Kultūra

2020.04.13 14:13

Melita Vilkevičiūtė. Kaip mes įdarbinome kultūrą

Melita Vilkevičiūtė2020.04.13 14:13

Kol Dublino senamiesčio stogai nesibaigiančiame lietuje man regisi vis žalesni ir žalesni, įsuku į įspūdingą devyniolikto amžiaus pastatą, laikomą trijų didžiulių kolonų, nupurtau skėtį, paduodu šypsančiam rūbininkui drėgną paltą ir žvilgteliu į šalia sukrautą lankstinukų, ant kurių parašyta National Gallery of Ireland, krūvą.

Čiumpu vieną lankstinuką ir ieškau, kurio aukšto kurioje salėje pakabinti Picasso ir Monet darbai.

Labai noriu kokiame nors pokalbyje galėti pasakyti, kad mačiau Monet darbą savomis akimis, noriu įsidėti paveikslo nuotrauką į feisbuką, ir šiaip — pamatyti milijonus kainuojančius kūrinius savomis akimis man labai smalsu. Blaškausi po galeriją tarp įsimylėjėlių, ant suoliukų priešais renesansinį paveikslą sėdinčių mažiausiai po pusvalandį suglaudus galvas, tarp menų akademijų studentų, įgudusiai, bet nedrąsiomis rankomis braižančių apytikslius piešinių eskizus reprodukcijoms, ir kitų klajūnų iš viso pasaulio, puoselėjančių švelnius jausmus menui.

Mano blaškymasis greitai pertraukiamas žalios kaip stogai anapus sienų spalvos, pasiėmusios mano žvilgsnį už parankės ir nusivedusios į, kaip vėliau išsiaiškinsiu, man iki tol visai negirdėto airių dailininko Williamo Leecho rankų kūrinį. Jame — vienuolyno sodas Britanijoje, kuriame novicės dieviško baltumo apsiaustais medituoja Dievui. Visa nutirpusi žiūriu į tą paveikslą ir man nuoširdžiai nesvarbu nei kas apie jį parašyta muziejaus lankstinuke, nei kas yra jo autorius, nei kiek jis kainuoja ar kiek laiko aš prie jo prastovėsiu užstodama vaizdą aplinkiniams. Man tiesiog nepaprastai gera žiūrėti į tą piešinį — taip gera, kad pradedu šluostyti šlapias akis megztinio rankove. To paveikslo nenufotografuoju, Picasso ir Monet darbų tądien nebeieškau.

Po to karto Airijos Nacionalinėje galerijoje mano meilė vaikščiojimui po galerijas, muziejus, bažnyčias ir bet kokius kitokius meno namus niekur nedingo, tik vaikštinėti ten aš pradėjau kiek kitaip, ir žiūrėti aš pradėjau kiek kitaip — pradėjau žiūrėti neieškodama. Net kai ant skrajučių įmantriomis raidėmis išraitytos garsiausios visų laikų pavardės, net kai eidama į naują MO muziejaus parodą žinau maždaug kiekvieną jos instaliaciją, nes viską mačiau nenuvargstančiuose instagram`o storiuose, o pirmąkart pati pamačiusi besisukantį Jėzų sava akimi jau jaučiu jį kaip seną, bet gerokai pabodusį draugą. Dabar vos atidariusi meno erdvės duris stengiuosi nepaisyti savo lūkesčių ar išankstinio žinojimo apie ekspozicijas, nes suprantu, kad mano tikslas čia yra žiūrėjimas dėl paties žiūrėjimo (taip sakė dar Ciceronas), žiūrėjimas, kai leidžiu menui save surasti pati jo neieškodama. Dar labiau suprantu tai, kad bet koks ankstesnis egoistinis mano lūkestis meno objektui buvo paprasčiausiai didžiulis užsimiršimas, kas ir kodėl menas man yra.

Nuo tada, kai mane surado Leecho pavaizduoto vienuolyno sodo žaluma praėjus keleriems metams, perskaičiau vienos žymiausių dvidešimto amžiaus filosofių Hannos Arendt pamąstymus apie kultūros krizę. Gyvenusi pačiu popkultūros suklestėjimo laiku, Arendt pirmiausia aprašė žmonių „filisteriškumą“ kaip naudojimąsi kultūra savo socialinio statuso arba išsilavinimo lygio pakėlimui, o tada — kultūrą kaip tą, kuri modernioje visuomenėje tapo vartojimo preke. Abiejų šių dalykų aidus skausmingai atpažinau ir savo pačios sąmonėje bei patyrimuose, ir savo aplinkoje, o kol akys bėgo Arendt žodžiais, pati nejučia vieną po kito kėliau sau ir pasauliui, kuriame gyvenu, klausimus, į kuriuos būtų šiek tiek (o gal ir labai) gėda atsakyti, jei jų formuluotės visgi pasirodytų skausmingai taiklios.

