Kultūra

2020.04.17 15:44

Eglė Baliutavičiūtė: ką daryti, kai viskas ritasi žemyn (knygų apžvalga)

Eglė Baliutavičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“2020.04.17 15:44

Eglė Baliutavičiūtė, LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas: Karina Sainz Borgo „Karakase vis dar naktis“ ir Christian Hill „Žemyn“ (Alma littera, 2020; iš italų kalbos vertė Rasa Klioštoraitytė).

Karina Sainz Borgo „Karakase vis dar naktis“ (Alma littera, 2020; iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė)


Knyga gali tapti labai populiari vien dėl tinkamo temos pasirinkimo ir, žinoma, knygą lydinčios geros rinkodaros strategijos. Dabar labai populiarios išgyvenimo istorijų knygos, ypač tos, kurios bent kiek praskleidžiančia šydą į dideles žmonijos tragedijas, siaubingų režimų nukamuotas šalis ir pan. Tokią knygą dabar turiu savo rankose – tai venesualietės žurnalistės, jau daugiau nei dešimtmetį gyvenančios ir dirbančios Ispanijoje Karinos Sainz Borgo literatūrinis debiutas „Karakase vis dar naktis“, nukeliantis į Venesuelą. Knygai dar nė nepasirodžius teisės versti buvo parduotos dviženkliui šalių skaičiui.

Romane „Karakase vis dar naktis“ pasakojama apie Bolivaro revoliucijos metus, prasidėjusius pačioje praeito tūkstantmečio pabaigoje ir tebesitęsiančius iki šiol, – aplaistytus krauju ir pažymėtus neteisybės, korupcijos, socialinės ir ekonominės suirutės. Šalis, kuri galėjo maudytis naftos pramonės piniguose, tapo šalimi, kurios gyventojai prievartaujami, engiami, žudomi, bijo išeiti į gatvę ir miršta iš bado. „Šiame mieste merdėjimo tamsos apimti prarandame viską, netgi esamojo laiko žodžius“ (p. 9), – teigia pagrindinė veikėja ir pasakotoja Adelaida Falkon.

Adelaida yra į ketvirtą dešimtį įkopusi redaktorė, kuri pasakojimo pradžioje palaidoja savo motiną, – vienintelį žmogų, ją iš tiesų rišusį su nekenčiama tapusia šalimi ir gyvenimu. Visą laiką jos žengė koja kojon, o dabar ji lieka visiškai viena. Po motinos mirties viskas rieda tik žemyn ir baisyn.

Detaliai fiksuojamas egzistencinis gyvenimo tokiame sociume siaubas, kai tu esi niekas ir nieko negali – nei pasiskųsti ir sulaukti užuojautos, nei rasti bent krislą teisingumo. Gali nebent nesipriešinti, nusisukti, patylėti: „Suprask, kad dugno nebeliko“ (p. 79). Iš kiekvieno knygos puslapio smelkiasi nusivylimas, nebegalėjimas, atrodo, kad Adelaida toliau gyvena tik pirminio instinkto vedama.

Vienintelė saugi vieta, likusi Adelaidai, – praeitis, t. y. šilti vaikystės prisiminimai, į kuriuos ji kabinasi, į kuriuos vis įslysta it į sapną, iš kurio visada vėl turi pabusti į košmarą, vadinamą gyvenimu.

Romane itin ryški tema yra tragediją išgyvenusiojo kaltės jausmas. Kaltės jausmas, kad kiti mirė, o tu ne. Kaltės jausmas, kad norint išgyventi ten, kur nėra nieko šventa, negali nesusitepti. Adelaidai, kad išgyventų, irgi tenka tai padaryti – visų pirma ir labiausiai nusikalsti prieš save.

Knyga turi šiek tiek autobiografinių detalių – jos autorė K. S. Borgo kaip ir pagrindinė veikėja gimė ir užaugo Venesuelos sostinėje, jos yra panašaus amžiaus, artimos jų profesijos, abi galiausiai emigravo į Ispaniją ir abi matė labai baisių dalykų.

Tai, kad autorė yra visų pirma žurnalistė, justi skaitant knygą. Kaip debiutas romanas įdomus, tačiau tikrai nėra stiprus literatūrinis atradimas, vietomis nesušukuotas, netolygus, dalis skyrių primena apgalvotas noveles, kuriose koncentruojamasi į vieną konkrečią Adelaidos patirtį ir baigiama aštriu, stipriu sakiniu, kitų skyrių struktūra gerokai silpnesnė. Šiaip jau romano siužetas lėtas, kismo nei vidinio, nei išorinio beveik nėra, daug pasikartojimų. Ir nors bandoma uždangstyti literatūriniu šydu, kartais tikrai įtaigiu, – prasismelkia pasakojimo publicistiškumas, vienur skaitytojui padedantis geriau suvokti situaciją, atmosferą, kitur atrodo nesuvaldytas ir veltui įpintas, kaip, pavyzdžiui, nutinka su pasakojimu apie kukurūzų miltus (p. 121–126). Beje, publicistinė dalis atrodo net įdomesnė. Tiesa, ji orientuota į paprasto žmogaus patirtis, kasdienybės košmarų fiksavimą, ne politines aktualijas, ar aiškinimąsi, kas ir kaip šitaip sužlugdė šalį.

