Kultūra

2020.04.18 10:03

Britų režisierus – apie „Brexitą“, nacionalizmą ir Lietuvoje įvertinimo sulaukusį filmą

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.04.18 10:03

Geriausiu „Kino pavasario“ režisieriumi pripažinto Fyzalo Boulifos filmo „Lin + Liusi“ dar nemačiusiems žiūrovams teks tikras sinefiliškas malonumas. Bet ir nemenka užduotis dėtis domėn kiekvieną veikėjų žodį, judesį, veido išraišką – nes viskas filme svarbu. Tačiau ir tai maža tepadės norint sužinoti, kas kaltas dėl įvykusios tragedijos ir ką galiausiai suprato pagrindinė veikėja Lin.

Iš darbininkų geto

Anglijoje gimęs marokiečių kilmės režisierius F. Boulifa iš dalies sukūrė autobiografinį filmą. Jame vaizduojama aplinka ir bendruomenė maža kuo skiriasi nuo tos, kurioje augo jis pats. Vėlyvoje paauglystėje Fyzalas paliko namus ir išvažiavo gyventi į Londoną.

„Matyt, jaučiau būtinybę šiuo filmu sugrįžti į savo praeitį“, – LRT.lt teigia Prancūzijoje dabar gyvenantis F. Boulifa.

Filmas atskleidžia jo susirūpinimą gyvenvietėmis, iš esmės – socialinių būstų rajonais, kuriuose daugumą sudaro baltieji darbininkai, praradę troškimus ir viltį. Panašioje bendruomenėje emigrantų sūnus Fyzalas ir užaugo. „Tai mano namai, bet į juos stengiuosi žvelgti tarsi iš šalies“, – teigia jis.

Filmas buvo filmuojamas viename Esekso grafystės miestelyje. Tokios gyvenvietės po karo dygo kaip grybai po lietaus. Jų radimąsi, anot F. Boulifos, lėmė naujoviški planavimo principai ir neišmatuojamas optimizmas.

„Tačiau tikrovė kiek kitokia – visi gyvena mažose bedvasėse dėžutėse. Šie gerai suplanuoti miesteliai tapo darbininkų getais, – pabrėžia LRT.lt pašnekovas. – Tai mane sieja su filmo herojėmis, kurioms neleista pasirinkti savo aplinkos. Jokios išeities, atmosfera slegianti, o pasaulis už tokio miestelio beveik neegzistuoja.“

Scenarijus

Filmo scenarijų rašė pats. Tai realaus praeities įvykio laisva interpretacija: motina ir jos draugas buvo apkaltinti savo vaiko nužudymu. Vyras atsidūrė kalėjime, o moterį išteisino. Tačiau grįžusią namo gimtojo miestelio bendruomenė ją pasmerkė, vadino žudike, įžeidinėjo. Galiausiai moteris pasitraukė iš gyvenimo, nors jos kaltė nebuvo pripažinta.

„Šis nutikimas ilgai liko mano atmintyje. Iš dalies ir dėl to, kad priminė man gimtuosius namus. Scenarijus pajudėjo, kai supratau, kad pagrindinė pasakojimo veikėja bus ne motina, o jos artimiausia draugė, – sako F. Boulifa. – Lin konfliktas man buvo aiškus: ji turi pasirinkti tarp geriausios draugės ir bendruomenės. Tai suteikė filmui struktūrą. Be to, iškart supratau, kad ji atsisuks prieš Liusi. Tad kai turėjau dramatišką įvykį ir jo atomazgą – Lin, viskas gana sklandžiai susiklostė.“

Moterų portretai

Moterų paveikslai sukurti taip tiksliai, kad gali pamanyti, jog filmo autorius – moteris. Fyzalas nusijuokia – tokią nuomonę girdi ne pirmą kartą. Moterų personažai, pripažįsta, jam niekada nekėlė sunkumų.