Hannai Arendt filisteriškumas — tam tikras visko matavimas tiesiogine nauda, kuris po to, kai kultūra tapo prieinama ne tik aukštuomenei, bet ir masių visuomenei, virto didžiųjų meno kūrinių tarnavimu savišvietos ir savęs tobulinimo tikslams. Labiausiai many nuaidėjęs Arendt teiginys buvo tas, kad žiūrėti į paveikslą su tikslu pagilinti epochos pažinimą yra lygiai tas pats, kas pakabinti tą paveikslą, kad juo uždengtum skylę sienoje — abu šie tikslai yra vienodai antraeiliai, kai kalba eina apie meną. Šiandienos filisteriškumas, man regis, yra mūsų manymas, kad laikas, kuriuo nesukuriame ar negauname nieko panaudojamo, yra iššvaistytas; mes esam nepaprastai produktyvūs, sugeriame daugybę visokios informacijos.

Kiekvieną nežinojimą apie save ir pasaulį apkamšom visokiausio pobūdžio savišvieta nuo self-help knygų iki straipsnių „kaip skaityti Renesanso paveikslus“, kiekvieną tylą plaunant indus užpildome podcastų klausymu, o grožinę literatūrą skaityti sau dažnai leidžiame tik savaitgaliais, lyg tai būtų koks guilty pleasure. Bėda, manau, tikrai niekada nėra norėjime šviestis, bėda tame, kad šičia mes nustojame mokėti dovanoti sau dovanas. Mes nebemokėjime neįdarbinti kūno ir sielos dvidešimt keturias valandas per parą, nebepaliekam vietos jokiems nustebimams apie šio pasaulio ir savo veikimą ar po jų sekančiam tyram atradimo džiugesiui, paprasčiausiam malonumui. Juk didis grožis, didis menas pats savaime sugeba vesti per šimtmečius, per seniausiai mirusių žmonių sielas, sugeba net sunaikintas byloti save per žmones, kurie jį jautė ar kurie, pavyzdžiui, jo atkūrimui suaukojo virš 800 milijonų dolerių (čia kalbu apie Notre Dame katedrą), o mes šiandien imam ir tą grožį įdarbinam, keliam jam asmeninius tikslus, ir taip jis tampa nebe malonumu sielai, o malonumu protui. O gal įdarbinta kultūra apskritai tampa nebe malonumu, o tik dar viena darbo forma?

Dėl amžino produktyvumo kulto mes, be abejo, niekada neturime laiko. Įpratimas turėti daug informacijos ir apdoroti ją labai greitai neišvengiamas nūdienos visuomenėje. Kai „greitas“ galima būtų priprašyti prie bene bet kokio kasdieninio dalyko kaip „maistas“ ar „keliavimas“, mes (galbūt nesąmoningai) norime „pagreitintos“ ir kultūros, kad kuo daugiau jos galima būtų pažinti per kuo trumpesnį laiką. Tam, kad tai vyktų, kultūros objektų pažinimo būdai irgi turi keistis. Arendt sakytų — mums reikia vartoti kultūrą, kad ji teiktų pramogą, ir tam, kad kultūrą galėtumėm kuo greičiau suvartoti, objektai mums yra „perrašomi, sutrumpinami, sutraukiami, reprodukuojami ar paverčiami kiču“. Tada galbūt pradėtų kvatotis arba verkti pamačiusi mano stalčiuje kojines su Klimto „Bučiniu“, virtuvėj — dėžutę sausainių su Magritte`o pypke, o į mano užrašinę su Van Gogho „Žvaigždėta naktimi“ parašytų: „Esama daug didžių praeities autorių, pergyvenusių užmaršties ir abejingumo šimtmečius, bet vis dar neaišku, ar jie įstengs pergyventi pramoginę savo kūrinių versiją.“ O juk tikrai — kuo man tampa paveikslas, kai jis man tampa kojinėmis?

Aš nuoširdžiai nežinau, ar kritikos vertas mūsų siekis būti perskaičius, pamačius ir išgirdus kuo daugiau per kuo trumpesnį laiką. Juk jei kultūra tampa mada, tai daug geriau nei neseniai praėjusi paauglių mada valgyti skalbimo miltelių tabletes, ar ne? Bet atvirą klausimą palikti noriu ten, kur kultūra tampa priemone — priemone nesijausti nevykėliu tarp plaunančių indus tik su podcastais ausyse, priemone gauti like`ų ar trumpą malonumą pasakyti, kad matėme Picasso darbą. Arba ten, kur kultūra tampa vartojimo preke, kurią sukramtome ir suvirškiname tam, kad greit čiuptumėme ką nors nauja. Nes jeigu mūsų tyras interesas paprasčiausiai pasigėrėti skaitant eiles, klausantis operetės ar verkiant dėl to, kaip gera yra matyti tą nepaaiškinamai žalią spalvą paveiksle, baigiasi ten, kur prasideda mūsų tikslinga savišvieta, ego maitinimas ar įprotis gyventi greitai, mes nerandame nieko, ko manomės taip ieškantys kultūroje. Mes neleidžiame tam, ko ieškome, surasti mus.