Kultūra

2020.04.10 18:31

Kauno tekstilė: nuo dirbtinių kraujagyslių iki kosmonautų aprangos

1960 metais pastačius neribotai Kauno įmonėms elektrą galėjusią teikti hidroelektrinę, Kaunas tapo tikru sovietinės tekstilės pramonės centru, kurio produkcija buvo vertinama ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir Azijoje, Afrikoje bei Pietų Amerikoje. Apie Kauno tekstilės pramonę pasakoja LRT PLIUS laida „Stop juosta“.

Fabrikas „Kaspinas“ gamino ne tik dekoratyviąją tekstilę, bet ir dirbtines kraujagysles

Galima teigti, kad visais laikais Kaunas buvo tekstilės miestas. Šančiuose veikė „Drobė“ ir „Cotton“, centre – „Liteksas“ ir „Kauno audiniai“, o Vilijampolėje prie „Silvos“ ir „Tekstilijos“ (būsimo „Kaspino“), įsikūrė „Šilkas“ ir „Fortūna“. Daugelis šių tarpukariu statytų pastatų išliko iki mūsų dienų.

Tyrinėti Kauno tekstilės pramonę laidos „Stop juosta“ komanda pradėjo nuo Vilijampolėje veikusio fabriko „Kaspinas“. Šį trijų aukštų pastatą Raudondvario plente suprojektavo Belgijoje mokslus baigęs inžinierius Pinkus Lamdanskis. Įmonė veikė iki 1990 metų.

„Fabrikas iškilo pačioje nepriklausomybės pabaigoje ir kalbant apie pramoninę architektūrą, šis pastatas yra vienas iš retų atvejų, kai architektūra yra šiek tiek papuošta. Pats fabrikas buvo ne visai standartinis bendrame tekstilės pramonės kontekste. Tai buvo dekoratyviosios tekstilės įmonė, gaminusi kaspinus, skaras, šalikus ir net yra duomenų, kad sovietmečiu čia buvo gaminamos dirbtinės kraujagyslės“, – pasakoja KTU architektūros istorikas doc. dr. Vaidas Petrulis.

Sovietmečiu fabrikas išaugo į didelį kompleksą, turėjo savo filialą Skirsnemunėje, jame dirbo daugiau nei 1000 žmonių. Įdomu tai, kad 1988 metais fabrikas pagamindavo iki 69 milijonų metrų kaspinų per metus.

Užėjus sovietams, visos įmonės buvo nacionalizuotos, jungiamos į susivienijimus. Kai 1960 metais buvo pastatyta neribotai Kauno įmonėms elektrą galėjusi teikti hidroelektrinė, Kaunas tapo tikru sovietinės tekstilės pramonės centru, kurio produkcija buvo vertinama ne tik visoje Sovietų Sąjungoje. Čia išaustais rūbais puošėsi Azijos, Afrikos, Pietų Amerikos gyventojai.

Kojinių fabrikas „Silva“ , sovietmečiu pradėjęs gaminti žymiąsias kelnes-kojines

Kitoje Raudondvario plento pusėje buvo kojinių fabrikas „Silva“, 1928 metais įkurtas brolių Jankelio ir Ošerio Uliamperlių. Sovietmečiu „Silva“ buvo sujungta su užuolaidas gaminusiu fabriku „Pakaita“.

„Silva“ yra dar vienas fabrikas, turėjęs labai aiškią specializaciją, išsikristalizavusią sovietmečiu. Tai – vaikiškų kojinių gamyba. 1961 metais čia pirmą kartą pradėtos gaminti žymiosios vaikiškos kelnės-kojinės. Tai buvo labai įdomus derinys“, – pasakoja istorikas.

1975 metais „Silva“ susijungė su bendrove „Jėga“, kuri tarpukariu gamino šilkinius siūlus kojinėms adyti, beretes ir kostiumėlius vaikams. Taip pat prisijungė ir įmonė „Trikotažas“. Taip susikūrė didžiulis Adelės Šiaučiūnaitės trikotažo fabrikas, kuriame dirbo apie 2000 darbininkų.

Šis tekstilės fabrikų susivienijimas veikė iki 1992 metų, kol suskilo į daugybę smulkesnių įmonių. Susivienijimo teritorijoje Savanorių prospekte veikė drabužių siuvimo bendrovė „Trys sezonai“, kuri bankrutavo. Šiandien bendrovės vietoje stovi prekybos centras.