„O ši istorija sukasi apie vaiko mirtį, tad natūralu, kad pagrindinės filmo veikėjos – moterys. Antra, pasakojimą į priekį stumia visuomenės panieka blogai motinai. Arba motinai, kuri laikoma bloga. Nemanau, kad analogiško požiūrio visuomenė laikosi blogo tėvo atžvilgiu. Ir kad jis galėtų sukelti panašią isteriją“, – sako „Lin + Liusi“ kūrėjas.

Agresyvi bendruomenė

Miestelio gyventojai įžeidžiais užrašais išmargina Liusi namų duris ir automobilį, per vaiko laidotuves išrėkia prakeiksmus procesijos priekyje einančiai motinai. Toks jų elgesys, F. Boulifos manymu, filme nė kiek neperdėtas, nepramanytas.

„Kaip parodė „Brexitas“, anglai prarado nacionalinės savasties jausmą. Liberaliems viduriniosios klasės buržua tai nerūpi, tačiau darbininkų sluoksnio dauguma susiduria su tikra problema, – aiškina režisierius. – Kitaip nei svetur, Jungtinėje Karalystėje viešai demonstruoti savo nacionalistines nuostatas yra prasto tono ženklas, – priduria. – Tad žemiausio sluoksnio atstovai atranda kitas tapatybes. Visiškai natūralus žmogaus noras priklausyti grupei, tačiau bėda ta, kad tos tapatybės pasireiškia žiaurumu, smurtu. Reaguodami į vietinę motiną-žudikę ar vietinį pedofilą žmonės atranda, kas jie yra.“

Į šią savasties dilemą režisierius ir susitelkė savo filme. „Tarkime, Lin, paprasta mergina be jokių perspektyvų, per nelaimę draugės šeimoje atranda savo tapatybę. Pasitaikius progai tapti kuo nors, net ir tokiomis nežmoniškomis aplinkybėmis ji ja pasinaudoja. Atsisukdama prieš Liusi, ji gali suvokti, kas yra pati“, – aiškina F. Boulifa.

Aktorės

Pagrindinius vaidmenis sukūrusios moterys buvo pripažintos geriausiomis „Kino pavasario“ aktorėmis. Ir tokio įvertinimo jos tikrai nusipelno. Nichola Burley (Liusi) jau sukaupė patirties kine, o štai Roxanne Scrimshaw (Lin) – debiutantė, apie aktorių atranką ji sužinojo iš skelbimo feisbuke ir vietos laikraštyje. Jos pasirodymas, anot režisieriaus, buvo tikra sėkmė.

„Lin turėjo reprezentuoti paprastą moterį ir pačią pasakojimo vietą, darbininkų klasę, – atskleidžia F. Boulifa, klausiamas, kodėl rinkosi Roxanne. N. Burley savo karjerą kine taip pat pradėjo kaip mėgėja būdama šešiolikos, aktorinio meistriškumo mokėsi filmavimo aikštelėje.

Iš darbininkų sluoksnio kilusių aktorių, pasak režisieriaus, Jungtinėje Karalystėje tėra vienetai. „Tai opi problema, nes šioje profesijoje vis labiau dominuoja privilegijuotieji“, – teigia jis.

Koronavirusas

„Lin + Liusi“ premjera įvyko rugsėjį San Sebastiano kino festivalyje. Vėliau, iki pandemijos, dar spėjo apsilankyti keliuose kituose festivaliuose Europoje ir Azijoje. Jungtinės Karalystės kino teatruose filmas kol kas nepasirodė.

„Tad nežinau, koks bus pandemijos efektas filmui. Spėju, skaudus, ypač žinant, kad tai nekomercinis kinas“, – sako F. Boulifa. Anot jo, skelbiamos prognozės, kad po karantino visi norės žiūrėti tik komedijas. „Pramoginiu „Lin + Liusi“ turbūt nepavadinsi?“ – nusijuokė režisierius.

Pastaruoju metu jis Maroke pradėjo savo antrojo pilnametražio darbus, aktorių atranką. Tačiau viskas užsidarė dėl COVID-19. „Teko grįžti į Prancūziją“, – teigė jau keletą metų joje apsistojęs režisierius.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt