Karantinas nenutildė Panevėžio rajone, Vadokliuose, kasmet dundančio Velykų būgno. Jau sekmadienio rytą du savanoriai mušdami būgną, laikydamiesi saugaus atstumo, vietinius kvies į nuotoliniu būdu vykstančias mišias. Šiais metais Velykų būgno tradicija paskelbta nacionaline nematerialaus kultūros paveldo vertybe.
Vadokliečiai renka Velykų būgną. Pastatę jį ant trikojo stovo, kurio vidinėje pusėje surašyti kada nors jį mušusiųjų vardai, pritvirtina membraną.
„Vyrai atsiveža būgną prie bažnyčios, prie šventoriaus, jį sudeda ir pradeda mušti. Mušimas yra specifinis: mušti turi greitai, tankiai, kaip mes sakome, ir nenutrūkstamai“, – būgno mušimo techniką įvardija Vadoklių kultūros centro darbuotojas Dovydas Butkus.
Velykų rytą mušamo būgno tradicija Vadokliuose gyva nuo Pirmojo Pasaulinio karo. Įprastai mušti būgno į eilę rikiuodavosi į mišias einantys žmonės. Tačiau karantinas tradicijas keičia – vietiniai būgno garsų galės klausyti tik stovėdami atokiau ir nesibūriuodami.
„Geras būgnas, reikia, kad ūžtų. Ne bumbsėtų, o ūžtų. Kai tankiai muši, pradeda ūžti. Ūūūū. Ūžia – nebebumbsi. O jei bumbsės – bus labai negražu“, – aiškina vadoklietis Abertas Kisielis.
Vadokliečiai A. Kisielis ir Sigitas Liobikas būgną muša bene 40 metų. Nuo vaikystės šią pareigą perėmė iš savo tėvų.
„Atsiranda norinčių mušti: ir moterys sustoja pamuša, ir vaikai, bet kad atsirastų tokių, kurie nuolat ir mus jau pavaduotų – ir mums nebe jaunystė – na, gal atsiras dar. Kol kas nėra dar“, – sako S. Liobikas.
Etnografė Daina Snicoriūtė sako, kad ši tradicija buvo gaji visoje Lietuvoje, tik palaipsniui sunyko.
„Dabar jau mes suprantame kaip krikščioniškąja tradiciją, kad Kristus prisikėlė, pakilo ir tapo Dievu didžiuoju mūsų danguje. O anksčiau žmonės tikėjo, kad ji pažadina saulę, gamtą, želmenis, mus visus ir mes pradedame tą didįjį savo ratą sukti iš naujo“, – pasakoja etnografė.
Šiemet Velykų būgno mušimas įtrauktas į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą.