„Boston“ siūlė aukščiausios kokybės vilnos drabužius

Dar vienas išlikęs Kauno tekstilės fabrikas – buvusi mechaninė vilnų audinių dirbtuvė „Boston“, stovinti Stulginskio-Šilalės gatvių kampe. Fabriko tarpukario reklama skelbė: „Boston“ yra pirmasis Lietuvoje moterų rūbams ir paltams fabrikas, kuris išdirba moderniškiausias medžiagas pagal paskutinių madų reikalavimus. Moderniškiausios spalvos! Geriausia užsienio žaliava! Už gerus gaminius fabrikas apdovanotas ūkio parodoje aukso medaliu“.

„Ir anksčiau ši fabriko teritorija turėjo pramoninę funkciją – čia stovėjo degtukų fabriko pastatai, o 1935 metais įsikūrė fabrikas „Boston“, kuris specializavosi plonos vilnos audinių gamyboje. Fabriko žaliavos importas buvo iš Anglijos. Tai buvo pačios aukščiausios kokybės vilna“, – apie fabriką pasakoja V. Petrulis.

1940 metais įmonė buvo nacionalizuota, jos įrenginiai išmontuoti. Nuo 1996 metų „Boston“ dirbtuvių teritorijoje veikia kojinių gamykla „Skinija“.

Buvęs Lietuvos tekstilės institutas sovietmečiu gamino kosminio laivo „Buran“ apdailą

Neries krantinėje įsikūręs Lietuvos tekstilės pramonės institutas, kuriame išlikęs autentiškas sovietinio modernizmo interjeras. Į institutą laidos „Stop juosta“ komanda užsuks kartu su čia dirbusia mokslininke doc. Danguole Sadeikiene.

Ši tekstilės mokslinių tyrimų institucija įkurta 1961 metais. Tekstilės pramonės institutas bendradarbiavo ne tik su Kauno, bet ir kitų sovietinių respublikų tekstilės įmonėmis. Čia dirbo verpėjai, audėjai, trikotažininkai, chemikai-apdailininkai.

Įdomu tai, kad sovietmečiu šiame institute buvo kuriamos novatoriškos medžiagos, skirtos ne tik Sovietų Sąjungos dailiojo čiuožimo čempionų kostiumams, bet ir kosmonautų aprangai bei kosminio laivo „Buran“ vidaus apdailai.

„Siuvome kostiumą kosmonautei Svetlanai Savickajai. Taip pat siuvome kosminio erdvėlaivio vidų, kuriam reikėjo tam tikrų specialių savybių. Viena pagrindinių savybių – buvo labai svarbu, kad nebūtų dulkėtumo ir šis neapsunkintų kosmonautams kvėpavimo“, – pasakoja doc. Danguolė Sadeikienė.

„Buran“ programa buvo pradėta 1976-aisiais, tačiau atlikus vienintelį skrydį į orbitą be pilotų, 1988 metais programa buvo įšaldyta. Po kelių metų sugriuvo ir pati Sovietų Sąjunga.

Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvos tekstilės pramonės institutas buvo reorganizuotas. Šiuo metu jis veikia kaip Fizinių ir technologijos mokslo centro padalinys. Čia kuriamos neprešaunamos liemenės, apranga kariams, ugniagesiams, specialiųjų operacijų padaliniams, apsaugos nuo radiacinio, biologinio ir cheminio poveikio drabužiai; tiriamos tekstilės medžiagų savybės.

„Tai yra klasikinis, tipiškas sovietinio modernizmo pavyzdys. Charakteringas yra pastato vertikalios ir horizontalios dalies santykis. Galime pastebėti labai aiškų kontrastą tarp pastato vidaus ir išorės. Išorė pasižymi minimalizmu ir gal vienu kitu ornamentu. O pastato viduje, pirmame aukšte, galime pamatyti daug taikomosios dailės kūrinių. Tai yra įdomus ir charakteringas šio pastato bruožas“, – komplimentų Lietuvos tekstilės institutui negaili KTU architektūros istorikas doc. dr. Vaidas Petrulis.

Plačiau – reportaže:

Stop juosta. Maršrutas nr. 112 – Kaunas. Tekstilės pramonės centre – nuo dirbtinių kraujagyslių iki kosminio laivo apdailos