Christian Hill „Žemyn“ (Alma littera, 2020; iš italų kalbos vertė Rasa Klioštoraitytė)

Christian Hill knyga vyresniesiems paaugliams „Žemyn“ – labai amerikietiška knyga, nors ją parašė italų autoriaus itališkai, o mums ją išvertė Rasa Klioštoraitytė. Knygos veiksmo vieta – Naujosios Meksikos valstijos sostinė Santa Fė, o knygai pasitelktas ne tik autoriaus sugalvotas pasakojimas, bet ir vienas pasiskolintas iš Jungtinių Amerikos Valstijų istorijos.

Knyga „Žemyn“ – sudaryta iš dviejų atskirtų siužetų, kurie galiausiai susilieja į vieną pasakojimą. Chronologiškai pirmoji istorija prasideda praėjusio amžiaus 8 dešimtmečio pradžioje, kuomet Kuperiu pasivadinęs vyriškis užgrobė lėktuvą ir susišlavęs 200 tūkstančių JAV dolerių, kurie šiandieninėje ekonomikoje atitiktų kiek daugiau nei milijoną, pradingo. Ši istorija yra tikra ir, kaip skelbiama, vienintelis JAV aviacijos istorijoje neišaiškintas nusikaltimas. Niekas nežino, kas nutiko lėktuvo užgrobėjui ar kas jis buvo – spėjama, kad iššokęs su parašiutu paprasčiausiai žuvo. Tuo tarpu knygos autorius, pasiskolinęs šio įvykio griaučius, juos interpretavo savaip.

Antroji istorija vyksta po trisdešimt penkerių metų nuo lėktuvo užgrobimo. Penkiolikmetis Rastas gyvena socialiai pažeidžiamoje šeimoje – tėvo jis nebevadina tėvu, nes šis nenusipelnė tokio vardo, o motina baigia nusiristi į narkotikų liūną. Mokykloje Rastui neįdomu, bendrauja su nelabai švaria kompanija, bet tikrų draugų neturi. Tik neseniai sutiktas senis, pasiūlęs talkinti dirbtuvėse ir užsikalti vieną kitą dolerį, suteikia šiokią tokią užuovėją nuo gyvenimo sunkumų. O jų vis daugėja.

Trumpučiai skyriai, kuriuose vyriškis vykdo užgrobimą, nuo pat pradžių kelia pasakojimo įtampą. Kur kas lėčiau ir nuosaikiau prasidėjęs pasakojimas apie penkiolikmetį antroje knygos pusėje įgauna pagreitį bei taip pat kriminalinį pobūdį. Prispaustas aplinkybių, Rastas ryžtasi nusikaltimui. Beje, tos aplinkybės vėlgi stipriai susijusios su amerikietiškomis realijomis – paauglio motinai būtina operacija, tačiau jų šeima medicininio draudimo neturi, todėl ji pasmerkiama mirčiai.

Manau, kad net ir ne itin patyręs skaitytojas, greitai sudėlios pagrindinius istorijos taškus ant „i“ – siužetas nėra pakankamai išmoningai susuktas, kad ilgai išlaikytų intrigą, kuo šie du siužetai yra susiję. Daug didesnė intriga – koks bus jų susiliejimo rezultatas.

„Žemyn“ – knyga apie klaidas, kurias darome įstumti į sudėtingas situacijas ir nematydami kitos išeities. Ir apie antrus šansus, kuriuos duodame ne tik kitiems, bet ir sau. Kažkada iš aklo pykčio padaryta klaida kažkam ateityje gali padovanoti gyvenimą.

Knyga parašyta lengvu stiliumi, neįmantraujant, jos puslapiai tiesiog slysta per pirštus: pastraipos trumputės, nemažai jų sudarytos vos iš vieno ar dviejų sakinių, daug dialogų, skyriai neilgi. O tai didelis pliusas siekiant įsiūlyti knygą nelabai mėgstančiam skaityti paaugliui. Ir nors knygos siužetas kiek tipiškas, bet knyga tikrai nėra lėkšta, be to, joje pakankamai įtaigiai derinami kriminalinio veiksmo romano, pažintinės knygos ir problemų prozos elementai.

Knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“: