ko būtina šaipytis net ir sunkiausią valandą – iš korumpuotų pasaulio galingųjų, iš nekompetentingų biurokratų, iš gobšų, ar jie būtų korporatyvūs kapitalistai ar savo simbolinį ar kitokį kapitalą maro metu besididinantys menininkai ir meno institucijos.

Aš asmeniškai irgi nenoriu lankytis nuobodžiuose virtualiuose muziejuose. Esu už menininkus, kurie dalinasi memais ir nebūtinai ten įmontuoja savo pavardę ar autorinių teisių ženkliuką. Esu už menininkus, kurie neeksploatuoja šio tragiško meto savo kūrybos reklamai, tačiau savo kūryba padeda visiems prasmingiau praleisti šį autoizoliacijos, pavojaus gyvybei, o kitiems – ir nepritekliaus – metą. Esu už meno institucijas, muziejus ir galerijas, kurios nesireklamuoja, o sustabdo savo galios kaupimą ir jos išnaudojimą instituciniams tikslams. Esu už meno tarybas ir galerijas, kurios, atitinkamai, keičia ir savo veiklą, funkcijas ir repertuarą, o ne skatina menininkus ir toliau konkuruoti dėl tų nedidelių išteklių, netgi pandemijos metu. Esu už mus visus, kurie šiuo gan lėtu periodu skiria laiko mintims ir svajonėms apie tai, kaip galime pagerinti meno ir kitokius pasaulius, šiai krizei tęsiantis ir kai ji praeis.

Štai kodėl šiuo metu labiau norisi kalbėti apie memus, nei apie šiuolaikinį meną. Kai kurie memai išryškino kai kuriuos čia įvardintus troškimus ar eksploatacinio pozityvizmo absurdą.

Pabaigai šiek tiek linksmesnių naujienų iš šiuolaikinių memų pasaulio.

Dėl karantino sumažėjo oro tarša ir pradėjo matytis matrica.

Į Veneciją grįžo delfinai ir gulbės.

Vilniaus meno mugė pavirs kelių dienų maskaradu.

Tai ne melas, tai – memai.

Šiuolaikinio meno kuratoriaus ir rašytojo Valentino Klimašausko komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“:


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.